Kaip ir kiekvienais metais, liūdnai ir neišvengiamai prisimename žydų genocido dienas. Būtent dienas, nes kiekvienas Lietuvos miestas ir miestelis Holokausto metu prarado savo bendrapiliečius, kaimynus, draugus. Mes prisimename juos renginiais, eisenomis, paminklais, kartu suvokdami, kad šios praeities niekuomet nepajėgsime pakeisti.
Rugsėjo 23-oji Lietuvoje minima kaip Lietuvos žydų genocido diena. 1943 metais tą dieną buvo likviduotas Vilniaus getas. Tai ne tik data, ir ne tik Vilniaus istorija. Tai – mūsų visų istorija ir mūsų praradimai.
XX a. pradžios Lietuva buvo daugiatautė, toks buvo ir Pirmosios Lietuvos Respublikos Kaunas, besikuriančios valstybės laikinoji sostinė, stiprėjanti politiškai, finansiškai ir kultūriškai. Lenkams okupavus Vilnių, daugybė žmonių naujaisiais namais pasirinko Kauną. Natūralu – Kaunas, Laikinoji sostinė, augo, plėtėsi, čia formavosi valstybinės institucijos, universitetas, konservatorija, mokyklos, o kartu – teatras, įvairūs koncertiniai kolektyvai. Muzika skambėjo ne tik oficialiose koncertinėse įstaigose, bet ir restoranuose.
Valstybės teatro solistai, dirigentai, režisieriai teatro 10 metų jubiliejaus proga. Kaunas. 1930 m. Iš kairės: pirmoje eilėje sėdi ant grindų: Stasys Dautartas, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, Julija Dvarionaitė, J. Stumbras, V. Puškorius. Antroje eilėje: Antanas Sodeika, Andrius Oleka-Žilinskas, Adelė Galaunienė, Juozas Tallat-Kelpša, Kipras Petrauskas, Juozas Gruodis, Vladislava Grigaitienė, Julius Štarka, Petras Oleka. Trečioje eilėje stovi: Stasys Sodeika, Jadvyga Vencevičaitė, Marija Vaičkienė, Juozas Byra, Marijona Rakauskaitė, Viktoras Bručkus, Chanonas Šulginas, Marija Dambravičiūtė, Grigorijus Mejeris Stupelis, Marija Lipčienė, Juozas Katelė, Antanas Kučingis. Ketvirtoje eilėje: Joselis Stupelis, Povilas Berkavičius, Jonas Dambrauskas, Leiba Hofmekleris. Nuotraukos autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai
Kalbėdami apie Valstybės teatrą, mokyklos pedagogus ir jų mokinius, mes pasakojame daugybę istorijų: kultūrinę-muzikinę daugiatautės Pirmosios Lietuvos Respublikos, Kauno bei daugybės žmonių.
Tarp daugybės veidų ir pavardžių, įamžintų Valstybės teatro ir Valstybinės muzikos mokyklos fotografijose, programose, dokumentuose, išsiskiria žydų muzikai, kurie pasirinko gyventi ir kurti Kaune, savo menu prisidėjo prie jaunos Lietuvos kūrimo ir su ja tapatinosi.
Valstybės teatro, Valstybinės muzikos mokyklos istorija neatsiejama nuo Hofmeklerių, Stupelių šeimų, smuikininkų Izaoko Vildmano-Zaidmano, Ruvimo Stenderio, Laszlo Hajos, violončelisto Povilo Berkavičiaus, dainininko Chanono Šulgino, dirigento ir pianisto Leibos Hofmeklerio ir daugelio kitų. Taip pat Kauno istorija neatsiejama nuo mažosios scenos artistų – „Hofmeklerbando“ ir smuikininko Michelio Hofmeklerio, Kaune propagavusio lietuvišką pramoginę muziką ir įrašiusio, ko gero, daugiausia įrašų, Danieliaus Pomeranco, Danieliaus Dolskio ir daugelio kitų.
Apie Valstybės teatro solistą Chanoną Šulginą ir kultūrinę Kauno aplinką skaitykite čia.
Apie pianistą ir dirigentą Leibą Hofmeklerį skaitykite čia.
Jų vardai liko muzikos įrašuose, koncertų recenzijose, jų ugdyti mokiniai užaugo ir patys tapo mokytojais.
Augusi ir žydėjusi kultūra buvo sugriauta ir minėdami praradimus galime tik pasiguosti istorijomis tų, kurie nenusidėjo žmogiškumui. Vieni jų – Elenos ir Kipro Petrauskų šeima, kuri savo likimą susiejo su džiazo pradininko Lietuvoje, smuikininko Danieliaus Pomeranco šeima – jų duktė Danutė, išnešta iš geto, buvo išgelbėta ir užaugo Petrauskų namuose.
Apie Danutės Pomerancaitės išgelbėjimą Elenos ir Kipro Petrauskų šeimoje žiūrėkite čia.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
