20 metų dainos darbui atminti Lietuva džiaugias Tavo darbu, o Tavo draugai sukurtoje Operoje auga ir švenčia dainos laimėjimus, kurių garsas amžiuos tarps. Lietuvos operos solistai. 1906–1926 III 3.
Tokie sveikinimo žodžiai buvo įamžinti Kiprui Petrauskui Valstybės teatro solistų dovanotoje taurėje beveik prieš šimtą metų.
1926 metų kovo 3 dieną Valstybės teatre buvo paminėtas operos solisto Kipro Petrausko 20 metų darbo lietuvių menui ir 15 metų profesinės veiklos scenoje sukaktuvės. Pirmoji data skaičiuojama nuo pirmosios lietuviškos operos, Miko Petrausko „Birutės“ premjeros Vilniuje, 1906 metų lapkričio 6 dieną, kur K. Petrauskas atliko Birutės brolio vaidmenį. Būtent šis vakaras buvo lemtingas tolesnei K. Petrausko karjerai ir lėmė studijas Peterburgo konservatorijoje. Kita data skaičiuojama nuo K. Petrausko, jau kaip operos solisto, debiuto Maskvos Didžiajame teatre 1911 metais, kai atliko Romeo vaidmenį Ch. Gounod operoje „Roméo et Juliette“ ir tais pačiais metais pradėjo devynerius metus trukusią sėkmingą karjerą Peterburgo Marijos teatre.
K. Petrausko jubiliejui iliuminuotas Valstybės teatras. Kauno miesto muziejaus fondai
Šias datas minint, Kaune, Valstybės teatre buvo pastatyta R. Wagnerio opera „Lohengrinas“. Dirigavo kompozitorius ir dirigentas Juozas Gruodis, tai buvo trečioji jo parengta opera Valstybės teatre, kuriame jis dirbo antruoju dirigentu, baigęs Leipcigo konservatoriją. J. Gruodis ir K. Petrauskas buvo seniai pažįstami, dar nuo muzikos mokslų pradžios Obeliuose, pas vyresnį K. Petrausko brolį Miką Petrauską. Libretą išvertė būsimoji K. Petrausko žmona, aktorė ir poetė Elena Žalinkevičaitė.
Operą pastatė režisierius Nikolajus Vekovas (1870–1930?), iš Bulgarijos pakviestas tuometinio Valstybės teatro direktoriaus Liudo Giros. Karjerą pradėjęs kaip dainininkas baritonas, N. Vekovas, baigęs Maskvos konservatoriją, dainavo įvairiose privačiose trupėse Maskvoje ir provincijoje. Jis buvo populiarus dainininkas, jo vaidyba buvo užfiksuota keliuose filmuose, o balsas – plokštelėse. Kaip režisierius N. Vekovas XX a. 3 deš. dirbo Bulgarijoje, Nacionaliniame Sofijos operos teatre. Iš ten ir buvo pakviestas į Kauną, kur 1926–1927 metais pastatė keletą spektaklių. B. Sruoga kritikavo N. Vekovo pastatymus, kaip neturinčius nieko lietuviško. Šis jo priekaištas suprantamas – lietuviškumas buvo pagrindinis diskusijų ir kritikos objektas kalbant tiek apie operos, tiek apie dramos spektaklius.
Spektaklio dekoracijas kūrė Vladimiras Dubeneckis, piešė Jonas Gregorauskas, kostiumus kūrė Olga Dubeneckienė, juos gamino Valstybės teatro, Paryžiaus Peaupineau ir Berlyno Hugo Barocho dirbtuvės.
Po spektaklio pasirodžiusiose recenzijose buvo giriamas K. Petrausko balsas, muzikalumas, vaidyba, tačiau visa kita spektaklyje susilaukė kritikos.
Nors po kelių dienų, 1926 m. kovo 5 dieną išėjusiame „Lietuvyje“ didžiausiomis raidėmis buvo išspausdintas redakcijos sveikinimas („Lietuvos pažibai, Dainos Prometėjui Kiprui Petrauskui jubilėjaus dieną „Lietuvio“ redakcija reiškia širdingiausių linkėjimų“), to numerio Prano Lubicko teatro apžvalgoje „Teatro užrašai“ minimas tik B. Dauguviečio režisuotas spektaklis S. Santvaro „Žvejai“. O po savaitės, kovo 12 dienos numeryje, K. Petrausko jubiliejui skirti net keli puslapiai. P. Lubickas pašaipiai komentuoja „Kauno padangės“ nepasitenkinimą „paprastos teatralinės iškilmės“ proga iliuminuoto teatro, nors to nebuvo minint Vasario 16-ą, tačiau tokios kalbos esą tik „vaikučių žaislas ar senmergių plepalai“. Jis teigia, kad:
K. Petrauskas ir jojo Dievo duotoji dovana Lietuvai yra nuveikę daugiau, negu dargi daugumas mūsų diplomatų.
Recenzentas pabrėžė, kad stilingos ir gražios dekoracijos netiko mažai teatro scenai – „besiverždamos į avansceną jos tiek sugniaužė veiksmo aikštę, kad nei masėms, nei pavieniams spektaklio dalyviams nebelieka kur pasisukus. Gi toji legendinė gulbė Šeldoje atrodo, nelyginant, kaip antis Skirstupėje.“ N. Vekovo pastatymas taip pat susilaukė pašaipios kritikos, pavyzdžiui, masinė riterių scena: „kuomet riteriai, pagauti karingojo ūpo, pradeda mosikuoti „ritmiškai“ kardais, – atrodo, lyg jie būtų užsidegę neišlaikomu noru padėti J. Gruodžiui diriguoti operą.“ Ir jeigu B. Sruoga gan korektiškai atsiliepė apie Lohengrino šarvus, tai aštrialiežuvis P. Lubickas nesusilaikė:
Bet vieną reikia užmesti ir K. Petrauskui. Tai jojo blizgantis kostiumas. Tokiam papuošale jis panašėja cirko „tritonui“, arba, kitaip tariant, – „žmogui be kaulų“. Kuomet šviesos spinduliai, persilaužę šiame kostiume, glamonėja Lohengrino veidą, – tai atrodo lyg jis būtų išaižintas „prokazos“.
Net keista, bet kitus solistus P. Lubickas gyrė – A. Sodeiką lygino su italų La Scalos baritonu Carlo Galeffi, J. Dvarionaitės dainavimą vadino čiulbėjimu, išskyrė „be galo gražios“ Ortrūdos V. Grigaitienės vaidmenį, pabrėždamas, jog jai R. Wagneris – „neįkainojama dovana mūsų scenai.“ Recenzija baigiama konstatavimu, kad nors „Lohengrinas“ yra ypatingas įvykis Valstybės teatro scenoje, operos choras ir orkestras, deja, per maži tokiam kūriniui.
Valstybės teatro solistai, dirigentai, režisieriai teatro 10 metų jubiliejaus proga. Kaunas. 1930 m. Iš kairės pirmoje eilėje ant grindų sėdi: S. Dautartas, V. Jonuškaitė-Zaunienė, J. Dvarionaitė, J. Stumbras, V. Puškorius. Antroje eilėje: A. Sodeika, A. Oleka-Žilinskas, A. Galaunienė, J. Tallat-Kelpša, K. Petrauskas, J. Gruodis, V. Grigaitienė, J. Štarka, P. Oleka. Trečioje eilėje stovi: S. Sodeika, J. Vencevičaitė, M. Vaičkienė, J. Byra, M. Rakauskaitė, V. Bručkus, Ch. Šulginas, M. Dambravičiūtė, G. Mejeris Stupelis, M. Lipčienė, J. Katelė, A. Kučingis. Ketvirtoje eilėje: J. Stupelis, P. Berkavičius, J. Dambrauskas, L. Hofmekleris. Kauno miesto muziejaus fondai
B. Sruoga „Lietuvos žiniose“ publikavo net du išsamius teatrologinius straipsnius „Teatras ir kritika. Lohegrin. Vaidyboje“, publikuotus kovo 14 ir 18 dienomis. Rašydamas apie K. Petrausko Lohengriną, pabrėžė jo vaidybą ir muzikalumą:
Daug yra tenorų, kurie labai gražiai dainuoja, kurie turi ne menkesnį už Petrauską balsą. Bet jau mažiau gero balso tenorų, kurie taip muzikališkai dainuoja, kaip Petrauskas. Ir visai nedaug tėra tokių dainininkų, kurie dainos galią taip gražiai sujungtų su pavyzdinga vaidyba.
(Lietuvos žinios, 1926 m. kovo 14)
Tačiau apie kostiumą, skirtingai nuo anksčiau recenziją parašiusio P. Lubicko, pasisakė santūriai: „Kieno skoniu, kieno užsakymu jis padarytas – apie tai istorija nekalba. Vargu bau prieš jo pagaminimą Petrauskas buvo jį matęs: per stambus jis yra menininkas, kad būtų sutikęs tokį kostiumą gamydinti.“ (Lietuvos žinios, 1926 m. kovo 18 d.)
20 metų darbo lietuvių menui ir 15 metų profesinės veiklos scenoje sukaktuvių proga K. Petrauskui dovanota taurė. Kauno miesto muziejaus fondai
Bet kritika nuskambėjo jau vėliau, o tą premjeros ir šventės dieną švytintis K. Petrauskas buvo giriamas ir sveikinamas. Ši sidabrinė taurė, Valstybės teatro solistų dovana, suprantama, nebuvo vienintelė dovana – jų gausa matoma bendroje nuotraukoje po spektaklio! O muziejaus fonduose saugoma daugybė sveikinimų šia proga K. Petrauskui – nuo meno, mokslo, valstybinių institucijų, partijų ir privačių žmonių. Keletą sveikinimų ir kai kurias dovanas atidus lankytojas ras K. Petrausko memorialinio buto ekspozicijoje, o daugiau – mobiliojoje programėlėje Petrauskas the RemARkable.
K. Petrauskui Valstybės teatro solistų dovanotoje taurėje užrašyti sveikinimo žodžiai. Kauno miesto muziejaus fondai
Šioje beveik pusės metro vazoje (Kauno auksakalių dirbtuvių darbas, Apiro Kaunas, Laisvės al. 38) išgraviruoti 27 asmenų parašai ir sveikinimo tekstas. Po sveikinimu pasirašę menininkai dabar užima garbingas vietas Lietuvos kultūros panteone – solistai Adelė Galaunienė, Antanas Kučingis, Vladislava Grigaitienė, Vincė Jonuškaitė, Julija Dvarionaitė, Petras Oleka, Aleksandras Kutkus, Vladas Puškorius, Morta Vaičkienė, Juozas Katelė, Jonas Byra, Marijona Rakauskaitė, Antanas Sodeika, Stasys Sodeika, Stasys Audėjus, Juozas Bieliūnas, Stasys Dautartas, Chanonas Šulginas, Jadvyga Vencevičaitė, Marija Stašaitytė, Jonas Prozorovas, tuo metu akompaniatoriais dirbę būsimi dirigentai Leiba Hofmekleris ir Juozas Stupelis, sufleris ir kompozitorius Juozas Dambrauskas, chormeisteris Julius Štarka, režisieriaus padėjėjas Juozas Stumbras, rusiškai pasirašęs Nikolajus Vekovas.
Tik nedaugelis taurėje įsiamžinusių tuo metu jaunų ir kūrybinių jėgų žydėjime buvusių menininkų pelnė pripažinimą sovietmečiu, daugeliui jų teko emigracija, tremtis ir represijos. O kai kurie jų, kaip nuolatinis K. Petrausko akompaniatorius L. Hofmekleris liko tik nuotraukose ir įrašuose. Bet tai jau kita istorija…
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
