Kiekvieno žmogaus gyvenimą sudaro šviesios ir tamsios spalvos, smagūs ir liūdni nutikimai, pagal laikmetį, aplinkybes ir būdą daromi sprendimai. Juos darome visi, tačiau mūsų istorijos Didžiuosius norisi analizuoti pro padidinamąjį stiklą. Ar pakankamai teisingai (mūsų laikų vertinimu) gyveno? Ar su teisingais (vėlgi – mūsų laikams) žmonėmis bendravo? Kokias pažiūras gynė? Kas jis mums šiandien – ateitį numatęs tautos herojus, savo laikotarpio žmogus ar jubiliatas, kurį kitą kartą prisiminsime po penkiasdešimties metų?
Tikriausiai natūralu, kad abiejų brolių – Miko ir Kipro Petrauskų – vardais pavadintame Kauno miesto muziejaus skyriuje yra daug eksponatų, susijusių su kompozitoriumi, chorvedžiu, pedagogu ir dainininku M. Petrausku? Ne tiek daug, kiek jaunesnio brolio Kipro, juk brandžiausią gyvenimo dalį M. Petrauskas praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, o ir gyveno trumpiau, mirė seniai. Ir vis dėlto eksponatų – fotografijų, gaidų rankraščių ir leidinių, atvirlaiškių, laiškų, užrašų, knygų, plokštelių, meno kūrinių ir daiktų suskaičiuojama beveik aštuoni šimtai. Tik dalyje jų užfiksuotas pats kompozitorius, jo raštas ar kūryba, nemaža dalis paveldo pasakoja apie jį, jo veiklas gyvam esant ir dar daug metų po to.
Ši paroda – bandymas kompozitoriaus, dainininko, chorvedžio ir pedagogo Miko Petrausko (1873–1937) gyvenimą papasakoti naudojant Kauno miesto muziejuje saugomus eksponatus: gaidų rankraščius ir leidinius, straipsnius ir knygas, savo ir kitų įdainuotas plokšteles, fotografijose užfiksuotus įvykius ir kasdienybę, užrašuose užfiksuotas idėjas ir mintis. Ir taip parodyti įvairialypį M. Petrauską.
Parodą parengė muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Portretinėse fotografijose užfiksuoto M. Petrausko, regis, keičiasi tik apranga – nuo paprastos iki oriai elegantiškos. Apie M. Petrausko, tuomet žinomo dar tik kaip dainininko, išvaizdą viename iš 1912 m. koncertų, vykusių Niuarke, gan išsamiai rašė Jonas Kaškaitis („Vienybė“, 1974): „<…> juodu fraku apsitaisęs, gerai išmudrintas, aukštyn riestais ūsais, pilnaveidis, pilnakūnis, stamantrus vyras. Didelės, raiškios, drąsios akys, valdingi mostai, santūri laikysena.“
M. Petrauskas, kaip, ko gero, visi jo amžininkai, suprato fotografijos prasmę – įamžinimą, tad nuotraukoms pozuodavo oriai ir pasipuošęs. Fotografijose visu ūgiu jis apsirengęs visą kostiumo komplektą, puikuojasi paltu, dėvi kepurę. Be abejo, scenoje būdavo ne mažiau įspūdingas. Netgi laisvalaikį užfiksavusiose nuotraukose į akis krenta kruopščiai išblizginti batai.
Itin iškalbingos ir įdomios grupinės fotografijos, kuriose – orūs, savo vertę žinantys ponai ir ponios. M. Petrauskas vienas iš jų, ar būtų Sankt Peterburgo konservatorijos studentas, ar Vileišių dukrų vestuvių dalyvis, ar JAV lietuvių susivienijimo „Sandara“ atstovas. Įdomiai M. Petrauskas atrodo porinėse ir grupinėse nuotraukose, kuriose jis su įvairiais JAV lietuvių išeivijos atstovais.
Muzikos istorijai svarbios M. Petrausko kūrinių premjerų ar lietuvių išeivijos chorų – „Aušrelė“, „Sietynas“, „Gabijos“ draugijos vyrų ir moterų grupių – nuotraukos, atskleidžiančios ne tik jo veiklas, bet ir lietuvių išeivijos kultūrinį kontekstą.
Miko Petrausko biografiją praplečia jam dovanotos nuotraukos. Vienos jų atskleidžia tolimiausius lietuvių kelionių kampelius, kitos – M. Petrausko pedagoginę veiklą ir asmeninius santykius.
Galima spėti, kad M. Petrauskas gebėjo atsipalaiduoti ir pasilinksminti. Mus pasiekė fotografijos, kuriose kompozitorius užfiksuotas atsipalaidavęs ir pokštaujantis. Deja, tokių nuotraukų aplinkybės nugrimzdo į užmarštį.
Blaiviai ir griežtai gyvenęs muzikas mėgo gamtą ir gyvūnus, tad yra užfiksuotas poilsiaujantis gamtoje, su žirgais, kupranugariu. O į jo paties fotoobjektyvo akį, ko gero, pateko ne tik atsipalaidavę draugai, bet ir katės, šunys bei balandžiai. Apie šias nuotaikingas nuotraukas plačiau pasakoja muziejininkė Irma Grigaitytė.
Sunku ką nors teigti apie jo šeiminį gyvenimą – našliu tapęs ir sūnaus dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjęs auginti M. Petrauskas juo rūpinosi iš už Atlanto, rašė laiškus, siuntė pinigų. Antrosios dukters jam neteko auginti dėl suprastėjusios sveikatos ir ankstyvos mirties.
Muziejaus ekspozicijoje galite pamatyti Adomo Varno tapytą pirmosios M. Petrausko žmonos Stasės Kuraitytės portretą. Jos likimas atsiskleidžia giminaitės parašytoje knygoje, kurioje pristatyta plati Kuraičių giminė, Lietuva, jos istorija, menas, kultūra, tautiniai simboliai, sostinė Vilnius ir kiti miestai.
Greta kūrybos, chorų organizavimo ir operečių statymo M. Petrauskas rašė. Jo plunksnai priklauso knygos „Iš muzikos srities“ bei pirmoji lietuviška muzikos leksikografijos knyga „Mažasis muzikos žodynėlis“, apie kurį plačiau skaitykite čia, taip pat pranešimai, straipsniai knygose. Itin įdomiai M. Petrauskas atsiveria savo užrašų sąsiuviniuose, kuriuose – įvairių autorių mintys, įklijuotos iškarpos, jo paties pastabos. Apie tai plačiau pasakoja muziejininkė Irma Grigaitytė.
Kita žodinio paveldo dalis – laiškai, koncertų programos, atvirlaiškiai. Muziejaus fonduose išlikę laiškų iš susirašinėjimo su šeimos nariais ir draugais, taip pat – Olgos A. Kuraitis de Castro laiškai muziejininkei Kristinai Mikuličiūtei-Vaitkūnienei.
Koncertų programos, afišos, skrajutės parodo to meto Lietuvos ir JAV lietuvių išeivijos kultūrinį gyvenimą ir kontekstą. Atkreipkite dėmesį: atvirlaiškiuose muzikai save įvardindavo su neįtikėtinu šiems laikams pasididžiavimu.
Gausiame kompozitoriaus rankraščių rinkinyje – originalios ir harmonizuotos liaudies dainos, operų, operečių klavyrai, orkestro partijos, partitūros. Savo operas ir operetes M. Petrauskas kūrė pagal N. Rastenio, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Konstantino Jasiukaičio, Vinco Šlekio, Kazimiero Strazdo, Pijaus Bukšnaičio libretus, dainas – Liudo Giros, Adomo Jakšto, Juliaus Janonio, Juozo Tysliavos, Jono Krikščiūno-Jovaro, N. Rastenio, Karolio Vairo-Račkausko, Alės Sidabraitės ir kitų tekstais.
Muzikologas ir kompozitorius Juozas Žilevičius, 1923 m. žurnale „Kūrybos keliais“ apžvelgdamas iki to laiko išleistas lietuviškas gaidas, apie M. Petrauską rašė, jog jis yra išleidęs tiek, kiek visi kartu sudėjus. Dėl jo sugebėjimų ir iniciatyvos buvo leidžiamos „Kanklių“, „Lietuviškų dainų“ serijos, operečių klavyrai. To laikotarpio JAV išeivijoje išleisti kūriniai itin informatyvūs – verta panagrinėti leidėjus, viešai skelbtus rėmėjus ir jų indėlius.
Iš M. Petrausko publikuotų kūrinių išsiskiria operos „Birutė“ klavyras, išleistas Bostone 1928 m. Leidinyje nurodomi rėmėjai, pristatomas autorius, operos sukūrimo ir atlikimo istorija, M. Petrausko fotografijos iš studijų Sankt Peterburge laikų ir statant „Birutę“ bei su pagrindiniu šio leidinio rėmėju dr. Jonu Vitkumi, pirmojo pastatymo dalyviai, vietos, kur „Birutė“ buvo statyta JAV. Leidinio pabaigoje pateikiamas visas rėmėjų sąrašas ir aukos. Autorius griežtai nurodo: „gali visi liuosai statyti scenoje“, tačiau už kiekvieną vaidinimą privalo Niujorko Lietuvos konsulatui siųsti 5 dolerius, skirtus Tautos namams Vilniuje. „Vilnių mes atgausim!“
Akivaizdu, kad plačių pažiūrų ir erudicijos M. Petrauskas domėjosi įvairių kompozitorių muzika, naudodavo ją pedagoginiais tikslais ir atlikdavo koncertuose. Jo bibliotekoje, kuri hipotetiškai atkurta pagal nuosavybės įrašus ir Vytauto Didžiojo uiversiteto bibliotekos numerius, gaidų leidiniai įsigyti mokantis Sankt Peterburge, Europoje ir JAV, o gaidos su dovanojimo įrašais.
Itin svarbi mūsų muzikos istorijai eksponatų rūšis – muzikos įrašai. Originalios ir M. Petrausko harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, įdainuotos paties autoriaus, šiandien skamba gan keistai, nors amžininkai kalbėjo jį turėjus gražų balsą: Jonas Kaškaitis, girdėjęs jo dainavimą koncerte Niuarke 1912 m., prisimena, kad „Petrausko tenoras nestiprus, ne taip jau skardus, bet mielas, malonu klausyti, gerai suvaldomas, išlavintas.“ Jo dainas dainavo ir įrašė įvairūs Lietuvos ir lietuvių išeivijos dainininkai ir chorai.
Šie eksponatai – tik maža įspūdingo M. Petrausko gyvenimo ir maža muziejaus fondų dalis. Vargu ar įmanoma išrinkti vieną, geriausiai atspindintį jo gyvenimą, veiklas, įtakas. Tai galėtų būti pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ programa arba klavyras, pirmasis lietuviškas muzikos leksikografijos žodynas, įspūdingi muzikos leidybos skaičiai, o galbūt pedagoginė veikla. Gavęs aukštąjį išsilavinimą Rusijos imperijos sostinėje, M. Petrauskas iš šios imperijos pabėgo. Vilniuje, praėjus vos dvejiems metams po to, kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, jis pastatęs pirmąją lietuvišką operą. O tuomet už Atlanto įsteigė lietuvišką konservatoriją. Anot Juozo Žilevičiaus, M. Petrauskas, Juozas Naujalis ir Česlovas Sasnauskas buvo pirmoji lietuvių muzikos triada, iš kurios „gimė visa eilė išlavintų kūrėjų“.
PARODOS PABAIGA
