2022 m. Kaunas mini 660 metų pilies gynybos sukaktį. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kauno vardas užfiksuotas XIV amžiuje kronikininko Vygando Marburgiečio vokiečių kalba parašytoje Naujojoje Prūsijos kronikoje – prie paminėjimo užrašyti ir 1361 metai. Įrašo kaltininke tapo mūrinė Kauno pilis, kuri buvo rimta kliūtis Vokiečių ordino karo žygiams į Lietuvą. Pilį Ordinas užpuolė 1362 m. pavasarį ir po beveik mėnesį trukusios kovos užėmė ir sugriovė. Ilgainiui ji vėl buvo atstatyta siekiant išlaikyti svarbių vandens kelių kontrolę, o kartu ir ginti valstybės branduolį su sostine Vilniumi. XV a. pradžioje, Didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo laikais, ant 1362 m. sugriautos pirmosios pilies pamatų iškilo antroji. Greta jos, 1408 m. Magdeburgo teisės pagrindu suteikus privilegiją, pradėjo kurtis Kauno miestas.
Pirmas mums žinomas pilies su keturiais bokštais vaizdas užfiksuotas 1600 m. dailininko ir kartografo Tomašo Makovskio Kauno miesto panoramą vaizduojančioje graviūroje. XVII a. viduryje, praūžus karų su Rusija audrai, Kauno pilis neteko savo reikšmės. Bėgant amžiams jos griuvėsiai tapo miesto simboliu.
XIX a. antroje pusėje pilies vaizdas pateko ir į pirmųjų miesto fotografų fotoobjektyvą. Fotografo Vaclovo Zatorskio ateljė buvo galima įsigyti nuotraukų su išlikusio bokšto ir prie jo prigludusios sienos vaizdu.
Reikšmingos sukakties proga nusprendėme pasižvalgyti po Kauno miesto muziejaus rinkinius, papasakoti svarbesnes pilies raidos istorijas ir pasidalyti antrosios Kauno pilies vaizdais, kurie XX amžiuje pateko į įvairių fotografų fotoobjektyvą.
Parodą parengė Pilies skyriaus vedėjas dr. Jonas Vaičenonis
1362 m. pradžioje, ruošdamasis Kauno puolimui, Vokiečių ordinas sutelkė gausias kryžininkų pajėgas, prie kurių prisijungė ir riteriai iš Anglijos, Italijos bei Vokietijos. Kovo 13 d. Ordino kariuomenė iš Ragainės laivais Nemunu ir sausuma pradėjo karo žygį. Pasiekusi Nemuno ir Neries santaką, išsilaipino krantuose ir priešais buvusioje saloje, pradėjo statyti tiltus ir ruoštis pilies šturmui. Prabėgus kelioms dienoms kryžiuočiai susirėmė su į pagalbą Kaunui atvykusia kunigaikščio Kęstučio kariuomene ir privertė ją atsitraukti. Rengdamiesi paimti pilį, tarp Neries ir Nemuno ordino kariai iškasė apie 700 metrų ilgio gynybinį griovį ir įrengė atitvarą. Akylai jį saugodami, nesuteikė galimybių pilies gynėjams sulaukti kunigaikščio Kęstučio karių pagalbos iš sausumos pusės.
1362 m. kovo 29 d. prasidėjo Kauno pilies apgultis. Pilies šturmui buvo panaudoti taranai, apgulos bokštai, akmeninius sviedinius laidantys įrenginiai. Tiesa, puolančioji pusė sulaukė ir stipraus pilies gynėjų pasipriešinimo – šauliai arbaletų ir lankų strėlėmis sunkiai žeidė priešininkus. Po dviejų savaičių įnirtingų kovų prie puolančiųjų prisijungė pastiprinimas iš Livonijos, tad galima spėti, kad tai ir nulėmė apgulties baigtį. Velykų išvakarėse, balandžio 16 d., Kauno pilis buvo padegta ir paimta. Į nelaisvę pateko pilies įgulai vadovavęs kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas ir beveik keturios dešimtys likusių gyvų pilies gynėjų.
Viduramžiais – XIII–XV a. pr. – Lietuva buvo medinių pilių kraštas. Jos įprastai buvo statomos ant piliakalnių. Iki šių dienų mus pasiekė apie septynios dešimtys rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotų įvairių pilių pavadinimų, kuriuos galime sieti su konkrečiais piliakalniais. Mūrinių pilių Lietuvoje, skirtingai nei kaimyniniuose kraštuose, valdomuose Vokiečių ordino, buvo reta. Pirmoji mūrinė pilis pastatyta Vilniuje XIV a. pradžioje Didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo metais. XIV a. viduryje ties Neries upe statyta mūrinė Kauno pilis buvo Lietuvai būdingo aptvarinio (kastelinio) tipo.
Kauno pilis buvo statoma kunigaikščio Kęstučio laikais, siekiant užkirsti Vokiečių ordinui kelią į Trakų kunigaikštystę. Mūrinė pilis turėjo sustiprinti medinių pilių gynybinę liniją palei Nemuną. Tuo metu siekiant ginti valstybės branduolį iškilo ir Medininkų, Krėvos, Lydos bei Trakų pusiasalio mūrinės pilys. Kauno pilis išsiskyrė trapecijos formos mūrais ir juos juosiančia priešpilio siena su bokštais – specialiai suprojektuota kaip galima Neries upės vagos apsauga. Kauno pilis, skirtingai nei kitos to paties laikotarpio Lietuvos ir kaimyninių kraštų mūrinės pilys, neturėjo donžono – gyvenamosios, o kartu ir gynybinės paskirties bokšto. Šis faktas galėtų liudyti, kad Kauno pilis buvo statyta išskirtinai kariniams-gynybiniams tikslams.
Lietuvos mūrinėms pilims būdingas kiautinės konstrukcijos mūras, kai sienų vidus yra mūrijamas iš lauko riedulių, o paviršius iš plytų, tokiu būdu suformuojant pusės ar pusantros plytos storio kiautą (sienos apdailą). Lauko rieduliai, kaip pagrindinė statybinė medžiaga, mūro statybą darė pigesnę ir greitesnę. Pilims statyti akmenys buvo rūšiuojami pagal dydį. Didesni už pėdą (matavimo vienetas pėda Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais buvo lygi 32,5 cm) buvo skirti mūro išorei, mažesni – vidui. Statant pilis naudoti mediniai pastoliai ir įvairūs keliamieji mechanizmai.
Naujasis Kauno pilies raidos etapas yra siejamas su Didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymo laikais. XIV a. pab. – XV a. pr. valstybėje imamasi statyti net keletą naujų mūrinių pilių. Ši statybos banga, apimanti gana trumpą, maždaug vieno dešimtmečio laikotarpį, iliustruoja to meto Lietuvos valstybės potencialą, o kartu ir valdovo Didžiojo kunigaikščio Vytauto galią. Tuomet pilių statybai ir vystymuisi didelę reikšmę turėjo puolamosios ginkluotės raida, spartus jos ir ypač šaunamųjų parakinių ginklų tobulėjimas. Antroji Kauno pilis buvo pritaikyta gynybai nuo parakinius ginklus naudojančių priešų. Naujos pilies į išorę pastorintos mūrinės 3–3,5 m pločio ir daugiau nei 10 m aukščio sienos tapo stabilesnės, turėjo atlaikyti artilerijos smūgius. Kampuose išmūryti apvalūs bokštai ne tik sustiprino sienų konstrukcijas, bet ir užtikrino pilies prieigų perimetro gynybą flankuojančia pilies gynėjų ugnimi. Kartu buvo išplatintas ir pilį juosiantis gynybinis griovys, kurio plotis vietomis siekė 75–80 m.
Ant pirmosios pilies griuvėsių statyta antroji Kauno pilis kaip ir kitos XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos mūrinės pilys išsiskyrė mūro struktūra. Mūrinių pilių statybai pradėta naudoti daugiau plytų, kurios galėjo sudaryti apie trečdalį mūro tūrio. Lietuvos pilių statybos technikos būdas, palyginti su kitomis šalimis, XX a. 7–8 deš. gavo sluoksniuoto Lietuviško akmenų ir plytų mūro pavadinimą. Toks mūras nuo kitų skyrėsi lygesniu lauko riedulių ir plytų eiliavimu.
Pirmas mums žinomas pilies su keturiais bokštais vaizdas yra užfiksuotas 1600 m. dailininko ir kartografo Tomašo Makovskio Kauno miesto panoramą vaizduojančioje graviūroje. XVII a. pr. miestas buvo pasiekęs klestėjimo viršūnę, tačiau amžiaus viduryje jį, o kartu ir pilį nuniokojo karo su Rusija audra. Po 1655 m. pilis neteko savo reikšmės. Galiausiai ją pradėjo niokoti ir gamta. Iki XIX a. vidurio net tris ketvirtadalius pilies teritorijos potvynių metu nuplovė Neries upė.
XVI a. vykstant karams su Maskva, kartu tobulėjant ir artilerijai, kuri mūšio lauke įgavo didesnę reikšmę, siekiant sustiprinti pilį prie pietrytinio bokšto buvo pastatyta gynėjų artilerijai skirta bastėja – unikalus šios epochos fortifikacijos įrenginys. Jos viršutinėje aikštelėje ir požeminėje šaudymo galerijoje buvo įrengtos pozicijos artilerijos pabūklams, kurie turėjo ginti pilies prieigas. Tiesa, tenka konstatuoti, kad suspėta pastatyti ir įrengti tik šiaurinėje dalyje esančią požeminę bastėjos šaudymo galeriją, koridoriumi sujungtą su pilies pietrytinio bokšto rūsiu.
Didvyriškos Kauno gynėjų kovos reliktus iš nebūties prikėlė XX a. 3 deš. prasidėję pilies archeologiniai tyrinėjimai. Įvairiu laiku šių darbų ėmėsi dailininkas Arkadijus Presas, Kauno miesto muziejaus vadovas, profesorius Eduardas Volteris, archeologai Petras Tarasenka, Rimutė Jablonskytė-Rymantienė, Karolis Mekas, Algirdas Žalnierius. Kasinėjimai vykdyti ir pilies kieme, ir gynybiniuose grioviuose, ir už jų ribų.
Vykdant archeologinius Kauno pilies tyrinėjimus kultūriniuose sluoksniuose rasta pačių įvairiausių daiktų. Kartu su pilies mūro liekanomis aptikta XIV a. 7 deš. pilies kovas menančių ginkluotės liekanų. Daugiausia lanko ir arbaleto strėlių antgalių, taip pat įvairaus dydžio akmeninių arkbalistų sviedinių bei šių didžiųjų arbaletų masyvių strėlių antgalių, grandininių šarvų fragmentų, kovos kirvių, iečių, alebardų ir unikalaus XIV a. ginklo – gizarmos – antgalių. Tyrinėjant piliavietę ir jos aplinką taip pat aptikta išmestų krosnių koklių, buitinės keramikos ir stiklinių taurių šukių, metalinių dirbinių fragmentų, odinių daiktų, medinių gynybinio-hidrotechninio įrenginio konstrukcijų bei laukinių gyvūnų kaulų, tarp kurių buvo ir keletas tauro kaulų.
1993 m. išlikę Kauno pilies fragmentai įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o 2007 m. įtraukti ir į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. 2010–2011 m. pagal Kęstučio Mikšio parengtą projektą buvo atkurti piliavietės kontūrai ir pilies pietrytinis bokštas. 2011 m. rugsėjo mėn. įsikūrė Kauno miesto muziejaus padalinys – Pilies skyrius. Šiandien Kauno pilies kaip vieno iš miesto simbolių reikšmę iliustruoja ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kuratorių pasirinkimas. Taip 2020 m. vasarą, belaukdamas Kauno – Europos kultūros sostinės 2022 metais – šventės, giliai po žeme esančiuose pirmosios Kauno pilies griuvėsiuose apsigyveno mitinis Kauno žvėris. Jis – miesto saugotojas, kartu su miesto bendruomene kuriantis šiuolaikinio Kauno istoriją.
PARODOS PABAIGA
