Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, įkurtame dar 1940 metais, iki 2023 metų įvyko beveik 300 premjerų (tikslus skaičius 294). Per metus vidutiniškai būdavo pastatomi 3–4 premjeriniai spektakliai, daugiausia – 7. Kiekvieną premjerą lydėjo ir specialus leidinys – programa. Jų buvo įvairiausių: nespalvotų, spalvotų, su nuotraukomis bei piešiniais, spausdintų ant skirtingų popieriaus tipų. Skyrėsi ir programų formatas: galėjo būti lapelis, lankstinukas ar netgi knygelė (bukletas) su kompozitorių ar kitų kūrėjų, solistų biografijomis, trumpais siužeto aprašymais. Priklausomai nuo politinio konteksto bei kūrinio, programos tekstas kartais būdavo pateikiamas dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių arba lietuvių ir rusų. Bėgant laikui keitėsi ne tik programų išvaizda, bet būdavo pasirenkami ir skirtingi kūriniai bei autoriai.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Irma Grigaitytė
Teatro įkūrimas ir pirmoji premjera
Iki pat Kauno valstybinio muzikinio teatro įkūrimo Lietuvoje nebuvo operetės teatro, tačiau buvo entuziastų, norinčių turėti savarankišką operetės kolektyvą. Dar 1938 m. tokia trupė buvo įkurta, bet pirmosios savo operetės pastatyti nespėjo dėl prasidėjusio karo ir sovietinės okupacijos. Vis dėlto operetės entuziastų dėka okupacinio režimo laikais, 1940 m. lapkričio 27 d., įkurtas operetės teatras, vėliau išaugęs į Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Pirmoji teatro premjera – sovietinės Rusijos kompozitoriaus Boriso Aleksandrovo operetė „Vestuvės Malinovkoje“ įvyko 1941 m. gegužės 1 d.
Nacistinės okupacijos laikotarpis 1941–1944 m.
1941 m. nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Kauno valstybinis muzikinis teatras buvo uždarytas, o po pusmečio veiklą atnaujino kaip Kauno didžiojo teatro dalis. Šiuo laikotarpiu buvo statomos austrų-vengrų ir prancūzų kompozitorių Franzo Leharo, Franzo von Suppės ir Charleso Lecocqo operetės. Dėl sunkios ekonominės padėties (vykstančio II pasaulinio karo) pirmosios programos buvo labai paprastos: spausdintos ant plono popieriaus, dažniausiai be iliustracijų, tekstas pateikiamas dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių. Išsiskiria tik Ch. Lecocqo operetės „Širdis ir ranka“ programa – bukletas, papildytas nuotraukomis iš operetės. Dar vienas šio laikotarpio išskirtinumas – ant programų, nors ir okupacinio režimo laikotarpiu, spausdinamas Lietuvos valstybės simbolis Vytis.
Pirmasis antrosios Lietuvos sovietinės okupacijos dešimtmetis 1944–1955 m.
1944 m. vasarą – 1945 m. pradžioje nacistinę okupaciją pakeitė antroji sovietinė okupacija. Operetės teatras 1944 m. sujungiamas su Kauno jaunimo teatru, o 1949 m. – su dramos teatru, vadinamas Kauno valstybiniu dramos ir muzikos teatru, Kauno valstybiniu muzikiniu dramos teatru. Šiuo laikotarpiu teatre statomi austrų-vengrų, prancūzų, italų, taip pat įtraukiami sovietinės Rusijos kompozitorių kūriniai. Programos išlieka nespalvotos, iliustruojamos paveiksliukais ir nuotraukomis, tekstas kartais pateikiamas dviem kalbomis – lietuvių ir rusų. Ant šio laikotarpio programų, ypač iki 5-ojo deš. pabaigos, spausdinamas LTSR herbas.
Pirmoji lietuvių kompozitoriaus premjera ir spalvotos programos 1955–1970 m.
1955-ieji teatrui ypatingi tuo, jog būtent nuo šių metų pradedami statyti lietuvių kompozitorių kūriniai, pirmasis jų – Antano Belazaro muzikinė komedija „Auksinės marios“. 1964 m. teatre pirmą kartą surengiamas estradinės muzikos koncertas – „Myli – nemyli“. Maždaug nuo 7-ojo deš. vidurio pradedamos spausdinti spalvotos programos. Tiesa, tokių buvo nedaug, dažniausiai naudotos mėlyna ir raudona spalvos, vis daugiau leidinių iliustruojami scenomis iš spektaklių, kompozitorių nuotraukomis. Taip pat šis laikotarpis reikšmingas tuo, kad 1965 m. pirmą kartą pastatomas Jungtinių Amerikos Valstijų kompozitoriaus kūrinys – Fredericko Loewe „Mano puikioji ledi“.
1959 metais nuo Kauno valstybinio dramos ir muzikos teatro atsiskiria dramos trupė, todėl teatras įgauna dabartinį pavadinimą – Kauno valstybinis muzikinis teatras.
Produktyviausias teatro dešimtmetis 1970–1980 m.
Šis dešimtmetis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo produktyviausias kiekybiškai – būtent šiuo laikotarpiu per metus buvo statoma daugiausia premjerinių spektaklių, t. y. vidutiniškai 5 per metus. 1972 ir 1976 m. laikytini rekordiniais metais – pastatyti 7 premjeriniai spektakliai per metus. 1970 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pasirodo pirmoji visoje SSRS profesionali pantomimos trupė, įkurta Muodrio Tenisono. Šio laikotarpio programos – pačios įvairiausios lyginant su kitų laikmečių programomis. Leidiniai ryškūs, spalvingi, įvairių formatų, puošti nėrinių raštais.
Nuo 8-ojo deš. pabaigos kai kurios programos pradedamos dėti į aplankus – raudonos, mėlynos, rusvos, sidabrinės spalvų. Ant jų paprastai vaizduojamas Kauno valstybinio muzikinio teatro pastatas, Kauno miesto fragmentai, tik pačios programos buvo neiliustruotos ir nespalvotos.
Paskutinysis okupacijos dešimtmetis 1980–1990 m.
Šiuo laikotarpiu itin populiarus lietuvių kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Beveik kasmet surengiamas vienas premjerinis spektaklis ar koncertas – 1980–1987 m. kompozitorius vadovavo vienai pirmųjų visoje Sovietų Sąjungoje Kauno valstybinio muzikinio teatro elektroninės muzikos grupei „Argo“. Programos paskutiniuoju okupacijos dešimtmečiu – santūresnės, dažniau dedamos į aplankus su muzikinio teatro simboliu nei puošiamos pačios, naudojamos blankesnės spalvos.
Visu sovietiniu laikotarpiu teatre premjeros statytos įvairiomis progomis. Tokių spektaklių programose būdavo nurodoma, kokiai progai premjera skirta – pavyzdžiui, Sergejaus Korteso „Motušė Kuraž“ skirta TSRS įkūrimo 60-mečiui paminėti, o Georgijaus Cabadzės tragikomedija „Mano pamišėlis brolis“ pastatyta minint 70-ąsias Didžiojo spalio metines. Šie spektakliai buvo priverstiniai, jų turinys – propagandinis, skirtas kareiviams. Tai atsispindėdavo ir programose – tekstas būdavo skelbiamas dviem kalbomis (lietuvių ir rusų), viršeliuose galima įžvelgti tam tikrų simbolių, kurie tuo laikotarpiu būdavo smerkiami (pavyzdžiui, dolerio ženklas, noras pasipelnyti – žmogus tarsi marionetė).
Populiariausios premjeros
Nuo įkūrimo iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 204 premjeriniai spektakliai, iš jų 170 statyti pirmą kartą, 34 – pakartotinai. Pati populiariausia šio laikotarpio operetė – austrų-vengrų kompozitoriaus F. Leharo „Linksmoji našlė“, statyta net 5 kartus: 1942, 1945, 1960, 1970 ir 1988 metais. Kitos populiariausios operetės – taip pat F. Leharo „Grafas Liuksemburgas“ (4 pastatymai), Imrės Kalmano „Grafaitė Marica“ ir „Silva“, G. Verdi „Traviata“, Johanno Strausso „Čigonų baronas“ ir Rudolfo Frimlio „Rozmari“ (visų po 3 pastatymus). Tarp populiariausių – ir pirmoji Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta sovietinės Rusijos kompozitoriaus B. Aleksandrovo operetė „Vestuvės Malinovkoje“, statyta keturis kartus.
Kompozitorių įvairovė
1940–1990 metais Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 103 kompozitorių iš įvairų valstybių premjeriniai spektakliai. Iš 103 kompozitorių 58 priklausė socialistinio bloko arba jo satelitinėms valstybėms, 3 – ikikomunistinei Rusijai ir 42 – likusio, Vakarų pasaulio valstybėms. Visai nestebina tai, jog dominavo sovietinio bloko valstybių kompozitorių kūriniai: sovietinės Rusijos kompozitorių – 26, kitų Sovietų Sąjungos respublikų – 18 (Ukrainos, Gruzijos, Baltarusijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Estijos, Latvijos), socialistinio bloko valstybių – 3 (Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, Lenkijos). Iš 42 Vakarų pasaulio šalių populiariausi autoriai – italai (10), austrai (7), prancūzai (6) ir amerikiečiai (6), o trys ikikomunistinės Rusijos autoriai – Piotras Čaikovskis, Modestas Musorgskis ir Antonas Rubinšteinas. Per 50 metų buvo pastatyti 11-os lietuvių kompozitorių darbai, populiariausi kompozitoriai – Benjaminas Gorbulskis ir G. Kuprevičius.
PARODOS PABAIGA
