Kino reklama gimė su pirmaisiais filmais. Ji ypač suklestėjo 1932–1939 m., kai Kaune atsirado daug konkurencingų kino teatrų. Kinematografų vadovai įvairiomis priemonėmis stengėsi prisivilioti žiūrovus. Iš pradžių užteko skelbimo laikraštyje ar afišos su užrašu: „tikras šedevras“, filmas „mušeika“, „paskutinė diena“. Žiūrovai greitai perprato šiuos reklaminius triukus ir nebeskubėjo eiti žiūrėti reklamuojamo filmo. Tada gatvėse pasirodė įvairiaspalviai reklaminiai lapeliai-skrajutės, visaip liaupsinantys filmus. Tokius lapelius praeiviams gatvėje dalydavo vaikai, norėdami užsidirbti pinigų ar nemokamai pažiūrėti filmą. Vieni žmonės juos peržiūrėdavo, kiti iškart išmesdavo, todėl tokių skrajučių itin mažai išlikę.
Kauno miesto muziejaus fonduose saugomos net 23 kino teatrų „Odeon“, „Forum“, „Gloria“, „Kapitol“, „Metropolitain“, „Saturn“, „Daina“ reklaminės filmų skrajutės, kurios bus pristatomos šioje virtualioje parodoje.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Deimantė Kondrotaitė
Tyrinėtojas A. Surblys straipsnyje „Kauno kino teatrai 1918–1940 m.: lokalizacija ir raida” teigia, jog 1931 m. žurnale „Kino naujienos” nurodoma, jog Kaune veikė 15 kino teatrų, įskaitant sales, kuriose kartais buvo rodomi filmai. Lietuvos statistikos metraštyje rašoma, kad Kaune 1932–1933 m. buvo 13 kino teatrų, 1934 m. jų sumažėjo iki 10, 1935 m. buvo 12, 1936 m. – 14, 1937 m. – 17, 1938 m. – 16, 1939 m. – 15.
Taigi nenuostabu, kad toks didelis kino teatrų skaičius skatino ir konkurenciją bei išmoningą reklamą. Tam itin pasitarnavo įvairūs reklaminiai triukai, kuriuos būtų galima suskirstyti į kategorijas, išskirti net kelis žiūrovų viliojimo būdus.
Realybės neatspindintys tekstai
Kino filmų skrajutės kvietė praeivius pažiūrėti pasaulinio šedevro, grandioziškiausio visų laikų filmo, geriausio Vienos produkcijos šedevro, įdomiausio šio sezono paveikslo. Moteris kino teatrai viliojo meilės istorijomis, vyrus nuotykiais ir „mušeikomis” (rus. boevik), kitaip tariant, veiksmo filmais.
„Maharadžos – Rytų valdovo ir smuikininko kova dėl žavios moters širdies. Kas laimės? Ką ji išsirinks?“ – skelbė reklama. „Arai ir sakalai – plieno ir geležies sintezė, užima žmogui kvapą ir sukrečia nervus”, – viliojo žiūrovus reklaminė skrajutė.
Kai kurių kino teatrų savininkai reklaminėse afišose tiek prirašydavo apie filmus, kiek juose net nebūdavo galima pamatyti. „Lietuvos aidas“ kritikavo, kad reklamos suvilioti „žmonės grūdosi į kiną ir spjaudėsi iš jo išeidami”. („Lietuvos aidas“, 1938-03-15) „Rytas“ rašė: „O tas „šedevras”, pasirodo, esąs paprastas nuvalkiotas ir senas filmas, kurį užsienis jau seniai iš apyvartis išėmę.” („Rytas“, 1932-05-31)
Kino žvaigždės
Reklaminėse skrajutėse buvo itin akcentuojamos lietuvių pamėgtos kino žvaigždės: Greta Garbo, Marta Eggerth, Ramonas Novarro, Charlie’s Chaplinas ir kt. Mažiau žinomos ar naujai užgimusios kino žvaigždės buvo lyginamos su lietuviams gerai pažįstamais aktoriais: „Katharine Hepburn savo nuostabia vaidyba užtemdžiusi Gretą Garbo Marijos Stiuart rolėje.”
Filmo aktorius ypač išpopuliarėdavo, jei apsilankydavo Lietuvoje. Tikrą sensaciją sukėlė vienos iš populiariausių žvaigždžių M. Eggert atvykimas į Kauną. Spaudoje rašoma: „Vakar Kauno geležinkelio stoty buvo spūstis – šimtai žmonių, ypač jaunimo, rinkosi pasitikti gražiąją artistę. Iš stoties ji nuvažiavo tiesiai į „Versalio“ viešbutį. Čia, prie viešbučio, irgi minios. Šį vakarą 8 val. 30 min. „Vasaros“ teatre įvyks jos koncertas. “(V. Mikalauskas. Kinas Lietuvoje. Margi raštai. Vilnius, 1999 m,. p. 192)
Kino žvaigždė – „lietuvis”
Reklamos sumetimais kino žvaigždės netgi tapdavo „lietuviais”. Blogiausiu atveju – lietuvio žmona, vyru arba buvo teigiama, kad žvaigždės protėviai kilę iš Lietuvos. Net oficialūs šalies laikraščiai skelbdavo išgalvotus, nepatikrintus faktus. Pavyzdžiui, 1931 m. vasario 2 d. laikraštyje „Diena” buvo publikuota Amerikos aktoriaus Tomo Mixo fotografija su prierašu, jog tai – Lietuvos kino žvaigždė. Tokių atvejų pasitaikydavo ir daugiau. Itin įdomi istorija yra apie garsųjį rusų aktorių I. Mozžuchiną. Garsinio kino apyaušryje šios rusų ekrano žvaigždės triumfas visiškai išblėso, o Lietuvoje ir toliau vienas po kito buvo rodomi jo filmai. Tikrą sensaciją sukėlė „Lietuvos aide“ paskelbta žinia, jog šis aktorius yra kilęs iš Lietuvos, tik pasikeitęs pavardę. Žurnalistui netgi pavyko susisiekti su aktoriaus „mama” ir paimti iš jos interviu. (V. Mikalauskas. Kinas Lietuvoje. Nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. p. 185-187)
Divertismentai
Divertismentai – tai dar vienas puikus būdas privilioti žiūrovus. „Triumf“ ir „Odeon“ pirmieji Kaune pasirūpino divertismentais, kurie kartais publiką pritraukdavo labiau nei patys filmai. Pvz., 1931 m. kino teatre „Triumf“ su lietuviškais humoristiniais pasakojimais ir Vertinskio parodijomis-dainomis gastroliavo Danielis Dolskis.” O kino teatre „Odeon” „grojo pirmasis simfoninis orkestras Kauno kino teatruose, vadovaujamas Izaoko Vildmano-Zaidmano. Smuikininkas, dirigentas Izaokas Vildmanas-Zaidmanas buvo ne tik vienas pirmųjų, galima sakyti, profesionalaus orkestro kino teatre organizatorių ir dirigentų, bet ir vadovavo simfoniniam orkestrui Kauno muzikos mokykloje (1926–1928), laikomas Kauno simfoninio orkestro pradininku, nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisteriu.“ (A. Surblys. Kauno kino teatrai 1918–1940: lokalizacija ir raida. Kauno istorijos metraštis, 2011 m., p.161–163)
Kronikos ir kiti priedai
Nuo 1936 m. divertismentai prarado populiarumą. Jų vietą užėmė prieš vaidybinius filmus pradėti rodyti vadinamieji priedai: Lietuvos kronikos, „Fox“ apžvalga, „Paramount” naujienos, kino kronikos animaciniai filmai arba trumpi vaidybiniai filmukai, komiški vaizdeliai.
Taperiai
Pirmasis garsinis filmas „Tik aš tave mylėjau” Lietuvoje buvo parodytas 1930 m. kino teatre „Odeon“. Iki tol filmo muzikiniu iliustravimu, apipavidalinimu rūpinosi taperiai. Filmo peržiūros metu, kad ir kur ji vykdavo, vargonėliais arba pianinu akompanuodavo orkestrai arba pavieniai atlikėjai. Taip jie tapindavo – įgarsindavo filmą. Vieni tai darydavo improvizuodami, kiti turėdavo jau tam tikroms filmo vietoms paskirtų, paruoštų kūrinių partitūras.
Muzika kine
Garsinis kinas tikrąja tų žodžių prasme pirmuosius žingsnius pradėjo su muzika. Lietuvos žiūrovai susipažino su garsiausiais ir geriausiais to meto dainininkais: B. Džili, Jan Kiepura, J. Šmidtu ir kt. Kinas tapo puikia geros muzikos populiarinimo priemone ir buvo lengviau suprantamas nei vaidybiniai filmai, kuriuose aktoriai kalbėjo prancūzų, vokiečių ar anglų kalba. Todėl ekranuose ilgai vyravo ekranizuotos operetės ir įvairūs muzikiniai filmai.
Naujausi kino filmai ir kitos gudrybės
Reklaminės skrajutės kino žiūrovus stengėsi pritraukti naujausiomis premjeromis, „paišytais“ (animaciniais) filmais ir įspūdingais skaičiais. Pvz.: „Filmo pastatymas kaštavo 3.000.000 dolerių”, filme „dalyvauja 100 000 žmonių”.
Garsiausius kino filmus Lietuvos žiūrovai pamatydavo gana gretai. Cecil’io B. DeMille filmo „Cleopatra“ premjera Amerikoje įvyko 1934 m. rugpjūtį, o po trijų mėnesių jis jau parodytas Kauno kino teatre „Odeon“.
PARODOS PABAIGA
