Vytautas Bacevičius (1905-09-09, Lodzė – 1970-01-15, Niujorkas) sunkiai apibūdinamas keliais žodžiais. Jis buvo kompozitorius, koncertuojantis pianistas, pedagogas, vienas pirmųjų Lietuvos avangardistų, kosminės muzikos kūrėjas. Apie Lodzėje, Kaune ir Paryžiuje studijavusį, Kaune ir Niujorke dėsčiusį menininką kompozitorius Jeronimas Kačinskas jam mirus rašė:
Jis savo meną laikė vyraujančia jungtimi santykiuose su visuomene. Tai šiuo principu vadovaudamasis, jis visą gyvenimą visu nuoširdumu dirbo Lietuvai ir lietuviams.
(Aidai, 1970, Nr. 2)
Lietuvoje V. Bacevičius gyveno neilgai – nuo 1926 iki 1939 metų. Išvykęs gastroliuoti į Pietų Ameriką, į tėvynę jis dagiau nebegrįžo ir gyvenimą tęsė Vakaruose. Muziko Vinco Bacevičiaus sūnus, muzikų Kęstučio, Grażynos ir Wandos brolis, koncertinę veiklą pradėjo 1916 m. Lodzėje, o 1926 m. debiutavo Kaune. Pokario Lietuvoje jo kūryba ilgai nebuvo atliekama – pirmą kartą ji vėl suskambo tik1969 m., likus vos metams iki autoriaus mirties.
Jo palikimą sudaro pažiūras ir gyvenimo įvykius atskleidžiantys straipsniai bei laiškai, gausi fortepijoninė ir simfoninė muzika, opera „Vaidilutė“, baletas „Šokių sūkuryje“, taip pat pirmasis lietuvių istorijoje koncertas fortepijonui ir orkestrui. Kaip ir nereto išeivio, jo kūrybinis paveldas nebuvo iš karto apsaugotas, todėl nemaža jo dalis prarasta.
Ši paroda – bandymas papasakoti apie jo gyvenimą per įvairius eksponatus. Vargu ar galima teigti, kad V. Bacevičius šiandien yra pakankamai žinomas. Natų leidiniai, koncertų programos, nuotraukos yra gyvenimo atspindžiai ir kultūrinis kontekstas, tačiau kūrėjas pirmiausia turėtų būti vertinama dėl savo muzikos, o ne vien dėl vardo.
Parodą parengė M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Vytautas Bacevičius gimė 1905 m. rugsėjo 9 d. Lodzėje, Vinco Bacevičiaus ir Marijos Modlińskos-Bacewicz šeimoje, o pakrikštytas buvo Višakio Rūdos bažnyčioje. Vienas pirmųjų jo kūrinių – „Svajonė“ smuikui arba balsui ir fortepijonui – sukurtas 1914 m. Vėliau Lodzėje jis studijuoja Helenos Kijeńskos muzikos licėjuje ir sukuria pirmuosius opusais pažymėtus kūrinius: Temą su variacijomis fortepijonui, op. 1 (1924) ir Pirmąją simfoniją, op. 2 (1925). 1926 m. vasarą jis atvyksta į Kauną ir pradeda filosofijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Tų pačių metų spalio 2 d. Kaune, „Baltosios gulbės“ salėje, surengia pirmąjį rečitalį.
1927 m. V. Bacevičius išvyksta į Paryžių, kur Rusų konservatorijoje studijuoja fortepijoną ir kompoziciją, tęsia filosofijos studijas Sorbonos universitete. Tais metais jis sukuria „Kosminę poemą“ orkestrui, op. 8. 1928-ieji jam itin darbingi – jis eksternu baigia Rusų konservatoriją, koncertuoja Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Paryžiuje, pradeda kurti operą „Vaidilutė“. 1929 m. V. Bacevičius pasirodo koncertuose ir kaip pianistas, ir kaip kompozitorius. Paryžiuje jis koncertuoja drauge su operos solistėmis Adele Galauniene ir Veronika Podėnaite, surengia rečitalį, grįžęs į Kauną diriguoja savo kūrinius ir sukuria Pirmąjį koncertą fortepijonui, op. 12. Apie vieną iš jo koncertų tuo metu dar studentas Jonas Nabažas dienoraštyje rašo:
Jo technika puiki ir tvirta, anot [Klemenso] Griauzdės, kad aš tokią, jis sako, techniką turėčiau, pabučiuočiau ponui Dievui rankas ir kojas.
(Jonas Nabažas. Dienoraščiai 1922–1945. Vilnius, 2007, p. 63)
Šiandien mums prieinami V. Bacevičiaus laiškai šeimai, publikuoti knygoje „Vytautas Bacevičius: išsakyta žodžiais“ (Vilnius, 2005). Tačiau šis trumpas laiškelis Adelei Galaunienei atskleidžia tai, ko nepajėgia perteikti publikuoti laiškai – rašysenos charakterį. Laiške, kuriame aptariamos koncerto repeticijos detalės, kairėje pusėje priduriama: „Bučiuoju rankeles“.
1930 m. V. Bacevičius toliau intensyviai koncertuoja: surengia rečitalį Rygoje, Kaune ir Paryžiuje. Valstybės teatre Kaune jis atlieka savo Pirmąjį koncertą fortepijonui, akompanuoja seseriai Grażynai Muzikos mokyklos salėje ir Radiofone, sukuria operą „Vaidilutė“. 1931 m. sugrįžęs į Kauną jis pradeda dirbti Muzikos mokykloje, kur dėsto fortepijoną, estetiką ir harmoniją. Estetikos paskaitas prisimenantys mokiniai apibūdina jį skirtingai: vieni – kaip mažutį, lengvutį, temperamentingą, bet negriežtą, kiti – kaip dėstytoją, teišmokiusį graikiškas kolonas skirti nuo romėniškų. (J. Žukienė, G. S. Sapiega, E. Šeduikytė-Korienė, Valstybinė muzikos mokykla Kaune, LMTA, 2024)
Darbas muzikos mokykloje (nuo 1933 m. – Konservatorijoje) V. Bacevičiui netrukdo nei kurti, nei koncertuoti. 1931 m. jis groja Kaune ir Paryžiuje, 1932 m. – Berlyne ir Kaune, 1933 m. – Rygoje, Taline, Tartu ir Kaune. 1932 m. įvyksta jo operos „Vaidilutė“ perklausa, jis kartu su kompozitoriumi Jeronimu Kačinsku įkuria „Muzikininkų progresistų draugiją“, dalyvauja sesers Grażynos koncertuose Kauno radiofone ir Kauno konservatorijoje. Tais pačiais metais jis sukuria „Elektrinę poemą“, o 1933 m. – Antrąjį fortepijoninį koncertą ir „Pirmą žodį“ fortepijonui.
1933 m. gegužės 19 d. Valstybės teatre pirmą kartą pastatomi lietuviški baletai – V. Bacevičiaus „Šokių sūkury“, J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ bei B. Dvariono „Piršlybos“. Scenografiją baletams sukuria Telesforas Kulakauskas, Adomas Galdikas ir Stasys Ušinskas, diriguoja Leiba Hofmekleris. V. Bacevičiaus baletui „Šokių sūkury“ libretą parašo dramaturgas Petras Vaičiūnas. Baleto siužete svajotojas poetas patenka į naktinį šokių klubą ir, baisėdamasis tuo, kas vyksta aplink jį, tampa pajuokos objektu.
Pagrindinė baleto spektaklių recenzentė Vera Sotnikovaitė (vėliau – poeto Henriko Radausko žmona), rašydama apie V. Bacevičiaus baletą „Šokių sūkury“ abejoja, kritikuodama itin sudėtingus ritmus ir kabareto šokių panaudojimą: „Nežiūrint šokių įvairumo ir gausumo, gyvo tempo ir spalvingumo, baletas reikiamo įspūdžio nepadarė.“ (V. Sotnikovaitė, Baleto premjera // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 23 d.)
Kompozitorius ir muzikologas V. Jakubėnas apie V. Bacevičiaus baletą taip pat pasisako kritiškai, atkreipdamas dėmesį į muzikos lietuviškumą ir stilių: „Lietuviškumo klausimas V. Bacevičiaus baleto muzikai visai nepritaikomas. <…> Kaipo baleto – V. Bacevičiaus veikalą sunku teigiamai vertint. Kaip muziką – jis imponuoja savo griežta stilistine linija ir aiškiu meniniu nusistatymu. Mūsų muzikos literatūron jis įneša naujų, iki šiol nebuvusių elementų.“ (V. Jakubėnas, Lietuviškieji baletai // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 26 d.)
Tarsi veiklos būtų maža – 1933 m. Bacevičius pradeda leisti mėnesinį iliustruotą žurnalą „Muzika ir teatras“. Daug vėliau, JAV, jis jį įvardija „liuksusiniu“. Du litus kainavusiame žurnale (prenumerata metams – 20 Lt.) bendradarbiavo kompozitoriai ir muzikologai Viktoras Žadeika, Kazimieras Viktoras Banaitis, V. Jakubėnas, Jonas Bendorius, Juozas Karosas. Žurnale buvo publikuojami dalykiniai ir eseistiniai straipsniai, apžvelgiami Lietuvos ir užsienio muzikos įvykiai, pateikiamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatrų artistų ir pastatymų nuotraukos. Deja, žurnalas gyvavo tik tris mėnesius.
1934 m. įvyksta „Elektrinės poemos“ premjera Valstybės teatre, atliekama Pirmoji simfonija, „Vaidilutės“ uvertiūra, diriguoja autorius. V. Jakubėnas, straipsnyje beveik pusę recenzijos skyręs Bacevičiaus muzikai, apie „Elektrinę poemą“ atsiliepia „įdomiai“:
DaugiauĮdomiausia buvo [koncerte dar skambėjo pirmoji simfonija, operos „Vaidilutė“ uvertiūra] bene „Elektrinė poema“. Nepaisant „žiauraus“ skambesio ir gan intensyvaus triukšmo, ji sukėlė savo žūtbūtinio agresiškumo pilnais ritmais daugelio klausytojų linksmų simpatijų.
(V. Jakubėnas, IV Filharmonijos koncertas, // Lietuvos aidas, 1934 m. sausio 10 d.)
Tais pačiais metais muzikas Kauno konservatorijoje surengia savo kūrinių vargonams rečitalį. 1935 m. – vargonų rečitalis Panevėžio katedroje, dalyvauja lietuviškos muzikos koncerte Latvijos konservatorijoje, savo kūrybą atlieka Varšuvos ir Rygos radiofonuose.
1936 m. V. Bacevičius surengia rečitalius Klaipėdoje, Panevėžyje, Rygos konservatorijoje ir Prahoje. Prahos radiofone skamba lietuviški kūriniai, jo Pirmasis fortepijoninis koncertas, o Prahoje ir Klaipėdoje atliekama „Elektrinė poema“. 1937 m. – vėl Praha, rečitalis Valstybės teatre. Lietuva priimama į ISMC Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją, Lietuvos sekcijos pirmininku išrenkamas V. Bacevičius. 1938 m. savo Pirmąjį fortepijoninį koncertą skambina Paryžiuje, surengia rečitalius Klaipėdoje, Tauragėje, Ukmergėje, Zarasuose ir Utenoje. Lankosi Londono ISMC festivalyje, kaip žiūri narys dalyvauja Ysaÿe tarptautiniame konkurse Briuselyje. 1939 m. Valstybės teatre pirmą kartą atlieka Antrąjį fortepijoninį koncertą. Tai – tikėtina paskutinis svarbus jo koncertinis pasirodymas Lietuvoje, nes tais pačiais metais su lietuvių muzikų grupe dalyvauja Varšuvos ISMC festivalyje ir vėliau išvykstą į koncertinę kelionę po Pietų Ameriką.
Net atsižvelgiant į marginalią gaidų leidybos situaciją Vasario 16-osios Lietuvoje, iki emigracijos V. Bacevičiaus muzika buvo publikuota itin mažai. Tai – Sonata Nr. 1, op. 4 (Paryžius: Heugel Editeur, 1930), „Pirmasis žodis“ (Viena: Universal-Edition, 1938) ir „Dvi groteskos“ (Viena: Universal-Edition, 1938).
Kūrybinis ir koncertinis V. Bacevičiaus gyvenimas tęsiasi Vakaruose. 1939 ir 1940 m. jis koncertuoja Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje, 1940 m. persikelia į JAV. Savo įspūdžius užfiksuoja literatūrinėse miniatiūrose „Santo Diablo“ ir „Po Amerikos dangumi“. Amerikos dangų žymi rečitaliu Niujorke ir Antrąja, „Karo“ simfonija. Vien 1941 m. jis surengia penkiolika koncertų-rečitalių. 1942 m. paskelbia „Viešą pareiškimą“, kuriame atsiriboja nuo kairiųjų. V. Bacevičius koncertuoja, kuria ir dėsto – Niujorke, Brukline, Long Ailende; rūpinasi savo kūrinių leidyba ir transliacijomis radiofonuose, dalyvauja lietuvių koncertuose. Jo koncertų geografiją apima JAV miestai, kur gyvena lietuvių bendruomenės, ir ne tik.
1999 m. Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklos išleistoje knygoje „Lietuviai muzikai Vakaruose. Žilevičiaus vardynas“ (redagavo Saulė K. Jautokaitė) V. Bacevičiui skirtas išsamus straipsnis, akcentuojantis jo kūrybą, studijas, koncertavimą, pedagoginį ir muzikos kritiko darbą. Straipsnis reziumuojamas žodžiais: „Bacevičiaus kūrybos stilius modernus. Daugumoje atonalinė (simfoninė poema „Elektra“). Muzika plačiai vystoma ekspresionizmo sūkury. Kūrybos spalva nedažoma liaudiškumu, bet tarptautinio pobūdžio. Išraiškoje stiprus ir griežtas, instrumentacijoje labai spalvingas ir intriguojantis.“ (p. 20)
Išeivijos laikotarpį žymi gausi kūryba fortepijonui – koncertai, sonatos, poemos, siuitos, pjesė, smulkesni kūriniai. Deja, išeivijai priimtiniausi buvo „Keturi lietuviški šokiai“, kuriuos autorius dažnai atlikdavo tautiečių koncertuose. Publikuoti kūriniai susilaukė teigiamų atsiliepimų spaudoje, tačiau kitų V. Bacevičiaus kūrinių leidyba buvo itin problematiška.
2005 m., jau po kompozitoriaus mirties, dviem tomais išleidžiama Onos Narbutienės sudaryta knyga „Vytautas Bacevičius“ (Vilnius, 2005; I tomo paantraštė – „Gyvenimo partitūra“, II – „Išsakyta žodžiais“), žyminti kompozitoriaus aštuoniasdešimtmetį. Joje apžvelgiamas jo gyvenimas ir kūryba, pateikiamos įvairių autorių mintys, straipsniai apie kūryba, Edmundo Gedgaudo parinkti ir iš lenkų kalbos išversti laiškai artimiesiems bei literatūriniai opusai. Laiškuose šeimai jis atviras ir detalus – kelias į Amerikos sceną ir gyvenimas ten buvo nelengvas.
Tik 1944 m. V. Bacevičius sulaukia žinių iš artimųjų. „Fortepijonu šiandien skambinu taip, kad drąsiai galėčiau sviesti pirštinę geriausiems pianistams,“ – jis rašo laiške broliui Kęstučiui ir brolienei Halszkai iš Niujorko, 1945 m. 1961 m. Paryžiuje jis pirmą kartą po karo susitinka su seserimis. 1967 m. gauna JAV pilietybę. 1969 m. pirmą kartą pokario Lietuvoje suskamba Vytauto Bacevičiaus muzika – pianistas Raimundas Kontrimas atlieka dvi jos pjeses Valstybinėje konservatorijoje. Tų pačių metų lapkritį, likus dviem mėnesiams iki mirties, Niujorke V. Bacevičius akompanuoja Eduardui Kaniavai.
Didelė dalis jo kūrybos išsaugoma kompozitoriaus Felikso Bajoro pastangomis. Į koncertų sales Lietuvoje V. Bacevičiaus muzika grįžta 1982 m., koncertu Kompozitorių sąjungoje, kur jo Antrąjį ir Trečiąjį kvartetus bei Trečiąją sonatą fortepijonui atlieka Meno darbuotojų rūmų styginis kvartetas (Marija Bernatavičiūtė, Vilija Veličkaitė, Ramutė Petrikaitė, Violeta Klimavičienė) ir pianistas Andrius Vasiliauskas. Apie šį koncertą, kaip seniai lauktą ir sveikinamą įvykį, „Tiesoje“ parašo muzikologas Vytautas Landsbergis. Simfoniniai V. Bacevičiaus kūriniai skamba XX Baltijos muzikologų konferencijos metu Klaipėdoje 1986 m.
Dabar jo kūrinius atlieka lietuvių ir užsienio atlikėjai. Kompozitoriaus jubiliejus pasitinkamas su VšĮ „Akantas“ organizuotais tarptautiniais Vytauto Bacevičiaus kompozitorių (2024) ir pianistų (2025) konkursais bei Kauno miesto muziejaus organizuota konferencija „Vytautas Bacevičius: asmenybė, kūryba, sklaida“ (2025).
PARODOS PABAIGA
