Lietuvos kaime buvo muzikuojama įvairiausiais pačių pasigamintais ir įsigytais muzikos instrumentais. Ypač daug Europoje populiarių muzikos instrumentų į Lietuvos kaimo muziką įsiliejo XIX a. 2 pusėje. Vienas iš tokių – mandolina, puikiausiai pritapusi kaimo kapelose prie kanklių, smuiko, cimbolų, armonikos ir kitų instrumentų.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė dr. Laura Lukenskienė
Mandolinos pirmtakai – liutnios tipo styginiai muzikos instrumentai – buvo žinomi jau Mesopotamijoje 2000 m. pr. m. e. Europoje šie instrumentai plito maždaug nuo XIII a., o labiausiai išpopuliarėjo XVII a. – vėlyvojo Renesanso laikais. Klasikinės europietiškos mandolinos susiformavo XVIII a.
Mandolina – styginis skambinamasis muzikos instrumentas. Jį sudaro rezonanso dėžė ir kaklelis su galvute. Mandolina turi 4 stygų grupes (po 2 arba 3 stygas vienam garsui), kurios dažniausiai derinamos kvintomis: g, d1, a1, e2. Instrumento grifas suskirstytas padalomis, o skambinama plektru (mediatorium). Yra įvairių rūšių mandolinų, žinomiausios – trys: apvaliadugnė, arba „neapolietiškoji“, figūriniu korpusu ir plokščiadugnė. Mandolinos būna kelių diapazonų – sopraninė, altinė, tenorinė, bosinė, kontrabosinė. Mandolinoms charakteringas tremolo grojimo būdas. Ansamblyje mandolina tradiciškai būdavo skambinama kaip melodiniu instrumentu.
Lietuvių kaimo muzikoje mandolinos, kaip ir kiti Europoje populiarūs muzikos instrumentai – gitaros, armonikos, pradėjo plisti XIX a., o itin išpopuliarėjo XX a. I pusėje. Jomis grota tradicinėse kapelose, muzikuota pavieniui ir kartu su kitais turimais muzikos instrumentais.
Namuose buvo įprasta muzikuoti kanklių, gitaros ir mandolinos ansamblyje, o tradicinėse kapelose kartu su mandolina skambėjo smuikas, cimbolai, gitara, įvairios armonikos. XX a. pradžioje miestuose būrėsi mėgėjiško muzikavimo ansambliai ir orkestrėliai. Mandolina juose taip pat buvo dažnas instrumentas. Ji išliko populiari ir pokario laikotarpiu, o kartu su ja dažnai skambėjo gitaros ir balalaikos.
Mandolina, kaip ir gitara, tarpukariu tapo populiari ir miestiečiams mėgėjiškai muzikuojant. Tuo metu grota įvairiais įsigyjamais pučiamaisiais instrumentais (klarnetu, triūba ir kitais variniais pučiamaisiais), kūrėsi mišrūs orkestrėliai. Įvairiose organizacijose, gamyklose kūrėsi styginių instrumentų ansambliai ar orkestrėliai. Klasikinės gitaros mokyklos Lietuvoje pradininkas Jurgis Rimkevičius 1933–1940 m., dirbdamas Vailokaičių metalo fabrike Šančiuose, įkūrė mėgėjišką styginių instrumentų orkestrą. Jame buvo grojama smuikais, gitaromis, mandolinomis, kontrabosu.
Tarybiniu laikotarpiu buvo tęsiamos prieškario muzikavimo tradicijos. Kaimo muzikantai griežė akordeonais, armonikomis, smuikais, skambino gitaromis ir mandolinomis. Šie ansambliai grodavo tiek vestuvėse, šeimų šventėse, tiek ir oficialiuose savo kaimo, gyvenvietės ar miestelio renginiuose.
Po Antrojo pasaulinio karo Kaune veikė ne vienas mėgėjiškas ansamblis ar orkestrėlis Kauno Profsąjungų rūmuose, Įgulos karininkų ramovėje ir kitur. Mandolina juose buvo vienas iš mėgstamiausių instrumentų.
Laimutis Šalna (1938–2021) gimė Vilniuje, augo ir gyveno Kaune. Baigė Stepo Žuko dailės technikumą, daug metų dirbo laborantu fotoateljė Laisvės alėjoje Kaune. Meniškos sielos žmogus nuo jaunystės grojo mandolina, dalyvavo įvairiuose mėgėjų kolektyvuose: Kauno Profsąjungų rūmų styginių instrumentų ansambliuose, Įgulos karininkų ramovės ansamblyje „Ramovė“, ansamblyje „Randevu“, Kauno folkloro klube „Liktužė“ ir kituose. Laimučio repertuare – lietuvių liaudies melodijos (polkos, valsai, fokstrotai), vėlyvesnės, XX a. viduryje ir vėliau populiarios liaudies ir autorinės lietuviškos dainos, taip pat ir populiarūs užsienio estrados kūriniai.
Liaudies muzikantas Vytas Bagdžius gimė 1947 m. Varėnos r. Nuo jaunystės jis groja armonika ir akordeonu, o mandolina groti išmoko vėliau. Dažniausiai Vytas muzikuoja su pusbroliu Petru Rutkausku, kuris groja armonika ir akordeonu, ir Algimantu Radavičiumi, grojančiu klarnetu ir saksofonu. Jų repertuare – polkos, valsai ir fokstrotai, populiarios lietuviškos dainos. Draugai, tęsdami lietuviškų kaimo pasilinksminimų tradiciją, iki šiol groja įvairiose šventėse, šokių vakaruose.
Liaudies muzikantas Anatolijus Vainauskas gimė 1940 m. Kleboniškyje. Nuo jaunystės grojo septynstyge gitara ir mandolina. Kaimo šokiuose grodavo styginių instrumentų ansamblis: smuikai, gitaros, mandolinos. Septynstygė gitara buvo patogi akompanuoti dainoms ar improvizuoti pritariant ansamblyje. Mandolina, plektru mikliai virpindamas stygas, Anatolijus groja melodijas. Jis visą gyvenimą aktyviai muzikavo: savojo kaimo kapeloje, tarnaudamas Tarybinėje armijoje, kur pulke taip pat buvo subūręs styginių instrumentų ansamblį, vėliau – su kitais liaudies muzikantais daug grojo vestuvėse. Dabar Anatolijus mėgstamų liaudies šokių ir dainų melodijas daugiausia groja mandolina.
XX a. antroje pusėje mandolinos populiarumas išblėso. Amžiaus pabaigoje Lietuvoje mandolinomis tebeskambino vos keletas muzikantų.
XX a. suskubta rinkti jau nykstančias folkloro rūšis, senuosius lietuvių muzikos instrumentus. Nelietuviškos kilmės muzikos instrumentas nesulaukė etnografų dėmesio. Tik XXI a. pradžioje, vis dažniau atsigręžiant į tarpukario Lietuvos kultūrą, susidomėta ir mandolinomis. Šalia smuiko, cimbolų, armonikų jos ir vėl įtraukiamos į tradicinių kapelų sudėtį folkloro ansambliuose.
PARODOS PABAIGA
