Septintajame dešimtmetyje Lilijanos Ablėnaitės dainos skambėjo per televiziją ir radiją, o jos vardą žinojo visa Lietuva. Vakarietiškas repertuaras ir originalūs sceniniai rūbai kėlė tokį susižavėjimą, kad daugelis buvo įsitikinę – ši moteris atvykusi iš Argentinos ar net Jungtinių Amerikos Valstijų. Profesionali tinklininkė ir savamokslė dainininkė savo charizma ir nuoširdumu taip pakerėdavo publiką, kad žiūrovai bisuodavo kiekvieną jos atliekamą dainą.
Kviečiame pasižvalgyti į virtualią parodą, kurioje įamžinti pirmieji Lilijanos Ablėnaitės žingsniai scenoje ir gastrolės su Lietuvos estradiniu orkestru tolimose šalyse. Šiuos eksponatus muziejui padovanojo pati atlikėja, neseniai apsilankiusi M. ir K. Petrauskų namuose. Neseniai atšventusi 92-ąjį gimtadienį, Lilijana ir šiandien spinduliuoja gerumu, pozityvumu bei meile pasauliui – lyg gyvai atkartodama savo garsios dainos žodžius: „Myliu be galo tave, puikus pasauli, kai skaisčiai šviečia saulė ir maudos spinduliuos.“
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus kuratorė Deimantė Kondrotaitė.
L. Ablėnaitė koncerto metu. Diriguoja J. Tiškus, groja Lietuvos estradinis orkestras. Armėnija, Kirovakanas, 1959 m. PMM GEK – 35922
Pirmieji žingsniai scenoje
Meilė muzikai Lilijanos širdyje ruseno nuo pat vaikystės, bet pasirodžius filmui su Lolita Tores ir tikru bigbendu, ji pradėjo gyventi muzika. Todėl 1958 m. ji dalyvavo Kauno politechnikos instituto studentų saviveiklos festivalyje ir pateko į baigiamąjį koncertą. Jauna atlikėja išsiskyrė iš kitų savo dainavimo maniera – dainavo vokiškai, scenoje drąsiai kraipė klubus, kas tuo metu buvo neįprasta. Nenuostabu, kad sulaukė kvietimo į perklausą pas Lietuvos estradinio orkestro vadovą Juozą Tiškų. Vos dviejų mėnesių dainavimo patirtį turinčiai dainininkei pasiūlyta ne tik koncertuoti su profesionaliu orkestru, bet ir vykti į gastroles. Iškilo kelios problemos: reikėjo parengti repertuarą, pasirūpinti garderobu, suderinti studijas (ji studijavo kelininkės specialybę) ir spręsti tinklinio stovyklos klausimą – tuo metu ji žaidė Lietuvos tinklinio rinktinėje, kuri rengėsi Tautų spartakiadai.
Tinklinio komanda. Iš kairės: D. Lupeikaitė, V. Sokova, V. Veiverytė, R. Stankevičiūtė, S. Jakelaitytė, E. Paulauskaitė, L. Ablėnaitė, L. Salytė, J. Bogušaitė, D. Ralytė. Apie 1953 m. PMM PEK-3592
Kiekvienai dainai – savas įvaizdis
Lilijana Ablėnaitė skubiai prisirinko užsienietiškų dainų, kurias pati išsivertė arba sukūrė joms tekstus. Jos repertuare atsirado „Marina“, „Marucella“, „Junge Leute“, o Juozas Tiškus pasiūlė temperamentingąją „Caramba, señores“. Kaip privalomą „patiekalą“ teko įtraukti sovietinį kūrinį – Vano Muradeli „Nuoširdžią dainelę“. Vizitine kortele tapusią „Melodie d’Amour“, mums gerai žinomą kaip „Myliu tave, pasauli“, dainininkė atrado paskutinę minutę.
Scenai reikėjo ir išskirtinių suknelių – solistė norėjo, kad kiekviena daina turėtų savitą įvaizdį, o pati atrodytų kaip užsienio estrados žvaigždės. Sovietmečiu, kai trūko medžiagų ir lėšų, teko suktis iš padėties: pirkti pigias medžiagas ir kartu su mama iš jų siūti sceninius kostiumus.
Dainai „Marucella“ Lilijana pasisiuvo platų žydro kaprono sijoną su juodo aksomo liemene, „Carambai“ – ilgą auksinę „metaliko“ suknelę su vienu atviru petimi ir šleifu, krintančiu per kitą. Pasidarė ir trumpą raudoną blizgančią suknelę su siauromis juodomis petnešėlėmis. O sceninį drabužį, kuriuo apsivilkusi televizijoje atliko „Myliu tave, pasauli“, pasisiuvo iš paprastos užuolaidos ir kruopščiai išpuošė žvyneliais – kad atrodytų žaisminga ir išskirtinė. Šios dainos įrašą galite pamatyti ČIA.
Pirmosios gastrolės ir didysis pripažinimas
Pirmosios Lilijanos Ablėnaitės gastrolės po Sovietų Sąjungą truko daugiau kaip du mėnesius. Publika, išgirdusi vakarietišką repertuarą ir pamačiusi jos originalias sukneles, manė, kad ji atvykusi iš Argentinos, Brazilijos ar net JAV. Kiekvieną vakarą beveik visas penkias atliekamas dainas klausytojai prašydavo pakartoti, tad vietoj penkių kūrinių dažnai skambėdavo net dešimt. Tačiau, neturėdama jokio vokalinio pasirengimo, dainuodama „ant gerklės“ ir negaudama profesionalių patarimų, ji netrukus pajuto, kaip balsas ima silpti ir pradeda detonuoti. „Juozas raukėsi, bet tylėjo. Publikai labiau rūpėjo ne intonacijos švarumas, o geros, gražios dainos, vakarietiška atlikimo maniera ir modernios suknelės“, – prisiminė dainininkė. Pasisekimas buvo didžiulis – minios gerbėjų, gėlės, net specialiai jai parašyti eilėraščiai. Jos didelį vidinį žavesį pabrėžė ir spauda: „Nuoširdžių plojimų sulaukė ir kita dainininkė – Lilijana Ablėnaitė. Jos dainavime – tikra nuoširdybė, didelis temperamentas. <…> Ko gero, ji įnešė daugiausia gyvumo į vakaro programą.“ (Вечерний Свердловск, 1960, Nr. 200).
Tolimų gastrolių įspūdžiai
Iš visų gastrolių dainininkei labiausiai įstrigo kelionė per visą Sovietų Sąjungą – iki pat Irkutsko ir Baikalo. „Mėgau traukinius – jų dūmų kvapą, švilpuko aidą, ratų monotonišką dundėjimą. Iš viršutinės gulto vietos žiūrėjau į bėgančius laukus – pilkas lygumas, vešlią taigą, stačius kalnus. Gruzijoje akis džiugino žalias ežeriukas su raudono molio šlaitais, Armėnijoje – senos akmeninės bažnyčios, jų ypatinga akustika. O Baikalas… kaip jūra, kaip Dievas tarp visų ežerų – šaltas, be galo gilus ir skaidrus. Irkutskas pasitiko sena architektūra, baltai aprėmintais langais ir medinėmis langinėmis“, – rašė savo knygoje „Toks gyvenimas“ L. Ablėnaitė.
Keliaujant buvo matyti ir kitokia realybė – skurdas. „Kai kur valgyklose beveik nebuvo ką valgyti; jei gaudavome lėkštę barščių – jausdavomės sotūs ir laimingi. Reikėjo taupyti kiekvieną rublį. Tačiau buvo ir nepakartojamų akimirkų: laivu plaukiant plačia Volgos upe grožėtis peizažais, naktį Kaspijos jūroje stebėti kitus šviečiančius laivus, klausytis jų švilpukų. Vidurinėje Azijoje teko matyti violetinius kalnus“, – pasakojo Lilijana.
Nuo ligos patalo iki auksinės plokštelės
Lemtingos gastrolės, pakeitusios dainininkės likimą, įvyko vėlyvą, žvarbų rudenį Kaliningrado lauko estradoje. Vilkėdama atvirą suknelę, Lilijana Ablėnaitė daugybę kartų lipo į sceną ir smarkiai peršalo. Nors karščiavo ir temperatūra buvo pakilusi iki 39 °C, ji nenorėjo nuvilti kolektyvo ir išdainavo visą koncertą Marijampolėje. Po šio pasirodymo diagnozė buvo aiški – plaučių uždegimas. Pusę metų ji gydėsi Kauno klinikose, po sunkios ligos iš naujo mokėsi ne tik dainuoti, bet ir vaikščioti. Gerbėjai, nebegirdėdami jos balso koncertų salėse, manė, kad dainininkė jau mirusi. Liga stipriai pakoregavo jos veiklą, tačiau neužgesino svarbiausio – meilės scenai.
Į didžiąją sceną Lilijana vėliau taip ir nebesugrįžo. Ištekėjo, susilaukė vaikų, rūpinosi šeima, vėliau – sunkiai sergančia mama. Tačiau dainininkė nebuvo pamiršta – kartais dainavo Lietuvos estradiniame orkestre, buvo kviečiama įrašams radijo studijoje, pati pradėjo kurti dainas, vertė jų tekstus, mokėsi dainavimo pas Eleną Dirsienę. Po šių pamokų įrašė rusų kalba dvi dainas – „Kauno jūra“ ir „Du miestai“, o 1964 m. – B. Gorbulskio „Lietaus lašus“.
Lilijanos svajonė – išleisti autorinę vinilinę plokštelę – galiausiai išsipildė. Į ją nugulė ir pačios sukurtos, klausytojų pamėgtos dainos: „Vėjas“, „Na, palauk“, „Kelionės daina“, „Motinos sapnas ir lopšinė“. 1968 m. Vilniaus plokštelių studija kartu su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru įrašė plokštelę „Dainuoja Lilijana Ablėnaitė“. Ji pasirodė rekordiniu – 33 tūkst. – tiražu ir buvo pakartota dar tris kartus.
JAV dainą „Vėjas“ atlikusi išeivijos dainininkė Elena Blandis konkurse laimėjo pirmąją vietą, o atsidėkodama jos autorei padovanojo auksinės spalvos sceninę suknelę.
Žmogus orkestras
Pasitraukusi iš estrados scenos, Lilijana Ablėnaitė neprarado kūrybinio polėkio – priešingai, jos veiklos spektras dar labiau išsiplėtė. Ji pasinėrė į folklorą: 1979 m. kartu su etnologe Regina Merkiene subūrė folkloro ansamblį „Dijūta“, o 1988 m. įkūrė pirmąjį Lietuvoje partizanų dainų ansamblį „Salve“, su kuriuo koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau, šiam iširus, gimė ansamblis „Volungė“.
1991-ųjų sausį, kai visa tauta stojo ginti Lietuvos laisvės, Lilijana tris savaites stovėjo prie Aukščiausiosios Tarybos barikadų. Už tai ji buvo apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Baigusi neakivaizdines sociologijos studijas, ji dirbo Lietuvos mokslų akademijoje, rašė mokslines ir publicistines publikacijas, dešimt metų buvo „Žinijos“ draugijos lektorė, turėjo savo skyrelį žurnale „Jaunimo gretos“, parengė 12 autorinių televizijos laidų, dalyvavo radijo programose. Jos pastangomis buvo įkurta Vilniaus „Bočių“ bendrija, Visuomeniniai pagalbos namai „Salve“, klubas pagyvenusiems žmonėms, kuriame vyko šokių vakarai ir kultūriniai renginiai.
Kūrybinė gyslelė lydėjo ją visą gyvenimą: Lilijana rašė dainas, poeziją, tapė, dalyvavo tautodailės parodose. Ji išleido muzikinius albumus „Dainuokim Lietuvai“ (1994), „Miškų dvasia“ (2008), „Baltoji vilkė“ (2010) bei to paties pavadinimo publicistinių eilių knygą. 2011 m. pasirodė jos prisiminimų knyga „Toks gyvenimas, ponia“. Jos eilėse ir melodijose ryškiai atsispindėjo meilė Lietuvai, jos istorijai ir žmonėms, o piešiniuose – reta geba vienu brūkštelėjimu perteikti žmogaus esmę.
Visa ši daugiabriaunė veikla liudija, kad Lilijana Ablėnaitė buvo tikras žmogus orkestras – asmenybė, kurios kūrybiškumas, patriotiškumas ir energija pranoko vienos profesijos ar pašaukimo ribas.
PARODOS PABAIGA
