Į Kauno miesto muziejaus fondus patekę eksponatai pasakoja miesto ir kauniečių istorijas. Šį kartą į fondus atkeliavo Kauno choro „Mada“ metraštis. Jame aprašomi choro istorijos epizodai ir veikla nuo 1986 m. iki 2010 m. Šiame dokumentiniame šaltinyje gausu fotografijų, spaudos iškarpų ir iliustracijų. Jame aprašyta ne tik meninė veikla, kurią sovietmečiu vykdė siuvimo fabriko „Mada“ choras, bet ir okupacinius pančius nusimetančios Lietuvos nuotaikos bei reikšmingesni kultūros įvykiai, kurių dalyviu ir liudininku tapo choras.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Gediminas Kasparavičius
Choro istorijos pradžia datuojama 1970 m., kai jį įkūrė žymus chorvedys Vytautas Čepliauskas (1933–2011). Mėgėjų choras, kaip tuo metu buvo įprasta, veikė prie vienos iš Kauno pramonės įmonių. Jo steigėjas ir kartu rėmėjas buvo Kauno siuvimo fabrikas „Mada“. Anuomet tai buvo gana dažna praktika, nes pramonės įmonėse veikusios profesinės darbuotojų sąjungos buvo atsakingos už darbuotojų kolektyvinį laisvalaikį ir kultūrinį švietimą. Dėl to jų iniciatyva įmonėse dažnai buvo buriami meno ir sporto kolektyvai.
Fizinės sveikatos stiprinimui fabrikuose veikė sporto klubai, o dvasiniam ugdymui skatinti buvo organizuojama veikla meno kolektyve. Buvo manoma, kad laikas, praleistas dainuojant chore ir dalyvaujant kultūrinėje veikloje, padės suartinti įvairių skyrių ir padalinių darbuotojus. Kaip matyti iš metraščio įrašų, 1986 m. chorui priklausė 64 nariai – tai gana didelis skaičius, kadangi paprastai įmonėse mėgėjų chorus sudarydavo apie 40 narių.
Choras su savo koncertine programa keliavo ne tik po sovietinę Lietuvą, bet ir aplankė kitas SSRS respublikas bei Rytų bloko šalis. To laikotarpio metraščio įrašuose galima pajusti greitai besikeičiantį politinį klimatą. Štai 1988 m., lankantis Bukarešte, dar neapsieita be tuo metu įprastų sovietinio kulto apeigų – gėlių padėjimo prie Lenino paminklo. Tačiau jau 1989 m. choras giedojo per Nepriklausomybės paminklo atidengimo ceremoniją šalia Karo muziejaus (tada dar Valstybinis istorijos muziejus). Beje, paminklas buvo restauruotas Kauno ketaus liejykloje. Daugiau apie Kauno pramonės įmonių istoriją galite sužinoti leidinyje „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: industrinis miestas“.
Po Nepriklausomybės paskelbimo choras išgyveno pasikeitimus. 1991 m., netekus rėmimo iš siuvimo fabriko „Mada“, choro nariai prisijungė prie „Diemedžio“ choro, kuriam vadovavo Regina Meilutienė. Vis dėlto 1994 m., dėl vidinių nesutarimų, buvę „Mados“ choro nariai pasuko skirtingais keliais – vieni liko koncertuoti su „Diemedžiu“, o kiti grįžo į „Madą“, kuriai vadovavo Raimonda Židonienė. 1996 m. choro nariai atsisakė „Mados“ pavadinimo ir visuotinio balsavimo metu išrinko naują vardą – „Pinija“.
Tuo metu choras susidūrė su finansiniais sunkumais – trūko lėšų koncertinei veiklai vykdyti. Nepaisant to, kolektyvo veikla nesustojo. Choras koncertavo Lietuvoje, taip pat vyko į Latviją ir Skandinavijos šalis. Iš 1997 m. kelionės į Švediją aprašymų matyti, kad choro narius stebino tvarka, mažas nusikalstamumas ir bendras saugumo jausmas šalyje – viso to tuo metu Lietuvoje dar trūko. Tačiau šiandien padėtis kardinaliai pasikeitė: didžiuosiuose Švedijos miestuose šių bruožų pastebimai sumažėję.
Choras vienijo muzikos ir dainos mylėtojus, kurie, aukodami savo laiką ir lėšas, būrėsi vedami kilnių kultūros tikslų. Vis dėlto ilgainiui kolektyvas mažėjo, o mišrus choras tapo moterų kolektyvu. „Pinijos“ choras dar spėjo dalyvauti Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventėje „Amžių sutartinė“ bei 2010 m. Kauno miesto dainų ir šokių šventėje, po kurių baigė savo veiklą. Neradus naujos choro vadovės, negausus būrelis išsiskirstė į kitus chorus.
Apibendrinant galima teigti, kad ši į Kauno miesto muziejaus rinkinius patekusi medžiaga suteikia vertingą galimybę pažinti vėlyvojo sovietmečio ir po 1990 m. naujai besiformuojančią Kauno miesto visuomenę bei jos kultūrinį gyvenimą.
PARODOS PABAIGA
