Tarp naujai Kauno miesto muziejų pasiekusių eksponatų – Mečislovo Sarnackio nuotraukų rinkinys (81 vnt.). Gausi fotomedžiaga atskleidžia Sarnackių šeimos gyvenimą ir lenkiškos Adomo Mickevičiaus gimnazijos, kurią lankė Mečislovas, veiklą – matomas direktorius, pedagogai, moksleiviai klasėse, sporto salėje ir prie mokyklos, teatro vaidinimuose, baliuose ir išvykose.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius
Rinkinys padeda atskleisti lenkų bendruomenės, kuri tarpukariu sudarė reikšmingą Kauno miestiečių dalį, kultūrinį gyvenimą ir tapatybę. Po Pirmojo pasaulinio karo naujai nubraižytos valstybių sienos skirtingai sudėliojo šeimų likimus. Tai liudija kelios Józefo Sarnackio (Mečislovo pusbrolio?) nuotraukos, darytos Vilniuje ir Mazovijos Ostruve, kur jis užfiksuotas pasipuošęs lenkiška karine uniforma. Kituose kadruose įamžinti Kauno lenkų bendruomenės solidarumą liudijantys įvykiai: aplink Baltijos jūrą skridusių Varšuvos studentų aeroklubo lakūnų pasitikimas Kaune (1938 m. rugsėjo 3 d.), eitynės Vytauto prospekte.
DaugiauSutelktumą karo išvakarėse demonstruoja ir jaunojo M. Sarneckio 1939 metų sausį užrašyti žodžiai: „Jak Ojce myśmy Polakami! I tak zostaniem! – Po wiek wieków!“ („Kaip ir tėvai, mes esame lenkai! Ir tokie pasiliksime! – Per amžių amžius!“). Tai – ištrauka iš Silezijos lenkų veikėjo Edmundo Osmańczyko 1937 m. publikuoto eilėraščio.
1938-ieji buvo lūžio metai Lietuvos ir Lenkijos santykiuose – laikotarpis, atnešęs tiek naujų iššūkių, tiek galimybių. Tų metų kovo 19 d. Lietuvos vyriausybė priėmė Lenkijos ultimatumą ir buvo priversta atnaujinti abiejų šalių diplomatinius santykius. Netrukus Kaune įsikūrė Lenkijos pasiuntinybė, kuriai vadovavo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Franciszekas Charwatas – vienintelis Lenkijos diplomatinis atstovas Lietuvoje per visą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį. Pasiuntinybė laikinai įsikūrė „Lietuvos“ viešbutyje S. Daukanto gatvėje, tačiau netrukus, tų pačių metų vasarą, persikėlė į J. Lapėno namą Kęstučio g. 38.
Trijose nuotraukose iš M. Sarnackio rinkinio įamžintas būtent „Lietuvos“ viešbutis. Dviejose nuotraukose dėmesys sutelktas į trečio aukšto balkone plevėsuojančią Lenkijos vėliavą su ereliu. Ant abiejų nurodyta data: 1938 m. gegužės 3-ioji, kai buvo švenčiama lenkų nacionalinė šventė – Konstitucijos diena. Trečioje nuotraukoje matomas šalia viešbučio sustojęs prabangus automobilis ir keturi vyrai – du iš jų apsirengę Lenkijos karininkų uniformomis (ant vieno krūtinės tarp kitų apdovanojimų puikuojasi ir Nepriklausomybės kryžius). Greičiausiai tai pasiuntinybės svečiai. Tą dieną viešbučio salėje vykusius iškilmingus pietus savo atsiminimuose aprašo tuometinis Lenkijos karo atašė Lietuvoje, diplomuotas pulkininkas Leonas Mitkiewiczius („Kauno atsiminimai“, 2002, p. 67–68). Jis taip pat nurodo, kad 1938 m. lapkričio 11 d. (per Lenkijos nepriklausomybės šventę) ir 1939 m. gegužės 3 d. Lenkijos pasiuntinio namuose vyko oficialūs priėmimai vietos lenkams. Jie „truko nuo trečios valandos po pietų iki devintos vakaro ir ateidavo į juos kiekvienas lenkas“ (ten pat, p. 165). Galima spėti, kad bent dalis Sarnackių šeimos narių taip pat dalyvavo šiuose priėmimuose.
L. Mitkiewicziaus kavaleristo uniforma ypač traukė lenkų gimnazijos vyresniųjų klasių mokinių dėmesį. Jo atsiminimuose taip pat minimos šioje gimnazijoje 1939 m. mėsėdį rengtos pramogos su teatro vaidinimais ir kitais pasirodymais, bei aktyviai veikusi skautų grupė (ten pat, p. 166–168). Nors neišspręstas Vilniaus klausimas visuomenėje kėlė įtampą ir atvirai lenkiškumą Kaune tuo metu demonstruoti buvo prisibijoma, tačiau virš Europos besitelkiant karo debesims abi tautos ir valstybės netrukus susidūrė su kur kas rimtesnėmis grėsmėmis.
PARODOS PABAIGA
