Tarp naujai Kauno miesto muziejų pasiekusių eksponatų išsiskiria dvi nuotraukos, įamžinančios du skirtingus, kauniečiams reikšmingus paveldo objektus. Fotografijas skiria vos 12 metų – tai labai trumpas laikotarpis net žmogaus gyvenime, jau nekalbant apie miestą. Tačiau šiuo atveju tie 12 metų – tarsi praraja, nes Kaunas 1936-aisiais ir 1948-aisiais buvo gerokai pasikeitęs. Vis dėlto visais laikais svarbu ne tik matyti tai, kas skiria, bet ir ieškoti to, kas žmones jungia. Būtent tai pamėginsime padaryti žvelgdami į dvi fotografijas, primenančias skirtingas epochas.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriaus administratorius-muziejininkas dr. Simonas Jazavita
Pirmoje, 1936 m. balandžio 30 d. darytoje, nuotraukoje – pavasaris. Jaunas, ilgu tamsiu paltu vilkintis vyriškis, vardu Leonas, pozuoja senosiose Kauno kapinėse (dar vadinamose Karmelitų vardu), šalia netoliese pastatyto paminklo „Žuvome dėl Tėvynės“. Jį visai neseniai, sparčiai augančiame Kaune, sukūrė dailininkas Stasys Stanišauskas.
Už paminklo matyti palaidotų miestiečių ir Lietuvos karių savanorių antkapiniai kryžiai. Ši fotografija buvo daryta nepakankamai dar žinomo Kauno fotografo Samuelio Kotono, o kaunietis Leonas ją dedikavo savo sesutei.
Nedidelė, vos 6 x 5,4 cm dydžio fotografija mena bene geriausius miesto laikus. 1919 m. Kaunas, netikėtai tapęs jaunos, atsikuriančios valstybės Laikinąja sostine, pasiekė didelę pažangą – vienas po kito jo centrą puošė pastatai, anuomet laikyti madingais ir traukę praeivių bei užsienio svečių žvilgsnius. Tai – Centrinis paštas, Lietuvos banko rūmai, Pienocentro ir „Pažangos“ rūmai, Teisingumo ministerijos rūmai, o taip pat jauniausias iš jų – ką tik, 1936 m. vasario 16 d., iškilmingai atidarytas naujasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastatas. Šiandien šiais ir kitais pastatais didžiuojamės kalbėdami apie Kauno modernizmą bei tarptautinių organizacijų mums suteiktus apdovanojimus. Tačiau Kaunas buvo vertinamas ir tais laikais. Įdomu, kad tą pačią dieną, kai buvo padaryta Leono nuotrauka, pagrindinis šalies dienraštis „Lietuvos aidas“, tuo metu laikytas oficialiu leidiniu, pirmame puslapyje rašė apie ypatingo svečio vizitą – Kaune lankėsi JAV ambasadorius Sovietų Sąjungoje Viljamas Bulitas. Manau, verta pasidalinti keliomis žymaus svečio mintimis – juk jis lankėsi mieste tomis pačiomis dienomis, kai buvo įamžintas gerokai mažiau žinomas vietinis kaunietis Leonas:
Mano kelionės į Lietuvą tikslas – pareiškė jis spaudos atstovams – noras savo akimis pamatyti tą didelę atgimusios Lietuvos pažangą, apie kurią tiek daug esu girdėjęs svetur. Dabar man kaip tik yra gera proga įsitikinti ir pamatyti tą pažangą, jau padarytą ir dabar tebedaromą. <…> Šių dienų Kaunas mane žavėte žavėja ir aš esu džiaugsmingai nusiteikęs.
Didžiausių Kauno laikraščių žurnalistams garbus svečias papasakojo, kad jį atlydėjo geras bičiulis – Lietuvos pasiuntinys Sovietų Sąjungoje, poetas Jurgis Baltrušaitis. Jis taip pat užsiminė apie susitikimus su Prezidentu Antanu Smetona, premjeru Juozu Tūbeliu, užsienio reikalų ministru Stasiu Lozoraičiu bei keliones po miesto apylinkes. Bulitas buvo žymus žurnalistas, vėliau tapęs diplomatu ir svarbiu prezidento Vudrou Vilsono patikėtiniu. Jis buvo pasiųstas kaip asmeninis atstovas į slaptas derybas su Vladimiru Leninu. Kai paaiškėjo, kad bolševikai nesukalbami fanatikai, JAV nutarė su jais santykių neužmegzti. Dėl šio sprendimo Bulitas susipyko su Vilsonu ir vėliau, kartu su savo draugu Zigmundu Froidu, parašė apie jį ne itin gražią knygą, taip dar labiau išgarsėdamas.
Tarptautinė padėtis keitėsi. 1932 m. Bulitas, grįžęs į JAV politinį gyvenimą, trumpam sustojo Kaune pakeliui į slaptą susitikimą su SSRS užsienio reikalų komisaru Maksimu Litvinovu. Įdomu tai, kad po šio susitikimo Bulitas tapo pagrindinio Demokratų partijos kandidato į prezidentus, Franklino Ruzvelto, užsienio politikos patarėju ir net parėmė jo kampaniją reikšminga pinigų suma. Laimėjęs rinkimus, Ruzveltas liko dėkingas savo bičiuliui – leido „sutaisyti“ SSRS ir JAV santykius. Netrukus abi šalys oficialiai viena kitą pripažino, o Bulitas buvo paskirtas JAV atstovu Maskvoje. Ten jis užmezgė artimą ryšį su pasiuntiniu Jurgiu Baltrušaičiu – žymiu poetu, kurio dėka ir lankėsi Kaune. Šis vizitas prisidėjo prie to, kad Lietuva tapo geriau žinoma JAV politikoje.
Verta pažymėti, kad 1936 m. spalį Bulitas iš Maskvos išvyko. Kadangi jis artimai bendravo su SSRS elitu (jo rengtas didžiulis ir itin ekstravagantiškas pokylis Spaso viloje vėliau literatūrine forma atsidūrė vieno iš dalyvių – Michailo Bulgakovo – garsiajame kūrinyje „Meistras ir Margarita“, o pats Bulitas turėjo romaną su viena garsiausių SSRS balerinų), jis neišvengiamai turėjo suprasti, kad šios šalies politika nelinki pasauliui gėrio ir džiaugsmo. Tad, ko gero, nestebina, kad žmogus, kadaise nuoširdžiai rūpinęsis SSRS ir JAV santykių užmezgimu ir matęs tame didelę prasmę, ilgainiui tapo vienu ryškiausių antikomunistų.
Panašius pokyčius patyrė ir visa Lietuva. 1936 m. šalis dar gyveno svajonėmis, kaip susigrąžinti iš Lenkijos istorinę sostinę Vilnių ir kartu apsaugoti Klaipėdą nuo stiprėjančios Vokietijos. SSRS tuo metu daugeliui neatrodė kaip priešiška valstybė. Tačiau realybė parodė, kad klastingiausias priešas dažnai apsimeta draugu.
1948 m. kiekvienas kaunietis jau buvo pamatęs tikrąjį sovietinio komunizmo veidą – tuščiuose suoluose, kur anksčiau sėdėjo ištremti bendraklasiai, netikėtai naktį dingusio ir daugiau darbe nebepasirodžiusio kolegos darbo vietoje ar girtų, agresyvių kareivių ir plėšikų siautėjimuose miesto gatvėse. Vis dėlto žmonės stengėsi išgyventi ir kažkur rasti už ko užsikabinti net ir tokiais sunkiais laikais. Įdomu pastebėti, kad pirmaisiais pokario metais Kaune – tiek universitete, tiek kai kuriose įstaigose – dar pasitaikydavo laisvo žodžio pavyzdžių. Kai atvykusiems svetimšaliams „mokytojams“, samprotavusiems apie neva taikios liaudies 1940 m. birželio 15 d. sukeltą revoliuciją prieš engėjus, būdavo atkertama, kad tai buvo okupacija, ir reikalaujama nešnekėti niekų.
Tuo metu dar veikė Vytauto Didžiojo universitetas. Jo tradiciškai maištinga dvasia skatino studentus palaikyti ryšius su miškuose kovojusiais partizanais. Buvo svarstomi net planai, kaip Kaune likviduoti vieną ar kitą aktyvų komunistų pakaliką. Žinoma, sovietiniai okupantai į tai atsakė griežtomis represijomis. Kolaborantų vis daugėjo – vieni pasirinko šį kelią dėl karjeros galimybių, kiti – iš baimės patys tapti represijų aukomis ir atsidurti Gulago archipelage ar kitaip nukentėti. Tačiau net ir 1948 m. Kauno miesto erdvėse dar buvo nemažai ženklų, primenančių apie tarpukario Laikinąją sostinę – tą artimą, bet dėl pikta valia susiklosčiusių aplinkybių jau atrodžiusį tolimą laiką. Tarsi legendinę Atlantidą – prarastą, bet su aukštesne civilizacija. Tai iliustruoja dar viena nespalvota nuotrauka, padaryta 1948 m. balandžio 10 d.
Šalia Vytauto Didžiojo Karo muziejaus – tuomet propagandiniais tikslais pervardinto į Kariškai istorinį muziejų – matomas į pabūklą atsirėmęs vaikinas ilgu, pustamsiu paltu ir plačiomis kelnėmis, ir net septynios žaismingai pozuojančios, nežinomos merginos. Panašu į gana linksmos draugų ar kolegų būrio išvykos akimirką – tokios išvykos, laimei, vykdavo net ir sunkiausiais laikais. Kairėje pusėje – du suoliukai; ant vieno, nusisukęs, sėdi vyriškis su uniformą primenančia kepure, įtariai persisukęs į kompanijos pusę. Tolėliau matyti dar daugiau suoliukų – ant vieno sėdi dar šešios merginos. Vadinasi, žmonių šioje erdvėje vis dar netrūksta. Svarbiausia, kad už jų vis dar matomas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Tai vienas ryškiausių Laikinosios sostinės laikotarpio kūrinių. Jo skulptorius – Juozas Zikaras, o architektas – Vladimiras Dubeneckis. Paminklas pastatytas atidarant muziejų 1921 m. Net ir sovietai neskubėjo jo sunaikinti – viską darė palaipsniui.
Įdomu, kad nuotraukos darymo metu, visai neseniai – 1947 m. – Karo muziejaus sodelį papildė vadinamųjų „keturių komunarų“ (1926 m. gruodžio perversmo metu suimtų ir vėliau mirties bausme nuteistų komunistinių pogrindininkų) palaikai. Jie čia pakeitė 1941 m. nuimtus biustus, skirtus žymiems Nepriklausomybės kovų dalyviams: Povilui Lukšiui, Antanui Juozapavičiui, Silvestrui Žukauskui, Vladui Putvinskiui. Taigi – vietoje keturių kariškių biustų, atsirado keturių komunarų palaikai. Gana simboliškas memorialinis sprendimas.
Pavarčius to meto spaudą – vaizdas kitoks. Štai 1948 m. balandžio 9 d. „Komjaunimo tiesoje“ pasirodo straipsnis, demaskuojantis, kad kai kuriose mokyklose vis dar drįstama lotynų kalbos mokyti iš „buržuazinio“ Kazimiero Jokanto vadovėlio… Reikalaujama pasitaisyti! Ir išties, kur ideologinis budrumas? Juk paskutinysis švietimo ministras, pasisakęs už ginkluotą pasipriešinimą nekviestiems atėjūnams, jau seniai buvo sušaudytas Sverdlovsko lageryje, tad ir jo vardas turėjo būti ištrintas iš istorijos…
Balandžio 11 d. numeryje kritikuojami Kauno konservatorijos studentai: esą net komjaunuoliai Gaižauskas ir Čeponis koncertuoja buvusioje Konrado kavinėje, o štai komjaunimo organizacijos pirmininkas „draugas“ Bardauskas – ideologiškai neveiklus, apsileidęs, ignoruoja ne tik šią veiklą, bet ir faktą, kad didelė dalis konservatorijos studentų lanko mišias ar net jose muzikuoja, gieda bažnyčios choruose. O kur dar kaltinimai, kad į dėstomą repertuarą įtraukti moralę gadinantys Vakarų šalių kūriniai, net klasikines operos kritikuojamos dėl esą nepastebimos darbo žmonių kančios. Kaltinami ne tik tie, kurie darė tai, kas sovietų ideologijos akimis neleistina, bet ir tie, kurie buvo „nepakankamai atidūs“ – nepaskundė atitinkamoms tarnyboms savo kolegų ar draugų, o gal net mėgino išlaviruoti: pasakyti dalį tiesos, šiek tiek paspalvinti pilką ideologinę kasdienybę kitomis spalvomis – lyg ir nekaltomis…
Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ galutinai buvo pašalintas tik praėjus metams nuo šios fotografijos padarymo – 1949 m. pabaigoje kartu buvo kažkur išvežti ir Nežinomo kario palaikai. Verta pažymėti, kad ilgiau nei šis paminklas išsilaikė pirmojoje fotografijoje matomas paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“, kuris pragyveno net žiauriausius Stalino represijų laikus. 1956 m. rudenį, kai kauniečiai masiškai išėjo į gatves protestuodami prieš SSRS ginkluotą invaziją į komunizmo pančių atsikratyti bandžiusią Vengriją, Lietuvos komunistai susivokė, kad Kauno senosios kapinės, o ypač jų centre stovintis patriotinis paminklas, tampa antisovietinio pasipriešinimo susibūrimo vieta ir simboliu. 1958–1959 m. kapinės buvo iškeltos ir sunaikintos – kai kurie palaikai dingo, o pats paminklas buvo nugriautas. Nuo senų laikų net žiauriausiems okupantams kapinės atrodydavo neliečiamos, tačiau komunistinės ideologijos apakinti fanatikai ėmėsi kovoti net su pagarba mirusiems – tai buvo bandymas užauginti mankurtų visuomenę, atitrūkusią nuo savo šaknų. Verta pastebėti, kad 1973 m., kuriant Ramybės parką, iš Karo muziejaus sodelio į šią vietą buvo perkelti jau minėtų „keturių komunarų“ palaikai ir pastatytas jiems skirtas paminklas.
Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, stovintis prie vėl savo vardą atgavusio Vytauto Didžiojo Karo muziejaus, buvo atstatytas 1990 m. vasario 16 d. Laimė, kad sumaniai muziejininkų paslėptas originalusis Juozo Zikaro kurtas bareljefas išliko. Paminklą atstatė komitetas, susibūręs iš žymių Kauno kultūros žmonių – muziejininkų, istorikų, menininkų, architektų ir kitų sričių atstovų, kurie per visą sovietinės okupacijos laikotarpį neprarado vilties, kad priespauda laikina ir kada nors baigsis. Iki šių dienų sklando kalbos, kad dalis atstatyto paminklo akmenų buvo rasta pas privačius asmenis ir vėl įmontuota, taip išlaikant gyvą ryšį su tarpukario epocha. Kiti akmenys buvo surinkti Nepriklausomybės kovų mūšių vietose. Sugrąžintas ir Nežinomo kareivio kapas – svarbus kiekvienos kariuomenės tradicijų simbolis – prie kurio vėl dega Amžinoji ugnis. 1994 m. buvusių Kauno senųjų kapinių teritorijoje, Ramybės parke, atstatytas ir paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“. Jo autoriai – skulptorius Robertas Antinis, dailininkas Ričardas Bankauskas ir inžinierius Kęstutis Linkus.
Belieka visa širdimi tikėtis, kad į miestą amžiams sugrįžo ramesni laikai, leidžiantys vėl augti kūrybai, o kančios, kurias teko išgyventi šių fotografijų amžininkams, niekada nepasikartos. Vis dėlto, kaip ir šiose fotografijose įamžinti žmonės, turime branginti mieste esančius paminklus – atminimą ankstesnių miestiečių, kurie kūrė, kentėjo ir nepasidavė.
