Paroda

Nuo Kauno miesto plano iki „Kaimiečių beno“ šelako plokštelės

2020 m. į Kauno miesto muziejaus fondus priimti eksponatai

Šiandien Kauno miesto muziejaus fonduose saugoma daugiau nei 90 000 eksponatų, atspindinčių Kauno miesto bei jo apylinkių raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų, atskirus miesto laikotarpius, asmenybes, daugiasluoksnes miesto istorijas, lietuvių tautinės muzikos paveldą, Lietuvos bei Kauno profesionaliosios muzikos svarbių įvykių ir asmenybių palikimą. Kasmet į muziejų atkeliauja šimtai naujų eksponatų, kurie praturtina pagal rūšį ir formą suformuotus muziejaus rinkinius bei leidžia rengti specializuotas parodas, leidinius ir publikacijas, įgalina panaudoti turimus muziejinius objektus kuriant edukacinius užsiėmimus ar organizuojant renginius.

2020 m. pirkimo ir dovanojimo būdu muziejų pasiekė 2370 eksponatų, papildžiusių keturis – Kauno miesto istorijos, M. ir K. Petrauskų skyriaus, tautinės muzikos skyriaus bei archeologijos radinių – rinkinius. Dėkojame visiems muziejui perdavusiems šiuos muziejinės vertės eksponatus ir kviečiame į apžvalginę virtualią parodą bent jau akies krašteliu žvilgtelėti į šiuos eksponatus. Jeigu norite muziejui eksponatą padovanoti ir jūs, labai kviečiame susisiekti el. paštu eksponatas@kaunomuziejus.lt – palėpėje ar sandėliuke pamirštos senienos gali tapti puikiu muziejaus eksponatu, nušviečiančiu praeities naratyvą naujomis spalvomis.

Kauno miesto muziejaus rinkinio saugotoja Aneta Nagliūtė

Kauno miesto istorijos rinkinys

Kauno istorijas pasakojantis rinkinys pradėtas kaupti 2007 m., o šiuo metu čia saugoma medžiaga atspindi miesto ir jo apylinkių istoriją, asmenybes, kultūros įvykių bei pramonės kūrimosi tarpsnius, infrastruktūros bei architektūros sritis, kasdienybės istoriją, miesto savivaldos institucijos raidą ir kt. Per 2020 m. Kauno miesto istorijos rinkinys pasipildė 748 eksponatais. Tarp jų – įvairios miesto gyvenimą fiksuojančios fotografijos, XIX–XX a. Kauno miesto planai, filatelija ir filokartija, dokumentai, įvairūs buities objektai, iliustruojantys XIX–XX a. laikotarpį bei miestiečių buitį. Šįkart kviečiame pažvelgti į tris iš jų – krosnies dureles, atspindinčias Kauno pastatų interjerą XIX a. II pusėje, XX a. pradžios „Singer“ siuvimo mašiną bei gana reto XX a. 4 dešimtmečio Kauno miesto plano kopiją.

Krosnies pakuros durelės su antikiniais motyvais

Šios XIX a. II pusę menančios krosnies pakuros durelės muziejų pasiekė iš sandėliuko, esančio Kęstučio gatvėje. Kaip jos ten atsidūrė, pasakyti sudėtinga. Eksponato dovanotojas pasakojo, jog šioje vietoje esantį nekilnojamąjį turtą iš vieno rusų karininko (jo namai, atrodo, buvo visai netoli Kauno tvirtovės vadavietės) nusipirko dar jo proseneliai, todėl tikėtina, kad šiomis durelėmis buvo puošta čia jau iki tol gyvenusio karininko krosnis. Iš durelių dizaino būtų galima įsivaizduoti, kad likęs kalbamo laikotarpio pastato interjeras taip pat galėjo turėti istorizmo bruožų, būdingų daugeliui carinės gubernijos laikotarpiu Kaune išaugusių pastatų. Iki šių dienų nemažai kur yra dar išlikę interjero detalių (metalinių laiptų, turėklų, keraminių plytelių ir kt.), kurių didelė dalis buvo gaminama Kauno įmonėse. Vis dėlto šios krosnies durelės, sprendžiant iš išlikusios signatūros, buvo pagamintos Sergėjaus Malcovo (Сергей Мальцов) gamykloje. Jis buvo vienas stambiausių Rusijos imperijos pramonininkų, kurio gamykla Liudinove pradėjo gaminti ir pirmuosius geležinkelio bėgius Rusijoje. Kauną pasiekusios krosnies pakuros durelės buvo pagamintos iš ketaus bei dekoruotos antikiniais motyvais – per vidurį vaizduojama moters galva, aplinkui – augaliniai motyvai.

Siuvimo mašina „Singer“

Siuvimo mašinos tėvyne yra laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos. Būtent čia 1851 m. Izaokas Meritas Singeris (Isaac Merritt Singer) užpatentavo ir pirmąją praktišką siuvimo mašiną „Singer“, kuri amžiaus pabaigoje tapo vienu žinomiausių prekės ženklų. Tuo tarpu šios į muziejų patekusios siuvimo mašinos istorijos ištakų reikėtų ieškoti Podolsko mieste Rusijos imperijoje. Čia įsigijusi žemės sklypą, „Singer“ kompanija 1902 m. pastatė fabriką, kurio produkcija turėjo aprūpinti Rusijos, Turkijos, Balkanų valstybių, Irano, Japonijos ir Kinijos rinkas. Pirmasis siuvimo mašinos korpusas buvo baigtas 1905 m., o per šiuos metus iš viso pagaminta daugiau kaip penki tūkstančiai korpusų. Būtent šiais metais buvo pagaminta ir į muziejų atkeliavusi „Singer“ siuvimo mašina. Kauną ji pasiekė kartu su Rusijoje gyvenusia Serafina Andrijauskiene. Pirmojo pasaulinio karo metais ištekėjusi už lietuvių tautybės vyro, 1921 m. Serafina Andrijauskienė su vyru persikėlė į Baisogalą (vyro gimtinę), o vėliau – į Kauną. Šios juodos spalvos rankinės siuvimo mašinos korpusas dekoruotas aukso spalvos ornamentais ir egiptietiškais sfinkso motyvais, šone užrašas – „Singer“.

XX a. 4 deš. Kauno miesto plano kopija

Tarp 2020 m. į Kauno miesto istorijos rinkinį priimtų eksponatų yra beveik dvi dešimtys iš Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus gautų XIX–XXI a. Kauno miesto planų, atspindinčių Kauno plėtrą bei besikeičiantį miesto veidą. Vienas iš jų – gana reto XX a. 4 deš. Kauno miesto plano kopija su gatvių pavadinimais ir numeruotais namais. Iš tam tikrų urbanistinių objektų būtų galima spręsti, kad plane užfiksuotas 4 deš. antros pusės Kaunas – yra pažymėti Kauko laiptai (1936 m.) ir Vytauto Didžiojo universiteto klinikos (1937–1939), tačiau Ukmergės plentui dar nėra suteiktas Savanorių prospekto pavadinimas (šį pavadinimą gatvė įgijo 1938 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga, siekiant pagerbti Lietuvos kariuomenės savanorius kūrėjus).

Plane užfiksuotas 4 deš. Kaunas per dvidešimtmetį patyrė ryškių urbanistinių pokyčių, o jie natūraliai paliko žymę gatvių tinkle, pastatų išdėstyme ar viešųjų erdvių struktūroje. Tapęs laikinąja sostine Kaunas susidūrė su greitos ir gana chaotiškos plėtros problema, kas kėlė būtinybę turėti miesto vystymo planą. Per XX a. 3–4 deš. buvo parengta kelios dešimtys įvairių miesto dalių planavimo projektų, tačiau dėl iškylančių problemų absoliuti dauguma jų buvo įgyvendinta tik iš dalies.

Tautinės muzikos skyriaus rinkinys

Tautinės muzikos skyriaus rinkinys komplektuojamas atsižvelgiant į visus muzikavimą atspindinčius raiškos aspektus: lietuvių tradicinę ir profesionaliąją muziką, muzikos instrumentus, įvairias neprofesionalias muzikavimo apraiškas, muzikantus, folkloro rinkėjus, ansamblius, muzikos instrumentų gamybą ir konstrukciją, muzikos instrumentų naudojimą ir vaizdavimą kitose meno srityse, kitų tautų muzikavimo tradicijų apraiškas ir kt. 2020 m. į rinkinį buvo priimti 327 eksponatai – įvairios fotografijos, spausdiniai, muzikos instrumentai (armonikos, birbynė, kanklės), muziejininkų vykdytos ekspedicijos pas Mykolą Kručą medžiaga, Lietuvių liaudies konservatorijos dokumentai, XX a. II pusės Lietuvių liaudies instrumentų muziejaus ir „Tutučio“ teatro brėžinių komplektas ir kt. Pristatome keletą iš rinkinio eksponatų.

Kanklės

Kanklės – vienas seniausių lietuvių liaudies styginių muzikos instrumentų. Tautinės muzikos skyriaus rinkinyje yra saugoma vertinga ir unikali šių instrumentų, atspindinčių XIX–XX a. lietuvių kankliavimo tradiciją, jos raidą bei instrumento kūrimosi kelią, kolekcija. Vienos iš jų rinkinį pasiekė ir 2020 m. – tai Vlado Kulpavičiaus 1970 m. išeivijoje pagamintos kanklės. Į Vakarus V. Kulpavičius pasitraukė Antrojo pasaulinio karo metais (1944 m.). Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, 1896 m. gimęs kanklių autorius buvo Baisogalos pradžios mokyklos vedėju, Šėtos valsčiaus viršaičiu, atkūrus nepriklausomybę tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Pasitraukęs į Vakarus iš pradžių gyveno Rebdorfo stovykloje Vokietijoje, o 1949 m. persikėlė į JAV, kur užsiėmė aktyvia menine drožyba – kūrė koplytstulpius, skulptūrėles, šventųjų statulėles, rūpintojėlius ir kt. Gyvendamas JAV sukūrė daugiau kaip 3000 įvairių drožinių, tarp jų ir 37 kankles, kuriomis skambino lietuviškos muzikos ansambliai bei pavieniai atlikėjai. 1970 m. Niujorke pagamintos kanklės turi 18 stygų, korpusas nudažytas tamsiai ruda spalva, viršutinė deka – geltona. Kanklės papuoštos juodai išpieštais augaliniais ornamentais.

Šukos brauktukams

Vienas iš unikalesnių į Kauno miesto muziejaus fondus priimtų eksponatų – perlaužtos 23 dantų rusvos spalvos plastikinės šukos. Kuo unikalios šios šukos? Jos buvo naudojamos kaip brauktukai, skambinant tradicinėmis kanklėmis: šukos buvo perlaužiamos per pusę, o iškilus poreikiui išlaužiamas dantis. Tokiais brauktukais dar ir dabar mėgsta groti muzikos mokyklų mokytojai ir mokiniai, folklorų ansamblių dalyviai Kaune. Būtent šios šukos buvo pagamintos apie 2010 m. Kauno aklųjų ir silpnaregių centre mokytojos Laimutės Proškutės užsakymu. Kauno aklųjų ir silpnaregių centre, Kauno I muzikos mokykloje ir Kauno Palemono mokykloje dirbusi L. Proškutė maždaug kas metai pirkdavo tokias Kauno aklųjų ir silpnaregių centre gaminamas šukas ir naudodavo jas su mokiniais skambinant kanklėmis. Apie 2010 m. užsukusi į parduotuvę, ji sužinojo, kad centro veikla baigiama ir šukos nebebus gaminamos, todėl L. Proškutės prašymu prieš uždarant centrą buvo pagaminta dar 100 šukų kanklininkams. Į muziejų patekusios šukos yra būtent vienos iš jų.

Pirmieji šukų dantukai kaip brauktukai buvo pradėti naudoti XIX a. pab.–XX a. pr. žymių šio laikotarpio kanklininkų Petro Levickio ir Prano Dargio, o plačiau susipažinti su tautinės muzikos skyriaus rinkinyje saugomais brauktukais galima mūsų virtualioje parodoje „Brauktukai kankliavimo tradicijoje“.

Kanklės

Dar vienos į tautinės muzikos skyriaus rinkinį priimtos kanklės gautos iš liaudies muzikanto, poeto, pasakotojo, humoristo, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nario bei Upninkų kultūros centro folkloro ansamblio „Letaukėla“ dalyvio Mykolo Kručo. Styginis skambinamasis lietuvių liaudies muzikos instrumentas pagamintas 2004 m. Upninkų kaime (Jonavos r.). Kanklės yra stačiosios trapecijos formos, pagamintos su 15 sudvigubintų stygų (iš viso 30 stygų, sugrupuotų kiekvienam garsui po 2). Kanklės gautos su dėklu ir brauktuku. Pastarasis taip pat pagamintas M. Kručo, rastas kanklių korpuso viduje.

M. Kručas gimė 1929 m. Mackonių kaime, Panevėžio rajone. Kankles pradėjo gaminti išėjęs į pensiją, intensyviai dalyvauja Jonavos r. kultūriniame gyvenime. Iki 2020 m. M. Kručas iš viso pagamino 6 kankles. Jaunystėje muzikavo kartu su savo broliais ir seserimi. Apie 1967–1970 m. su sūnumis, broliu bei jo vaikais M. Kručas grojo šeimos kapeloje.

M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinys

Į lietuvių profesionaliosios muzikos svarbių įvykių ir asmenybių palikimo kaupimą orientuotas M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinys pradėtas kaupti 1970 m., o šiandien jame saugomi eksponatai įvairiapusiškai atskleidžia Lietuvos ir tampriai su Lietuvos profesionaliąja muzika susijusias asmenybes, Kauno miesto profesionaliosios muzikos įstaigas ir kolektyvus, dainų šventes ir kitus renginius. Per praėjusius metus į  M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinį buvo priimtos 436 muziejinės vertybės. Tarp jų gausi su tarptautinio džiazo festivalio „Kaunas Jazz“ istorija susijusių įvairių eksponatų kolekcija, išeivijoje leisti leidiniai, XX a. šelako plokštelės su JAV lietuvių atliekama muzika ir pokalbiais. Kviečiame susipažinti su trim iš jų – „Kaimiečių beno“ šelako plokštele, „Kaunas Jazz“ reklaminiais atvirukais bei 1930 m. Dainų šventės ženklu.

Šelako plokštelė

XX a. pradžioje išeivijos lietuviams gramofono plokštelė tapo viena iš galimybių įamžinti žodį ir dainą. Pirmosios lietuviškos plokštelės buvo įrašytos 1907 m. Aleksandro Kačanausko vadovaujamų Rygos lietuvių, o 1912 m. šią iniciatyvą perėmė ir Amerikoje gyvenantys tautiečiai. 1912–1963 m. laikotarpiu JAV buvo įrašyta ir išleista 1018 trumpo grojimo lietuviškų plokštelių, kuriose yra apie 2000 kūrinių. Viena iš jų 1923 m. JAV įrašyta lietuviška plokštelė su „Kas bus, polka“ ir „Šitas šokis dėl visų, polka“ kūriniais, atliekamais „Kaimiečių beno“. Tokie orkestrai ir instrumentiniai ansambliai – „benai“, vadinami „kapelijomis“, sulaukė gana didelio populiarumo ir buvo susikūrę bene kiekvienoje didesnėje lietuvių kolonijoje. Jų repertuare vyravo dainos su orkestru, liaudies šokiai (polkos, valsai), ironiškos dainos apie kaimynystėje esančius angliakasių miestelius. Benų muzika dažniausiai buvo laikoma populiariuoju muzikos žanru, jie buvo steigiami proginiams ir pramoginiams tikslams, įvairiose šventėse ir šokiuose linksminti dalyvius. 1923 m. „Kaimiečių beno“ plokštelė buvo įrašyta „Odeon“ kompanijoje. Be jos, lietuviškas plokšteles JAV leido apie 30 leidėjų. „Odeon“ pagal daugiausia išleistų lietuviškų plokštelių skaičių buvo trečia.

Kaunas Jazz atvirukai

 „Kaunas Jazz“ – didžiausias muzikos festivalis Lietuvoje, užgimęs kartu su Lietuvos valstybingumo atkūrimu. Atlaikęs įvairias blokadas ir finansinius sunkumus, „Kaunas Jazz“ per 30 metų išsikovojo reikšmingą vietą Lietuvos bei Europos muzikiniame gyvenime, tapo gerai žinomas pasaulyje ir dabar jau yra neatsiejama Kauno miesto kultūrinės savasties dalis. Per 2020 m. į M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinį buvo priimta beveik 400 su „Kaunas Jazz“ susijusių eksponatų, atspindinčių festivalio istoriją ir raidą nuo 1991 m. Tarp jų beveik 200 įvairių 2002–2019 m. išleistų reklaminių „Kaunas Jazz“ atvirukų su visame pasaulyje vertinamų džiazo muzikos žvaigždžių bei kiek mažiau žinomų perspektyvių atlikėjų atvaizdais. Keletą iš jų pateikiame ir šioje virtualioje parodoje, o plačiau su festivaliu ir kitais eksponatais galima susipažinti mūsų muziejaus virtualioje parodoje „Džiazo ritmu nuo 1991-ųjų“.

Archeologijos radinių rinkinys

Archeologiniai radiniai Kauno miesto muziejuje pradėti kaupti 2012 m., rinkinys gerai atspindi Kauno miesto ir jo apylinkių raidą nuo seniausių laikų iki XIX a. Rinkinyje kaupiama  įvairių mokslo institucijų bei pavienių archeologų tyrinėjimų Kauno senamiestyje ir jo apylinkėse surinkta kompleksinė, mokslinė medžiaga. Per praeitus metus į muziejaus fondus buvo priimti eksponatai iš archeologinių tyrinėjimų Kauno pilies teritorijoje (2005 m.), Šv. Gertrūdos g. 51A (2016–2017), T. Daugirdo g. 1 (2018 m.), Gruodžio g. 15A (2019 m.) ir Santakos g. 11 (2019 m.) – iš viso 859 eksponatai. Tarp radinių – įvairūs XV–XIX a. buities objektai, indų, keptuvių, lėkščių, koklių fragmentai, geležies dirbiniai, ietigaliai, įvairios XV–XIX a. monetos. Priimti eksponatai neabejotinai prisidės prie istorinės visumos, siekiant konstruoti prasmingą ir rišlią Kauno ir jo apylinkių praeitį. O mes norėtume pristatyti keletą iš jų – paslaptingą radinį, aptiktą Kauno senamiestyje, bei Kauno gyventojų buitį ir madą atspindinčius koklius.

Geležinis raktas

2019 m. vykdytų tyrimų metu Santakos g. 11 archeologai aptiko neaiškų, smarkiai oksidacijos paveiktą metalinį radinį. Radiniai buvo priimti iš Všį Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos. Radinį nuskenavus rentgenu paaiškėjo, kad tai ne vienas, o greičiausiai keletas sulipusių radinių. Jie buvo perduoti specialistei konservuoti, o 2020 metais grįžo į muziejų. Paaiškėjo kad tai įvairūs metaliniai dirbiniai, daugiausia susiję su durų konstrukcija, o vienas iš įdomesnių – XVIII–XIX a. raktas.

Pastebėtina, kad objekto radimvietė turi gilias istorines šaknis, siekiančias miesto kūrimosi laikotarpį. Iš archeologinių duomenų matyti, kad jau nuo XV a. buvo stengiamasi palaikyti tinkamą Santakos g. dangą pėstiesiems ir transportui, o tai liudija egzistavusią būtinybę šioje vietoje užtikrinti gerą susisiekimą. Šį faktą būtų galima sieti su visai šalia buvusio uosto veikla, kuri Kaunui turėjo ypatingą reikšmę.

Kaip manote, galbūt ir šiandien šiuo raktu dar būtų galima atverti kai kurias senojo Kauno duris?

Puodyniniai kokliai

Dar iš turimų eksponatų būtų verta pristatyti XVII–XIX a. koklius, rastus Kauno pilies teritorijoje. Pagal tipą šis neglazūruotas koklis yra puodyninis, o vadinamas jis taip, nes, kaip ir buitinė keramika (puodai), tokio tipo kokliai buvo gaminami naudojant žiedimo ratą. Nors šis koklis priskirtinas XVII–XIX a. laikotarpiui, verta pabrėžti, kad ankstyviausi puodyninių koklių pavyzdžiai pilių teritorijose randami jau XIV a. sluoksnyje (tarp jų ir Kauno pilies). Iš to, kad Kauno pilies teritorijoje rastas XVII–XIX a. koklis yra gana paprastas, neglazūruotas, be dekoratyvinių motyvų, galima spręsti, jog iš šių koklių pagaminta krosnis buvo labai paprasta, galbūt nelabai turtingo Kauno gyventojo arba stovėjusi ūkinės paskirties pastate. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad XIX a. II pusėje valdžios sprendimu nenaudojami pilies sklypai buvo išparduoti, o teritorijos vietoje pradėjo dygti mediniai gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai. Taigi būtų galima spėti, kad galbūt kokliai mena šį istorijos periodą.

XVII–XIX a. žalia glazūra padengtas puodyninis koklis rastas Kauno pilies teritorijoje. Tokia žalia glazūra dengti kokliai ypač išpopuliarėjo XVI a. paskutiniais dešimtmečiais. Po XVII a. karo su Maskva didelės, sudėtingos ir brangiai kainuojančios krosnys tapo retos Kauno miestiečių interjere. Įrengti paprastą žalių koklių krosnį kainavo trigubai pigiau. XVIII a. krosnis įgavo baldo formą (primena spintą ar sekreterą).

PARODOS PABAIGA

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link