Kiekvienas personažas spektaklyje išsiskiria ne tik savo balso tembru, kalbos manieromis, grimu, tačiau ir kostiumu. Sceninis kostiumas padeda solistui sukurti vaidmenį, pabrėžia ir sustiprina veikėjo charakteristiką. Siluetas, spalva, sudėtingas kirpimas, kruopštūs siuvinėjimai paverčia kostiumą svarbiu sceninės kultūros komponentu, kuris perduoda žiūrovui tam tikrą informaciją. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus fonduose saugoma daugiau nei trisdešimt XX a. I p. – XXI a. I p. unikalių sceninių kostiumų, jų eskizų ir scenografijų, kuriuos pristatysime šioje virtualioje parodoje.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Deimantė Kondrotaitė
Kipro Petrausko sceniniai kostiumai ir jų eskizai
Operos solistas (tenoras), pedagogas Kipras Petrauskas (1885–1968) nuo 1911-ųjų iki 1958 metų dainavo įvairiuose operos teatruose (Maskvos Didžiajame, Sankt Peterburgo Marijos, Valstybės, Lietuvos operos ir baleto ) ir per savo karjerą sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų operose ir operetėse.
Kauno miesto muziejaus fonduose saugomi Liutauro ir Otelo kostiumai, kuriuos solistas dėvėjo per spektaklius, taip pat jo sukurtų personažų Fra Diavolo ir Pedro sceninių kostiumų eskizai.
Liutauro vaidmenį J. Karnavičiaus operoje „Gražina“ K. Petrauskas sukūrė 1933 m. Sceninius kostiumus ir dekoracijas kūrė lietuvių tapytojas, grafikas, scenografas Adomas Galdikas. Muzikologas V. Jakubėnas po operos premjeros rašė: „Dekoracijos apskritai labai meniškos, ypač kostiumai. <…> V paveikslas – nepaprastai gražus: kostiumų spalvos sudaro žavingą spalvų simfoniją.” (Lietuvos aidas, 1933-02-24)
Muziejaus fonduose saugomi du dailininko, scenografo Liudo Truikio kurti Otelo kostiumai Dž. Veržio operai „Otelas“. Vienas kostiumas sukurtas Valstybės teatre 1938 m., kitas 1955 m., kai LTSR operos ir baleto teatre buvo pastatyta Dž. Verdžio opera „Otelas“, skirta solisto Kipro Petrausko 70-mečio jubiliejui paminėti.
1928 m. K. Petrauskas sukūrė kalnų aviganio Pedro vaidmenį E. d’Alberto muzikinėje dramoje „Pakalnė“. Nors kostiumų dailininkės vardas spektaklio programoje ir neatspausdintas, tačiau įrašas pieštuku kairiajame kampe išduoda tikrąjį eskizo autorių. Tai – Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, baleto artistė, baletmeisterė, dailininkė ir pedagogė. Kito, nebaigto, eskizo nugarėlėje yra dailininko Petro Kalpoko sūnaus įrašas: „Mano giliu įsitikinimu, šis kostiumo eskyzas pilnumoje priskyrtinas mano pamotės rankai – Olgai Dubeneckienei-Kalpokienei. Prof. R. Kalpokas. 1977-05-30.“
Muziejuje saugomas ir dar vienas šios dailininkės darbas, tai „Fra Diavolo“ kostiumo eskizas D. Aubero operai „ „Fra Diavolo“ su autorės dedikacija: „Kiprui Petrauskui, brangiam mūsų teatro Tėvui. Olga Dubeneckienė.“ 1944 m. lapkričio mėn. 22 d.“ Tikėtina, kad tai buvo gimtadienio dovana solistui nuo dailininkės.
Solisto Eduardo Gutausko sceninių kostiumų eskizai
Eduardas Gutauskas (1937–2007) – operos solistas (tenoras), pedagogas. 1970–1976 m. dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre, 1976–2001 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus fonduose saugomi keli šimtai eksponatų, susijusių su E. Gutausko kūrybiniu palikimu. Tai įvairių spektaklių fotografijos, programos, kostiumų eskizai. Juos muziejui perdavė solisto žmona R. Gutauskienė.
Sceninių kostiumų eskizai solistui yra dovanoti debiuto arba spektaklio premjeros proga. Daugelį jų puošia dailininkų dedikacijos: „Debiutas. 1976 m. balandžio 11 d. Planketo komiška opera „Kornevilio varpai“ Grenišė”; „Gerb. Gutauskui premjeros proga Dž. Pučinio operai „Džani Skiki“. 1979.X.28“; „Mielam maestro Gutauskui – Vytautas Kalinauskas 1985-VII-22 Kaune“; „Drg. E. Gutauskui 1981 m. lapkričio 6 d. Premjera. Dir. S. Čepinskis Rež. R. Vaitkevičius Dailininkas A. Karinauskas“.
Itin gražus ir spalvingas grafikės, scenografės Janinos Malinauskaitės Eunucho kostiumo eskizas F. Leharo operetei „Šypsenų šalis“. Jį taip pat puošia autorės užrašas: Eunucho. Su autorės dedikacija: „Gerb. E. Gutauskui, visų laikų geriausiam lietuviškam eunuchui! J. Malinauskaitė 2000.08.08.“ 2001 m. dailininkė už kostiumus operetei „Šypsenų šalis“ pelnė Fortūnos diplomą.
Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų sceniniai kostiumai
Kauno miesto muziejaus fonduose saugomi septyni originalūs operų ir operečių sceniniai kostiumai: „Figaro vedybos“, „Traviata“, „Grafaitė Marica“, „Vienos kraujas“, „Gražioji Elena“, „Jūratė ir Kastytis“, „Voro vestuvės“. Šešis kostiumus muziejui padovanojo Kauno valstybinis muzikinis teatras, o V. A. Mocarto operos „Figaro vedybos“ Kerubino švarką – operos solistas Gediminas Šmitas (M. Žilionytės vyras).
Kiekvienam solistui, net jeigu jis atlieka tą patį vaidmenį, yra siuvamas atskiras kostiumas pagal jo matmenis ir kūno proporcijas. Sovietiniu laikotarpiu kostiumai dažniausiai buvo siuvami Kauno valstybinio muzikinio teatro siuvyklos dirbtuvėse (ceche). Kad kostiumai teatro drabužinėje nepasimestų, nesusimaišytų, dažnu atveju ant jų būdavo užrašomos atlikėjų pavardės. Net ir po daugelio metų toks užrašas labai padeda muziejininkui nustatyti, kokiam solistui priklausė kostiumas, kokį vaidmenį jis atliko ar kokioje operoje dainavo.
Aldonos Ragauskaitės režisuotų spektaklių scenografijų ir kostiumų eskizai
Aldona Ragauskaitė-Kuliukienė (1922–2014) – solistė (koloratūrinis sopranas), režisierė. Dainavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 1951–1962 m., sukūrė 33 vaidmenis, vėliau tapo režisiere, 1961–1984 m. pastatė per 30 spektaklių. 2007 m. už nuopelnus Lietuvos teatrui Aldonai Ragauskaitei įteikta „Fortūnos” statulėlė.
A. Ragauskaitė režisavo klasikines operas ir operetes, privalomojo repertuaro spektaklius, operas-pasakas. Ji nuolat ieškojo novatoriškų režisūrinių sprendimų ir nešabloniškų scenografijų. Kurdama J. Miliutino operetę „Čanitos pabučiavimas“, pasikvietė dirbti jauną lietuvių scenografę Dalią Mataitienę, kuri, remdamasi liaudies raižiniais, sukūrė fikcinę tikrovę naudodama suplokštintus, storomis linijomis sudalytus motyvus, ornamentuotas figūras. Tai buvo modernumo, liaudies meno ir fantazijos sintezė, kuri išreiškė interpretacijos laisvę bei tautinių vertybių svarbą.
Režisierei labai patiko dirbti su Liudu Truikiu, jo „dekoracijos reikalavo visai kito mąstymo, ne buitiško matymo. Žiūrėdama į jo eskizus sukomponavau spektaklį, – interviu pasakojo A. Ragauskaitė. – Su Liudu Truikiu pastačiau ir „Madam Baterflai“. Laikau jį brandžiausiu savo spektakliu, nes tikrai sukūriau tai, ką norėjau. Darbas užtruko aštuonerius metus, nes tuo pat metu Truikys kūrė dekoracijas ir „Otelui.“ (Šaltinis: menufaktura.lt)
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje yra saugoma daugiau kaip 1000 eksponatų, susijusių su A. Ragauskaitės kūrybiniu palikimu: spektaklių scenografijų ir kostiumų eskizų, fotografijų, programų, dokumentų ir kt. Daugumą eksponatų muziejui padovanojo pati režisierė.
Scenografijų eskizai
Kauno miesto muziejaus fonduose saugoma keletas klasikinių žymių Lietuvos dailininkų scenografijų. Keturi tapybiškai realistiški Česlovo Janušo scenografjos eskizai S. Šimkaus operai „Pagirėnai“, stilinga ir meniška Mstislavo Dobužinskio dekoracija (Lietuvos aidas, 1935-02-11) A. Borodino operai „Kunigaikštis Igoris“ ir Mykolo Labucko scenografjos eskizas Š. Guno operai „Faustas“, kurį autorius padovanojo operos solistui Antanui Kučingiui jo 70-mečio proga.
PARODOS PABAIGA
