Turbūt nėra nė vieno folkloru ir baltiškąja kultūra besidominčio žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie vasaros pabaigoje vykstantį festivalį „Mėnuo Juodaragis“, ilgamečių dalyvių sutrumpintai vadinamą tiesiog „Juodaragiu“. Tai didžiausias šiuolaikinės baltiškosios kultūros festivalis ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Festivalis prisideda prie šiuolaikinio folkloro populiarinimo, baltiškosios kultūros sklaidos ir padėjo tvirtus pamatus postfolkloro žanrui Lietuvoje. Tai vienintelis festivalis Lietuvoje, kuris suburia ne tik skirtingų subkultūrų atstovus, bet ir įvairaus amžiaus žmones bei šeimas su mažamečiais vaikais. Festivalis nuolat keičiasi, bet kartu vis tiek išlaiko pagrindines idėjas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus rinkiniuose saugoma įvairi festivalio „Mėnuo Juodaragis“ atributika ir suvenyrai: plakatai, skrajutės, renginio programos, dalyvių apyrankės, bilietai ir kiti daiktai, leisiantys pažvelgti ne tik į festivalio turinį, bet ir į baltiškosios pasaulėžiūros sklaidą.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė Monika Chockevičienė
Festivalio „Mėnuo Juodaragis“ istorija
Festivalį jau 22 metus organizuoja šiuolaikinės baltiškosios muzikos leidykla „Dangus“, kuriai vadovauja Ugnius Liogė, ir bendraminčiai. Festivalio pradžia datuojama 1995 m. lapkričio mėnesį, kai įvyko pirmasis renginys, kuriame dalyvavo bendraminčiai, besidomintys tradicine baltiškąja kultūra ir įvairiomis jos formomis, magija ir pasižymintys nestandartiniu, kitokiu gyvenimo būdu. Dauguma festivalio lankytojų ir patys organizatoriai prijaučia sunkiajai alternatyviai muzikai, todėl renginys buvo skirtas tikslinei auditorijai.
DaugiauPo dvejų metų pertraukos 1997 m. pavasarį buvo suorganizuotas antrasis festivalis. Jame pakviesta koncertuoti pirmoji grupė iš užsienio „King Lear’s Convulsions“ (Latvija). Pirmieji festivalio „Mėnuo Juodaragis“ renginiai buvo įvardyti kaip „Pagoniškų menų naktis”, į kurią kviesti visi besidomintys avangardine kultūra. Pirmųjų „Juodaragių“ programa buvo pradedama lygiai vidurnaktį ir tęsiama iki ryto.
Nuo 1999 m. iki šių dienų oficialus festivalio atidarymas neapsieina be baltiškųjų apeigų, kurias atlieka senovės baltų religijos bendrija „Romuva“ ir apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“, aktyviai dalyvaujanti festivalyje iki šių dienų. Taip pat nuo 1999-ųjų festivalis pradėtas organizuoti kasmet.
2000 m. festivalis plečiamas ir į programą įtraukiama vis daugiau veiklų. Nuo šių metų festivalio informaciniame plakate atsiranda terminas „neofolkloras“: „Neo-folkloro ir pagoniškų menų festivalis.“ Neofolkloras – tai muzikos žanras, kuriame liaudies muzika persipina su kitų žanrų muzika. Renginio plakate detalizuojama, kokie muzikos stiliai skambės: ethno folk, neo-folk, industrial, metal/rock, tribal, electronic dance, ambient, experimenal avangarde. Pirmieji festivaliai išsiskiria ypatingu dėmesiu gotikinei subkultūrai ir šio stiliaus muzikai. Be muzikinių pasirodymų, programą papildo paskaitos ir meniniai bei dokumentiniai filmai.
2001–2005 m. festivalis pristatomas kaip „Neofolk darkwave festivalis“. Kas tas „darkwave“? Taip apibūdinamas eksperimentinės elektroninės muzikos stilius, kurio pagrindiniai klausytojai – gotų subkultūros atstovai. Jam būdingi melancholiški ir poetiški tekstai, persipinantys su liūdesiu, ilgesiu, okultizmu, magija ar pagonybe. „Neofolk“ lieka kertiniu terminu.
Nuo 2001 m. festivalyje pradėti demonstruoti tradiciniai amatai, vyksta viduramžių kovų pasirodymai, spektakliai, fotografijos ir skulptūrų parodos bei įvairios dirbtuvės (giedamos sutartinės, vyksta ritualinis būgnų mušimas, elektroninės muzikos kūrimo mokymai), rodomi animaciniai filmai.
DaugiauKoncertuoja grupės ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Suomijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Atliekama muzika apima įvairius žanrus nuo folkloro ir įvairių jo formų iki pagoniško metalo, todėl festivalis suburia įvairių subkultūrų atstovus, bendraminčius iš įvairių Lietuvos miestų ir aplinkinių šalių. Itin plati ir įvairiapusiška festivalio programa vis labiau traukia atvykti ir svečius iš užsienio
Organizatoriai X festivalį pristato kaip „nepriklausomą post-folkloro, alternatyvios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalį“. „Postfolkloras“ – tai bendras terminas, skirtas apibūdinti šiuolaikinio muzikinio folkloro raiškos formą, kurios pagrindą sudaro tiesioginis arba netiesioginis tradicinio muzikinio folkloro panaudojimas įvairiuose muzikos žanruose, tokiuose kaip rokas, metalas, elektroninė muzika, world music, ambient, džiazas, bliuzas ar improvizacinė muzika.
Daugiau2007 m. festivalis pirmą kartą vyko Zarasuose, Didžiojoje Zaraso ežero saloje. Vietos pasirinkimas rodo, kad „Mėnuo Juodaragis“ užaugo į didelę bendruomenę suburiantį renginį. Programoje atsirado futbolo turnyras, dar daugiau edukacinių veiklų vaikams. Amatų dirbtuvėse galima išmokti kankliuoti, drabužių dažymo subtilybių, juostų pynimo ar piešimo ant drobės.
Svarbios festivalio „Mėnuo Juodaragis“ temos
Nuo 2002 m. „Mėnuo Juodaragis“ sumanytojai akcentuoja konkrečią temą, kuri dažnai būna susijusi su Lietuvos istorija. Taip pat pasirenkamas ir baltiškosios mitologijos simbolis. Pavyzdžiui, VI „Mėnuo Juodaragis“ buvo skirtas senajai Prūsijai ir ritualiniam šokiui. Koncertavo folkloro kolektyvai „Kūlgrinda“, „Goštauta“, „Rugiaveidė“, „Sedula“ ir įvairios postfolkloro, sunkiojo metalo bei industrinės muzikos atlikėjai.
2003 m. „Mėnuo Juodaragis“ iš Utenos rajone esančių Sudeikių išsikelia į naują vietą Kernavėje. Renginys išsiplečia, baltiškajai kultūrai skiriama dar daugiau dėmesio. Šių metų festivalio tema – senosios pasakos ir Lietuvos partizanai. Atsižvelgiant į temą, išskirtos keturios pagrindinės erdvės: piramidė, raganų namai, didžioji scena ir pasakų namelis. Garsūs žmonės (B. Kerbelytė, J. Trinkūnas, T. Mekas ir kt.) skaitė paskaitas apie partizanų kovas Lietuvoje, mirties sampratą lietuvių tradicinėje kultūroje, apie pasakų prasmes, šventumo reikšmę ankstesniame ir šiandieniniame žmogaus gyvenime.
DaugiauRodyti istoriniai ir meniniai filmai, lietuviška animacija. Susirinkusieji galėjo ne tik atsipalaiduoti gamtos apsuptyje klausydamiesi mėgstamos muzikos, bet ir pasisemti žinių, pažinti kultūrą iš įvairių meninių pusių. Tokiu būdu plečiama festivalio auditorija, kuriai svarbi Lietuvos istorija, tradicinė kultūra ir šiuolaikinė baltiškoji pasaulėžiūra.
2005 m. vyko IX „Mėnuo Juodaragis“, į kurį bilietų skaičius buvo ribotas – 400 vnt. Festivalis skirtas baltų ekologijai ir Vydūno filosofijai įprasminti. Koncertavo įvairaus žanro grupės iš Belgijos, Rusijos, Suomijos ir JAV. Įdomu, kad 2005 m. vyko pirmieji Lietuvos alternatyviosios muzikos apdovanojimai, kuriuose festivalis „Mėnuo Juodaragis“ pripažintas geriausiu 2005 m. alternatyviosios kultūros renginiu Lietuvoje.
2007–2009 m. festivalyje buvo plėtojamos šios temos: sėlių gentis ir mėnulis, aitvaras ir Lietuvos kariuomenės 90-metis, žirgas ir Vytis. 2010 m. vyko XIII riboto dalyvių skaičiaus festivalis, dedikuotas velniui ir Jonui Basanavičiui. Renginiui pasirinkta ypatinga ir paslaptinga vietovė – Aukštadvario rajone esanti Velnio duobė. Festivalio lankytojai galėjo ne tik susipažinti su folkloriniu velniu ir jo įvaizdžiu mitologijoje, bet taip pat susipažinti su Aukštadvario apylinkėse esančiais kultūros objektais ir sužinoti to krašto istoriją, išgirsti įdomių pasakojimų.
2011–2015 m. festivalio pagrindinės temos: sutartinės, paukščiai ir Lietuvos aviacijos istorija, Latvija; miegas ir sapnai; bitės. 2016 m. festivalio konceptas išgryninamas ir patikslinamas – „nepriklausomas savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis“. Devynioliktojo festivalio pagrindinė tema – namai. Daug dėmesio skiriama atviroms meno dirbtuvėms. Paskaitose aptariami lietuvių namų dievai, senųjų sodybų autentiškas grožis, šventos namų vietos. Vaikų kiemelyje vyksta užsiėmimai ir edukacijos vaikams: žaidimai, keramikos pamokėlės, mokymai groti ne tik lietuvių liaudies, bet ir kitų šalių muzikos instrumentais. Scenose koncertuoja įvairūs folkloro, postfokloro ir alternatyviosios muzikos kolektyvai: „Ugniavijas“, Aistė Smilgevičiūtė ir SKYLĖ, Gilė, „Vėlių namai“, „Kūlgrinda“ ir kt.
Jubiliejinis XX festivalis, vykęs 2017 m., skirtas Perkūno temai. Įrengtos keturios muzikinės scenos, kuriose grojo svečiai iš Latvijos, Norvegijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Danijos, Austrijos, Italijos, Vokietijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Pasirodė ir pasaulyje garsi grupė „Wardruna“, savo kūryboje sujungianti šiaurietišką folklorą su dark ambient stiliaus muzika. Itin gausi kultūrinė programa apėmė paskaitas, filmus, diskusijas ir kūrybines dirbtuves.
2018 m. vyko riboto dalyvių skaičiaus festivalis, kurio tema buvo itin paslaptinga, – burtai. Skambėjo įvairūs lietuviško folkloro ir postfolkloro atlikėjai ir grupės: „Ugniavijas“, „Sen Svaja“, Saulius Spindi, „Obelija“, „Kūlgrinda“ ir kt. Festivalyje dalyvavo svečiai iš Australijos „Dandelion Wine“, Suomijos, Izraelio, Danijos, Tuvos ir kt. Burtų ir burtininkavimo palikimas lietuvių folklore atsispindėjo paskaitose ir filmuose. Burtų tema detaliausiai nagrinėta buvo „burtų kieme“. Tai speciali vieta, kurioje vyko įvairios veiklos: gongų maudynės, kvėpavimo praktikos, paskaitos ir edukacijos, apimančios žoliavimo tradicijas, būrimą kortomis, augalais ir runomis. Kiekvienas galėjo nors trumpam pasinerti į magijos pasaulį ir atrasti savyje burtininką.
„Mėnuo Juodaragis“ suvenyrai ir atributika
Nuo 1997 m. organizatoriai ragina į festivalį atsivežti asmeninius amuletus ir vėliavas. Pasaulyje gerai žinomas semiotikas, mitologas Algirdas Julius Greimas teigė, kad etimologiškai žodis vėliava siejamas su vėle. Vėliavos turėjimas, jos iškėlimas ir nešimasis su savimi traktuojamas kaip buvimas kartu su savo protėviais, jų palaikymu. Per koncertus prie scenos visada plevėsuoja ne tik Lietuvos trispalvė ir Vyčio vėliava, bet ir kitų šalių vėliavos. Jas iškelia festivalio svečiai iš kitų šalių. Vėliavos su „Mėnuo Juodaragis“ logotipu puošia visą renginio erdvę. Taip pat galima įsigyti vėliavėlių su festivalio logotipu, skirtų kabinti ant automobilio.
Festivalio apyrankės dalyviams pradėtos gaminti nuo 2003 metų. Ištikimi „Juodaragio“ lankytojai apyrankes ir pasibaigus festivaliui nešioja kaip aksesuarą. Apyrankės audžiamos atsižvelgiant į festivalio temą, puošiamos baltiškais ženklais ir logotipu. Kiekviena smulkmena apgalvota, turinti prasmę ir reikšmę.
„Mėnuo Juodaragis“ nuolat kuria ir ieško originalių idėjų. Viena tokių – medžiaginiai festivalio bilietai ir kvietimai. Tokie buvo pagaminti 2018 m. vykusiam riboto dalyvių skaičiaus festivaliui. Užrašas ant bilieto ne tik kviečia „SusiBurti“, bet ir subtiliai pažymi metų temą – burtai.
Bilietai į festivalį gali būti elektroniniai, popieriniai, medžiaginiai ir mediniai. Pastarieji buvo skirti nedideliam 2014 m. renginiui, kurio bilietų skaičius – 1 500 vnt.
Nuo 2012 m. festivalio metu galima įsigyti firminio „Mėnuo Juodaragis“ alaus, gaminamo pagal specialią receptūrą su kadagiais. Kadagių uogos alui virti pasirinktos neatsitiktinai. Prieš atsirandant apyniams, iš kadagių ir kitų žolelių buvo gaminamas alus ir gira. Kadagių šakelės smilkytos per apeigas ir susijusios su ritualais. Kadagiai pasirinkti norint prikelti senąsias jų panaudojimo tradicijas ir pritaikyti naujai. Taip pat festivalis turi savo firminį unikalaus skonio medų su kadagiais. Jis surinktas Antazavės apylinkėse, Zarasų rajone, kur renginys dažnai vyksta.
Festivalio metu veikia atributikos kioskelis, kuriame visuomet gausu muzikos įrašų kompanijos „Dangus“ išleistų kompaktinių plokštelių, kasečių ir vinilinių plokštelių. Taip pat įvairių smulkių suvenyrų su festivalio logotipu, knygų, džemperių, marškinėlių visai šeimai su „Mėnuo Juodaragis“ simbolika. Drabužiai kiekvienais metais siuvami pagal festivalio temą.
Tarp festivalio „Mėnuo Juodaragis“ atributikos galima pamatyti ir netipiškų suvenyrų. Tokia yra USB laikmena medžio spalvos korpusu ir su centre išpjaustytu festivalio logotipu.
„Mėnuo Juodaragis“ – už gamtą!
Ypatingas dėmesys festivalio metu teikiamas ekologijai. Naudojami daugkartiniai bokalai, kuriuos galima įsigyti už simbolinį mokestį, o po festivalio grąžinti ir atsiimti už jį sumokėtus pinigus. Tenka pastebėti, kad žmonės atsiveža daugkartinius bokalus iš ankstesnių festivalių. Skleidžiamos ekologinės idėjos tampa natūralia renginio dalimi.
DaugiauRaginant į festivalį judėti kuo tvarkingau, kiekvienais metais organizuojamas dviračių žygis iki festivalio vietos. Oficialiai užsiregistravus ir numynus nurodytą kilometrų skaičių, festivalio bilietas parduodamas su nuolaida, o atminimui dovanojamas specialus lipdukas „Minam Juodaragin“, kuriuo galima pasipuošti savo transporto priemonę. Jeigu nesinori minti dviratį, organizuojamas pėščiųjų žygis „Einam Juodaragin“.
Norint sukurti kuo unikalesnę atmosferą, festivalis „Mėnuo Juodaragis“ vyksta gamtoje, dažnai saugomose teritorijose, draustiniuose. Lipdukais „Už gamtą“ raginama ne tik grožėtis supančia gamta, bet ir ją saugoti. Kiekvienais metais festivalio taisyklėse nurodoma, kad draudžiama niokoti gamtą, skinti nykstančius ir saugomus augalus, negalima šiukšlinti. O svarbiausia – išsivežti viską, kas buvo atsivežta. Prie įėjimo vartų galima pasiimti šiukšlių maišų. Kadangi festivalis rengiamas prie ežerų, raginama neteršti vandens šampūnu. Rekomenduojama naudotis ekologiškomis priemonėmis, kuriomis pasirūpina festivalio organizatoriai. Vadovaujamasi šūkiu „Palikite aplinką švaresnę, negu ją radote“.
Skatinama būti sąmoningiems ir palikti mažiau šiukšlių. Raginama rūšiuoti atliekas. Prie įėjimo į festivalį rūkantys asmenys gali pasiimti nešiojamąją peleninę su užsukamu kamšteliu. O ją pripildžius, ištuštinti šiukšliadėžėje. Tokios naudojamos viso festivalio metu.
Neteršti aplinkos primena ir festivalio „Mėnuo Juodaragis“ kempingo kortelės, skirtos dalyviams pasikabinti ant palapinės stovyklavietėje. Lizdas vaizduojamas neatsitiktinai, nes 2012 m. festivalio tema – paukščiai.
„Mėnuo Juodaragis“ – tai festivalis, kuris nepalieka abejingų! Ypatingas dėmesys krašto istorijai, lietuvybei, mitologiniams klodams, seno ir naujo dermė bei originalus ir savitas požiūris į muzikinį folklorą leidžia geriau pažinti savo šaknis ir įkvepia domėtis plačiau. Prie festivalio vartų pasitinkantis užrašas „Sveiki sugrįžę namo“ iliustruoja jausmą, kuris apima įžengus į teritoriją, – čia jautiesi labai gerai.
PARODOS PABAIGA
