1961 m. kanklininką Kazį Pečkį ir jo turėtas dvejas kankles nufotografavo etnografas Balys Buračas (nuotraukos saugomos Vytauto Didžiojo karo muziejuje), tačiau daugiau apie Kazį Pečkį, kaip apie kanklininką, nieko nebuvo žinoma. 2015 m. į Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus fondus pateko Kazio Pečkio kanklių dėklas (deja, pačios kanklės neišliko). Dėklą ir kitų kanklininką menančių daiktų bei nuotraukų dovanojo ir atsiminimais su muziejininkais dalijosi K. Pečkio duktė Aldona Metrikienė, anūkai Juozas Pečkys ir Algirdas Kasperavičius (bandonininkas, ansamblio „Kauno bandonija“ vadovas). Šioje virtualioje parodoje dalinamės tuo, ką pavyko sužinoti.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė dr. Laura Lukenskienė
Kazys Pečkys gimė 1890 m. Topeliškės k., Sasnavos sen., Marijampolės sav. Pasak Kazio dukters Aldonos Metrikienės (Pečkytės), giminės protėvių – bajorų Pečkių – dvaras buvo netoli Kauno, tačiau šeima dar Rusijos imperijos laikais buvo ištremta. Tik viena Lietuvoje išlikusi jos atšaka apsigyveno Marijampolės rajone, Topeliškės kaime. Tai – Juozo ir Onos Pečkių šeima. Kartu su Kaziu šeimoje augo septyni vaikai.
1949 m. visa šeima buvo ištremta į Konstantinovkos k., Irkutsko sr., Žigalovo r. Kazys Pečkys dirbo sargu malūne prie upės. Tremtyje turėjo savo paties pasigamintas kankles, jomis kankliuodavo. Iš tremties grįžo 1958 m., parsigabeno ir kankles. Vėliau Kazys Pečkys gyveno Mažųjų Senažiškių k., Kazlų Rūdos apyl., Marijampolės r., o paskutinius keletą gyvenimo metų iki mirties 1978 m. praleido Šilutėje, kur ir buvo palaidotas.
Kaip prisimena kanklininko artimieji, kanklės visada buvo namuose. Kazys Pečkys mokėjo groti kanklėmis, smuiku, šiek tiek pianinu. Turėjo savo darbo smuiką, mokėjo smuikuoti. Kartais, pasiėmęs kankles ir smuiką, net kelioms dienoms iškeliaudavo muzikuoti svetur. Buvo giedorius – kartu su žmona Ona eidavo giedoti į šermenis. Be to, buvo žinomas ir kaip dievdirbys.
Daugiausia Kazys Pečkys kankliuodavo vienas, sau, tačiau kai namie atsirado pianinas, kartais su pusbroliu sudarydavo kanklių ir pianino duetą. Kankliavo dainas ir giesmes, karinius maršus. Giminaičiai pasakojo, kad Kazys Pečkys kanklėmis skambino Lietuvos kariuomenės orkestre. Artimieji tiksliai atsiminė tik vienos skambintos dainos pavadinimą – „Paklausykite, lietuviai“.
DaugiauPianino atsiradimas Pečkių namuose turi įdomią istoriją: per karą kaime buvo apsistojusi vokiečių kariuomenė. Pas Pečkius gyveno majoras ir kareiviai. Majoras buvo atsivežęs pianiną ir juo skambindavo. Kariuomenei traukiantis, pianino išsivežti jis negalėjo, taip instrumentas liko namuose. Vėliau atiteko Kazlų Rūdos gimnazijai.
Kankliuoti ir skambinti pianinu mokėjo Kazio duktė Ona (1926–2005), šiek tiek kankliavo ir anūkai, todėl kankliavimo būdas įkišant pirštus tarp stygų yra gyvai išlikęs visų artimųjų atmintyje. Kazys Pečkys kairės rankos pirštus laikydavo tarp stygų. Stygas tildydavo pakreipdamas pirštus ir juos priglausdamas tai prie vienų, tai prie kitų. Jas užgaudavo dešine ranka nuo savęs. Braukė per kankles specialiai iš žąsies plunksnos išsidrožtu brauktuku. Stygos buvo metalinės, labai plonos ir, pasak artimųjų, skambėjo „minkštai“. Kanklėms derinti turėjo džiovintą žąsies galvą, kurią nešiodavosi prisirišęs prie šono.
Muzikanto anūkas Juozas Pečkys prisiminė ir daugiau įdomių detalių iš savo vaikystės, tremtyje praleistos kartu su seneliu: kanklininko turėtą kanklių dėklą, pasiūtą iš briedžio odos, iš žąsies plunksnų pagamintą į Pano fleitą panašų instrumentą, kuriuo muzikantas grodavo melodijas.
Pagal Balio Buračo fotografiją, kurioje įamžintos kanklės ir kanklių dėklo matmenys bei forma, 2015 m. Kazio Pečkio kanklės buvo rekonstruotos. Jas pagamino meistras Albertas Martinaitis.
Besklaidant archyvinę medžiagą, dėmesį patraukė kito Sasnavos kanklininko Simono Staknevičiaus (kitur rašoma – Stankevičiaus) nuotrauka, publikuota Antano Miluko (A. Milukas, „Lietuviškas albumas“. Shenandoach, JAV, 1900). Š, M. Buchhalterio fotografija datuotina 1997–1998 m. Joje užfiksuotas kanklininkas Simonas Staknevičius, gyvenęs Sasnavos kaime, taigi visai netoli Kazio Pečkio gimtųjų vietų. Nuotraukoje kanklininkas laiko kankles, labai panašias (gali būti, kad netgi tas pačias) į vienoje iš anksčiau pateiktų Kazio Pečkio nuotraukų. Taigi, kanklininkai galėjo būti susiję ir kankliuoti panašiu būdu (jokių giminystės ryšių tarp Pečkių ir S. Staknevičiaus neaptikta).
Šią medžiagą papildo Lietuvių literatūros ir tautosakos insituto Lietuvių tautosakos archyve saugomi Simono Staknevičiaus anūko Simo Popieros, gyvenusio Saliamo Būdos k. (seniau vadintame Selemos), Šunskų vls., marijampolės apskr., kankliavimo įrašai, 6 kūriniai, kuriuos 1937 m. įrašė Zenonas Slaviūnas. Šio kanklininko nuotraukų nėra išlikę, tačiau pagal muzikos skambesį, garsyną ir atlikimo stilistiką galima manyti, kad kankliuojama panašiu būdu, kaip prisimena Kazio Pečkio artimieji. Pasak Aldonos Metrikienės, Pečkiai, išgirdę Skriaudžių kanklininkus, stebėjosi, kad „dabar jau taip naujoviškai skambina, pirštus ant stygų laikydami“. Vadinasi, anksčiau šeima težinojo vieną jiems įprastą skambinimo būdą – pirštus laikant tarp stygų.
Rekonstravus Kazio Pečkio kankles, bandyta atkurti, koks galėjo būti šių muzikantų kankliavimas.
Senovės valsas. Simo Popieros 1937 m. įrašytą kūrinį rekonstruotomis Kazio Pečkio kanklėmis skambina Laura Lukenskienė. Vaizdo įrašo autorė Laura Lukenskienė, 2021 m.
Iš S. Popieros garso įrašų nustatyta, koks buvo instrumento garsynas ir atlikimo stilius, o S. Staknevičiaus nuotraukoje matoma, kaip kanklininkas laiko pirštus. Tą patį liudija ir Balio Buračo nuotraukoje matomos dėmės ant kanklių viršutinės lentelės, kurios galėjo būti atsiradusios dėl nuolatinio pirštų statymo šioje vietoje. Šie duomenys papildo vieni kitus, todėl hipotetiškai atkurti būdingą šių Sasnavos apylinkių kankliavimo būdą nebuvo sudėtinga.
Atliekant S. Popieros grotus kūrinius rekonstruotomis K. Pečkio kanklėmis, dokumentines žinias papildė ir praktiniai pastebėjimai. Šios kanklės yra šiek tiek platesnės negu įprastos suvalkiečių kanklės, todėl skambinti laikant pirštus ant stygų būtų nepatogu, tačiau labai patogu laikyti jas stačiai ir, pasidėjus rankas ant kanklių, skambinti pirštus laikant tarp stygų, kaip toliau pateikiamame įraše.
Simo Popieros 1937 m. įrašytą kūrinį rekonstruotomis Kazio Pečkio kanklėmis skambina Laura Lukenskienė. Vaizdo įrašo autorė Laura Lukenskienė, 2021 m.
PARODOS PABAIGA