Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje greta kitų žymių muzikų rinkinių saugomas Lietuvos bosų karaliaus Antano Kučingio fondas. Jį sudaro daugiau nei 3 700 eksponatų, kurių dalį padovanojo pats dainininkas, vėliau – jo sūnus Algimantas Kučingis, duktė Rasa Šleinienė, vaikaitė Jūratė Šleinytė ir šiek tiek kiti asmenys. Vertingiausia fondo dalis (apie 430 eksponatų) paskelbta 2012 m. išleistoje 448 puslapių knygoje „Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai“ (sudarė ir parengė muziejininkė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė).
Šioje parodoje eksponuojama nedidelė A. Kučingio memorialinio palikimo dalis byloja apie dramatišką menininko gyvenimo kelią sudėtingu istoriniu laiku.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Kristina Vaitkūnienė
Antanas Kučingis (1899–1983) – viena iškiliausių asmenybių XX a. lietuvių istorijoje: talentingas dainininkas, tituluotas Lietuvos bosų karaliumi, Lietuvos kariuomenės štabo karininkas, karo topografas, politinis kalinys, drąsus kovotojas už lietuvybę.
A. Kučingis gimė 1899 m. spalio 18 d. Veiveriuose. Jo tėvas – Simanas Kučinskas, motina – Marijona Girdauskaitė-Kučinskienė. Antanas buvo vyriausias iš 12 vaikų, iš kurių užaugo šeši: keturi broliai – Antanas, Jonas, Kazimieras, Petras, ir dvi seserys: Anelė ir Birutė.
Daugiau(1937 m. rugsėjo 28 d. Antanas Kučinskas pavardę sulietuvino ir pasikeitė į Kučingį. Kazimieras ir Petras taip pat pavardę pasikeitė.) 1912 m. tėvai persikėlė gyventi į motinos tėviškę Mauručius. Šią sodybą vėliau visą gyvenimą A. Kučingis su meile vadino „tėviškėle“. 1913–1915 m. jis mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, 1916–1918 m. mokytojavo Musninkuose, Širvintų rajone, paskui kurį laiką – Marijampolėje.
1919 m. A. Kučingis susipažino su būsimąja žmona Marija Magdalena Ambrasaite (1898–1975). Ji buvo kilusi iš Mauručių, studijavo teisę Kaune ir dirbo Žemės ūkio inspekcijoje, o nuo 1921 m. gegužės – Draudimo įstaigoje prie Finansų ministerijos. Daugiau nei 100 išlikusių A. Kučingio laiškų liudija jo meilės jausmus, neišblėsusius visą gyvenimą.
1920 m. sausio 1 d. A. Kučingis įstojo į Kauno karo mokyklą ir spalio 17 d. baigė ją su trečiąja laida. Tuo metu tarnauti jaunoje Lietuvos kariuomenėje buvo kiekvieno padoraus lietuvio garbės reikalas. A. Kučingio visi trys broliai – Jonas, Kazimieras ir Petras taip pat buvo Lietuvos kariuomenės karininkai.
1922 m. liepos 30 d. po trejų metų draugystės A. Kučingis susituokė su Marija Magdalena Ambrasaite. Po jungtuvių A. Kučingio karinė tarnyba dar trejus metus tęsėsi Alytuje, iš kur jis buvo siunčiamas atlikti topografijos darbus į Merkinę, Trumpalius, Užpalius, Ežerėkus, Nemaniūnus, o žmona tuo metu gyveno Kaune. 1923 m. spalio 18 d. jiems gimė duktė Rasa, o 1927 m. birželio 3 d. – sūnus Algimantas.
Dar mokydamasis karo mokykloje A. Kučingis dalyvaudavo viešuosiuose „koncertuose“ – sekmadieniais kartu su kariškiais žygiuodavo Laisvės alėja ir dainuodavo lietuviškas dainas, kurių mokėsi iš Juozo Tallat-Kelpšos leidinėlio. Tarnaujant Alytuje, buvo nemažai galimybių muzikuoti.
DaugiauĮvairius koncertus čia inicijuodavo pulko gydytojas Juozas Nemeikša ir jo sesuo Marytė. A. Kučingis tuose koncertuose padainuodavo po keletą harmonizuotų liaudies dainų, vėliau ir sudėtingesnių kūrinių – arijų, romansų. Jis ne vienus metus puoselėjo troškimą mokytis dainavimo, pagaliau 1923 m. įstojo į Kauno muzikos mokyklą ir pradėjo studijuoti žinomo Lietuvos operos solisto Aleksandro Kutkaus dainavimo klasėje. Po metų jau debiutavo P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, atlikdamas Gremino vaidmenį. Netrukus A. Kučingis buvo priimtas operos solistu į Valstybės teatrą.
Suprasdamas, kad iš vieno atlyginimo bus sunku išlaikyti šeimą, A. Kučingis neatsisakė darbo kariuomenėje ir bandė gauti nuolatinę karinę tarnybą Kaune. 1928 m. kartu su visais, kurie tuo metu tarnavo kariuomenėje, A. Kučingis buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1931 m. už nuopelnus Lietuvai kaip karininkas – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
1925 m. pabaigoje A. Kučingis po ilgų pastangų gavo tarnybą Kaune ir apsigyveno su šeima, o 1928 m. visi persikėlė į pasistatytą namą Kauno Žaliakalnyje, Aušros g. 11 (vėliau 13). Šis būstas tapo nuolatiniais Kučingių namais, kuriuose augo vaikai, lankėsi teatro žmonės, bičiuliai. Šiuos namus vėliau laiškuose iš lagerio A. Kučingis vadino Aušros darželiu, o kartais – tiesiog darželiu. 1989 m. spalio 18 d. prie šio namo atidengtas A. Kučingio biustas (skulptorius Stasys Žirgulis).
Jaunas tapęs tėvu, A. Kučingis norėjo, kad vaikai jį vadintų vardu, todėl liko Antanėliu ir vaikaičiams. M. M. Kučingienė buvo itin santūri ir mokėjo palaikyti namų jaukumo dvasią, tad ją vadino įvairiais mažybiniais vardais – Magdulė, Dutė, Muci.
DaugiauA. Kučingis 1955 m. gruodžio 11 d. iš Omsko lagerio jai rašė: „Netgi tose svečių šalių teatrų kelionėse pasijusdavau tavyje rimtį ir taurumą pasisemiant ir po puošnių rūmų traukdavo širdį į mažą, kuklų ir mielą mūsų namelį, kur laukei tu, kur buvo mažieji anuomet mudviejų brangieji vaikeliai.“
A. Kučingio repertuaras teatre sparčiai plėtėsi. 1925–1927 m. jis buvo įtrauktas į beveik visas teatro repertuaro operas. 1927-aisiais baigė muzikos mokyklą ir pradėjo dalyvauti operų premjerose.
DaugiauPer pirmąjį darbo teatre dešimtmetį jis sukūrė daugiau nei 40 operų vaidmenų, daug koncertavo. Įvairialypis talentas – sodrus ir lankstus, aksominio tembro, plataus diapazono balsas, nepriekaištinga tarsena, muzikalumas, raiški ir įtaigi vaidyba – pelnė A. Kučingiui didžiulį pasisekimą. 1929 m. jis sukūrė vieną svarbiausių savo vaidmenų – Mefistofelį, kurį paskutinį kartą padainavo Vilniuje 1977 m.
Nuo 1934 m. prasidėjo A. Kučingio gastrolės į užsienio kraštus. Pirmoji koncertinė kelionė vedė į Paryžių. A. Kučingis kartu su kitais operos solistais (Vince Jonuškaite, Aleksandru Kutkumi) ir pianistu Baliu Dvarionu 1934 m. balandžio 25 d. dalyvavo laikraščio „Journal“ iškilmių salėje vykusiame lietuvių muzikų koncerte, kurį organizavo draugija „La Renaissance Française“ („Prancūzų atgimimas“), globojama Respublikos Prezidento, užsienio reikalų, karo ir nacionalinio švietimo ministrų. A. Kučingis dainavo S. Šimkaus, M. Petrausko, J. Dambrausko harmonizuotas lietuvių liaudies dainas, dalyvavo ansambliuose su kolegomis. Paryžiečiai svečius sutiko labai pagarbiai ir dėmesingai. Koncerto pabaigoje publika sukėlė ovacijas, ir tai buvo itin malonu, nes tarp klausytojų buvo nemažai žinomų žmonių – Lietuvos atstovybės Prancūzijoje nepaprastasis pasiuntinys Petras Klimas ir patarėjas Oskaras Milašius, Latvijos, Estijos ir kitų kraštų diplomatai, dirigentas Emilis Kuperis, žymūs prancūzų menininkai.
1934 m. gruodžio mėnesį Kaune antrą kartą viešėjo legendinis rusų bosas Fiodoras Šaliapinas. Jis surengė koncertą, du kartus dainavo Mefistofelį Š. Guno „Fauste“ ir Borisą M. Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“. Tarp šių spektaklių buvo atliekama L. Delibo opera „Lakmė“, kurioje A. Kučingis dainavo Nilakantą. Operos atėjo pasiklausyti ir F. Šaliapinas. „I veiksmas praėjo gerai. – prisiminimuose rašė A. Kučingis. – Prasidėjo antras veiksmas, kuriame Nikalantai pagrindinė arija – kupletai. Jaudinausi. Padainavau. Plojimai. Plojo ir Šaliapinas. Tik sugrįžus iš scenos į rengimosi kambarį – beldimas, atsidaro durys ir įeina Šaliapinas, lydimas Pijaus Adomavičiaus. – Leiskite paspausti jums ranką! Gerai! Puiku! – Šie žodžiai įsmigo man į širdį. Susijaudinau, dėkojau. Lyg brangią dovaną būčiau pelnęs. Sekančiame „Boriso Godunovo“ spektaklyje svečiui dalyvaujant, man teko dainuoti Varlaamą. Šis mano vaidmuo labai patiko svečiui.“
A. Kučingis, anot muzikologės Onos Narbutienės, „buvo geriausias charakterinių vaidmenų atlikėjas mūsų operoje. /…/ Tačiau šie vaidmenys – Varlaamas, Kecalas, Paskualė, don Bazilijas, Leporelas, Spoksa, Osminas ir kiti – atskleidžia tik vieną jo talento pusę. Taip pat meistriškai jis atlikdavo lyrinius ir dramatinius vaidmenis – Greminą, Ramfį, Nilakantą, Sparafučilę, Pilypą, o jo artistinio talento viršūnė buvo Mefistofelis, vaidmuo, jungiantis savyje visus minėtus bruožus, sudėtingas savo psichologiniu turiniu, jausmų įvairove.“ (Ona Narbutienė. Antanas Kučingis. Vilnius, 1993, p. 4). Kai kuriose operose A. Kučingis parengė po dvi ar net tris boso partijas. Antai M. Musorgskio operoje jam teko dainuoti carą Borisą, vienuolį valkatą Varlaamą ir metraštininką Pimeną.
A. Kučingis sėkmingai gastroliavo Stokholme, Helsinkyje, Taline, Rygoje, Maskvoje, o jo karjeros viršūne tapo gastrolės Prahoje 1937 m. kovo mėnesį. Garsiame senas muzikines tradicijas turinčiame Prahos nacionaliniame teatre A. Kučingis dainavo dvi dideles partijas – Mefistofelį ir Kecalą.
DaugiauJis buvo pirmasis Lietuvos Valstybės teatro bosas, svečiavęsis čia kaip Mefistofelis. Taigi sulaukė nepaprasto publikos priėmimo bei spaudos atsiliepimų apie išskirtinį talentą.
Dar didesnį pasisekimą A. Kučingis turėjo, kai padainavo Kecalo partiją B. Smetanos operoje „Parduotoji nuotaka“. Ovacijos ilgai netilo, solistą papuošė laurų vainiku, tai buvo tikras triumfas. Apie šias gastroles daug rašė Prahos laikraščiai čekų, vokiečių, rusų kalbomis.
DaugiauJaunas dirigentas Vytautas Marijošius, tuo metu studijavęs Prahos konservatorijoje, rašė namo parvykusiam A. Kučingiui: „Antanai, Tu turi tokias geras kritikas už „Parduotą nuotaką“, kad nėr kur dėtis, aš vaikštau aukštai iškėlęs galvą ir priiminėju pasveikinimus. Tuoj prisiųsiu Tau laikraščius, fotografijas ir laišką.“
1937 m. pabaigoje A. Kučingis jau buvo sukūręs 52 operų vaidmenis, parengęs ir dainavęs boso partijas stambiuose veikaluose: L. van Bethoveno 9 simfonijoje ir oratorijoje „Kristus alyvų kalne“, W. A. Mocarto Requiem, J. Haidno oratorijoje „Pasaulio sukūrimas“, Fr. Seitzo oratorijoje „Kristaus kančia“, Dž. Verdžio Requiem, L. Perosio Pasijoje, G. F. Hendelio oratorijoje „Mesijas“. Jo koncertinį repertuarą spaudoje ne kartą palankiai įvertino reiklus tarpukario Lietuvos recenzentas Vladas Jakubėnas, pabrėždamas, kad „A. Kučingis, daug koncertavęs, nors rečitalių neruošęs, turi daug nuopelnų kaip sunkesnio lietuviško repertuaro propaguotojas“. (Vladas Jakubėnas. Straipsniai ir recenzijos. Sud. Loreta Venclauskienė. Lietuvos muzikos akademija, 1994, p. 698)
Derinti karinę tarnybą ir plačią artistinę veiklą darėsi vis sunkiau, tad A. Kučingis, užsitarnavęs majoro laipsnį, 1937 m. rugsėjo 7 d. buvo išleistas į topografijos karininkų atsargą.
Tarpukario grupinės nuotraukos byloja A. Kučingį priklausius elitiniam Lietuvos visuomenės sluoksniui. Štai viena jų.
1944 m. nemažai Lietuvos inteligentų, tarp jų ir teatro artistų, pasitraukė į Vakarus. A. Kučingis buvo apsisprendęs likti Lietuvoje. Jo sūnus Algimantas atsiminimuose rašė: „Tėvas sovietų nekentė kaip maro ir jiems grįžus 1944 m. palaipsniui įsitraukė į antisovietinę veiklą. Jis materialiai rėmė „Tauro“ apygardos partizanus, kartu su poetu A. Miškiniu leido pogrindinį laikraštį „Laisvės žvalgas“.
DaugiauŠioje veikloje dalyvavo ir A. Kučingio sūnus Algimantas su M. M. Kučingienės svainiu R. Kaupeliu. 1947 m. A. Kučingis Kalvaičio slapyvardžiu pasirašė Jungtinių Tautų Organizacijai skirtą memorandumą, kuriame buvo reikalaujama nutraukti Lietuvos okupaciją. Netrukus jį iškvietė į saugumą ir pasiūlė bendradarbiauti, tačiau A. Kučingis atsakė turįs mėgstamą specialybę ir nemanąs jos keisti. 1948 m. vasario 11 d. A. jis buvo suimtas, iki gegužės mėnesio laikytas saugumo rūsiuose, tardytas. Gegužės 2 d. ne teismo, o Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos ypatingojo pasitarimo nutarimu buvo nuteistas dešimt metų kalėti specialiuose auklėjamosios pataisos darbų lageriuose. Rugsėjo 15 d. jis su tūkstančiais kitų tautiečių buvo atvežtas į Mordoviją.
Nuo sovietų valdžios nukentėjo beveik visi A. Kučingio artimieji. Sūnus Algimantas 1948–1953 m. kalėjo Vorkutos lageriuose. Septyniasdešimt aštuonerių metų A. Kučingio tėvas buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Motina ir sesuo Anelė išvežtos į Tomsko sritį.
DaugiauDukra Rasa su vyru Aleksandru Šleiniu ištremti į Krasnojarsko kraštą, kur gimė jų vaikai Kęstutis ir Jūratė. Brolis Jonas kalėjo Vorkutoje, o brolis Kazimieras – Kolymos krašte Magadane. Visi sugrįžo į Lietuvą, išskyrus tėvą, kuris 1949-ųjų gruodžio 22 d. mirė Krasnojarsko krašte (jo palaikai 1990 m. parvežti į Lietuvą).
Lageryje išgyventi jausmai atsiskleidžia A. Kučingio laiškuose artimiesiems. Kankinamas gniuždančios aplinkos, begalinio ilgesio, kartais nusivylimo nuotaikų, jis neprarado tikėjimo Lietuvos ateitimi. Laiške sūnui Algimantui į Vorkutą iš Olžeraso 1951 m. pabaigoje skaitome: „Guodžiuosi ir raminuosi tuo tikėjimu, o ir pats pasijuntu tvirtas esąs, kada žinau ir tikiu, kad ne tik mudu, o ir visi kiti nesuskaitomi nešioja tą didžią galią vilties savo širdyje. Tikiu tave taurų, jėgingą išvysti brangioje Tėvynėje, prispausti prie širdies, o tai bus mūsų visų didžiausias džiaugsmas. Šio šlykštaus gyvenimo purvas negali sutepti mūsų, nes dar didi darbai mūsų laukia. Daug ne tik dvasinės, bet ir fizinės stiprybės mums reiks nutrenkti tą baisųjį slibiną, kuris siurbia mūsų ašaras ir kraują.“
Dvasinės stiprybės jis sėmėsi skaitydamas knygas, atsiųstas iš Lietuvos. Lageryje A. Kučingis netgi mokėsi italų kalbos. Apie tai liudija jo paties pasidaryta, įrišta, pieštuku rašyta 100 puslapių italų kalbos gramatika ir žodžiams mokytis skirtos per 400 popierinių kortelių, kurių vienoje pusėje užrašytas lietuviškas, kitoje – itališkas žodis. Šias relikvijas A. Kučingis, parsivežęs į Lietuvą, perdavė muziejui.
Marija Magdalena Kučingienė, 1948 m. kovo 1 d. atleista iš Švietimo skyriaus inspektorės pareigų, su seserimi Viktorija Kaupeliene slapstėsi Suvalkijoje, prisiglaudusios pas tolimą giminaitį. Teko dirbti pačius sunkiausius ūkio darbus. Po metų M. M. Kučingienei pavyko gauti mokytojos darbą Verpenos mokykloje. Mokytojaudama ji kantriai dirbo ir sunkius ūkio darbus: laikė karvę, kiaulių, vištų, augino daržoves, vaisius ir produktais gelbėjo lageriuose bei tremtyje atsidūrusius saviškius. Ją nuolat persekiojo tremties baimė.
1956 m. kovo 3 d. paleistas iš lagerio, A. Kučingis buvo pakviestas dirbti Omsko filharmonijoje solistu. Tą pačią dieną jis rašė Rasai ir Aleksandrui Šleiniams: „Aš negaliu aprašyt tą malonumą, kai atsidūriau švariame ir šiltame viešbučio kambaryje vienas, laisvas, savo likimui. Koks tai puikus jausmas, kai atsiguliau į švarutėliais baltiniais paklotą lovą, atidariau langą ir pajutau tą tylią rimtį, nuėjęs sunkų gyvenimo kelią, ar teisingiau – kelio tarpą.“
DaugiauPo mėnesio apie savo koncertus mokyklose, darbininkų klubuose, kur tekdavo į sceną išeiti „po akrobato ar fokusininko“, A. Kučingis dalijosi jau kitokiais išgyvenimais: „Argi tai mano darbas? Svetimas publikai, svetima kalba, greitomis išmokti kūriniai! Kam jie ir aš čia reikalingas? Aš, pirmasis mūsų operos solistas, geras, pripažintas aktorius, dainavęs daugelio Europos sostinių teatruose, čia nervinuosi dėl menkų pasirodymų vaikams ar netgi neišmanėliams. Dievuliau mano, koks nusivylimas. /…/ Šimtą kartų maloniau malkas pjauti būtų, bet ką gi…“ (Iš 1956 m. balandžio 1 d. laiško dukters Rasos Šleinienės šeimai, gyvenančiai tremtyje Krasnojarsko krašte)
1956 m. kovo 28 d. A. Kučingis buvo atleistas nuo reguliaraus lankymosi specialioje komendantūroje, jam buvo grąžinti dokumentai ir leista važiuoti, kur nori. Tačiau žinovai tvirtino, kad su tokiu pasu perspektyvos nėra. Po ilgų dvejonių ir svarstymų dėl ateities, dėl darbo, jis pasiryžo važiuoti į Lietuvą. Omsko filharmonijos vadovybė išleido A. Kučingį su puikia charakteristika, kurioje greta vertingų asmenybės savybių pabrėžiama aukšta muzikinė kultūra, aktorinis meistriškumas, platus ir įvairus repertuaras. 1956 m. birželio 30 d. išvykęs iš Omsko, liepos 6 d. A. Kučingis grįžo į Lietuvą.
Grįžęs į Lietuvą, A. Kučingis greitai pajuto okupuotos Tėvynės tikrovę. 1956 m. liepos 25 d. jis rašė dukrai Rasai ir žentui Aleksandrui Šleiniams į Sibirą: „Mano dvasinė buitis nerami labiau negu pastarąjį pusmetį. Tengi, tame mieste, aš nė velnio nebojau. Per visą laiką ir sapnų baimingų nemačiau. Čia veikia aplinka ir pasikalbėjimai, kurie nuteikia skeptiškumui, nusivylimui ir nesuvokiamai baimei. Čia vienas labai išmintingas mano draugas, baigęs sykiu mokslus, man rašė: „Parvažiuoti, tai dar nereiškia sugrįžti.“ Ir iš tikrųjų, kai kadai parvažiuodavau iš kurio nors užsienio, tai tikrai visa esme grįždavau, o dabar visa esme „parvažiavau“, bet deja… nėr kur dingti, nėr ką veikti, ir niekam tai nerūpi, išskiriant artimuosius.“
1956 m. spalio mėnesį Operos ir baleto teatre Vilniuje A. Kučingis turėjo atlikti Mefistofelio vaidmenį, bet spektaklis buvo atšauktas. Apie tai laiške Šleiniams spalio 12 d. jis rašė: „Žadėtas spektaklis neįvyko. Kažkoks niekšas paleido piktą gandą, kad bus demonstracijos (?) ir po generalinės repeticijos direktorius pranešė, kad dėl dailininkų suvažiavimo vieton „Fausto“ eina „Pilėnai“, o kada bus „Faustas“ – abu spektakliai, nes buvo susitarta 6 ir 11 spalių – nieko negalįs pasakyti. Per „Pilėnų“ spektaklį įvyko teatre triukšmas, kuris tęsėsi pusantros valandos. Buvo įvesti milpareigūnai (30) ir viskas baigėsi. <…> Dabar, nuo 19. X., esu susitaręs su Kauno opera. Čia, žinoma, atlyginimas tik 1250 mėnesiui, bet ką padarysi, reikia tenkintis tuo, kas yra.“
Kauno muzikinis teatras spalio 10 d. išdavė A. Kučingiui tarnybinį pažymėjimą, bet lapkritį solistą jau pakvietė Vilniaus operos ir baleto teatras. Netrukus naujai statomoje V. A. Mocarto operoje „Pagrobimas iš seralio“ A. Kučingiui buvo paskirtas Osmino vaidmuo. Jis dainavo premjeroje 1957 m. kovo 10 d. ir už stilingą Mocarto muzikos interpretavimą sulaukė didžiulio pasisekimo bei palankaus kritikos įvertinimo.
1957 m. A. Kučingiui paskirtas dviejų kambarių butas Vilniuje, Raseinių g. 5. Gyvenimas palengvėjo, nebereikėjo glaustis pas Aleksandro Šleinio motiną. Vėliau šiame bute apsigyveno iš tremties grįžusi dukra su šeima. 1958 m. grąžinamas namas Kaune Aušros gatvėje, kur, išleista į pensiją, iš Verpenos grįžo ir M. M. Kučingienė. A. Kučingis Vilniaus teatre dainavo ne tik senuose pastatymuose.
DaugiauJis dar sukūrė keletą naujų vaidmenų. Štai 1959 m. tai buvo Masalskis B. Dvariono operoje „Dalia“ ir Pilypas II Dž. Verdi operoje „Don Karlas“; 1960 m. – Miraklis ir Lindorfas Ž. Ofenbacho operoje „Hofmano pasakos“, SS generolas V. Klovos operoje „Duktė“.
1961 m. solistas sukūrė Pročidos vaidmenį Dž. Verdžio operoje „Sicilijos mišparai“ ir turėjo dainuoti premjeroje balandžio pabaigoje. Tačiau įvykiai pakrypo kitaip. Kauno sporto halėje operos solistų koncerte A. Kučingis padainavo programoje nenumatytą Pročidos ariją, kurios tekste kalbama apie pavergtąjį Palermo kraštą ir laisvės viltį.
DaugiauŠios arijos žodžiai palietė jautriausias lietuvių širdžių stygas, kilo audringos ovacijos, pasigirdo laisvės šūksniai. Po šio incidento A. Kučingiui nebuvo leista dainuoti premjeroje, o rudenį jis buvo priverstas parašyti pareiškimą, jog savo noru išeina į pensiją. Tai buvo skaudus smūgis, nes dar turėjo daug kūrybinių jėgų, buvo gana geros vokalinės formos ir labai mėgstamas publikos.
Išėjus iš Vilniaus operos ir baleto teatro, A. Kučingio artistinis gyvenimas nenutrūko. Kūrybinį pasitenkinimą patirdavo koncertuodamas, dažnai jam akompanuodavo vaikaitė Jūratė Šleinytė. Daug džiaugsmo suteikė Kauno Muzikinio teatro kvietimai dainuoti spektakliuose. Apie tai jis 1966 m. gruodžio 13 d. rašė laiške seseriai Birutei Žiogas, gyvenančiai Amerikoje: „Šią vasarą, birželio 16 d., po penkių metų pertraukos, vėl dainavau Mefisto operoje „Faustas“ Kaune. Vėliau, prasidėjus rudens sezonui, vėl dainavau rugsėjo m. 1 ir 17 dienomis. Visi trys spektakliai buvo pilnučiukai gražios publikos. Buvo daug karštų plojimų, daug daug gėlių ir dar daugiau malonaus susijaudinimo.“ Mefistofelį A. Kučingis Kauno muzikiniame teatre padainavo ir 1969 m. švęsdamas savo 70-metį.
1968 m. Kauno muzikiniame teatre A. Kučingis dar sukūrė naują vaidmenį – Don Diegą Benjamino Gorbulskio miuzikle „Don Žuanas, arba Meilė geometrijai“ (premjera įvyko 1969 m. balandžio 12 d.). 1970 m. Vilniaus operos ir baleto teatro vadovybė, negalėdama ignoruoti A. Kučingio nuopelnų, pakvietė jį dalyvauti iškilmingame koncerte, skirtame teatro 50-mečiui, kur jis dainavo Mefistofelio kupletus, diriguojant Jonui Aleksai.
Dirbdamas Vilniuje A. Kučingis nuolat jautė rafinuotas saugumo represijas – spektakliai, kuriuose jis dalyvaudavo, neretai eidavo be reklamos. Spektaklių programose matome, kad prie A. Kučingio pavardės nerašoma „LTSR nusipelnęs artistas“, nors šį garbės vardą buvo gavęs dar 1945 m. Kauno muzikinio teatro vadovybė buvo drąsesnė ir su talentinguoju dainininku elgėsi pagarbiai, jo pasirodymus spektakliuose deramai išreklamuodavo.
1972 m. liepos 30 d. Antanas ir Marija Magdalena Kučingiai drauge su savo vaikais ir vaikaičiais atšventė auksines vestuves. Po trejų metų, 1975 m. rugpjūčio 27 d., A. Kučingio viso gyvenimo meilė Marija Magdalena iškeliavo Amžinybėn. Praėjus trejiems metams, 1978 m. spalio 26 d. A. Kučingis rašė jaunystės draugui, pulkininkui Juozui Andriui, 1944 m. pasitraukusiam į Vakarus ir gyvenusiam Amerikoje: „Mano brangioji Magdulė guli Romainių kapinėse po akmenėliu, kurį parsivežiau iš tėviškės sodybos kiemo. Ten jis išgulėjo gal porą šimtų metų, kol pripuolamai buvo rastas nulaužus plūgui noragą. Išsikasiau, atvažiavo mielas prietelis su kranu, įdėjo į vežimą ir pastatėm kapinėse. Kilnus žmogus dovanojo kryžių, kurį pats įtaisiau. Štai jau ketvirti metai kiekvieną sekmadienį nukanku pas Ją, Mielą brangią, neužmirštamą mano gyvenimo laimę ir buvusio gyvenimo prasmę.“
80-ties metų jubiliejaus išvakarėse A. Kučingis patyrė dar vieną sovietų išpuolį – grįždamas iš teatro, prie namų buvo užpultas ir žiauriai sumuštas. Okupantams nepatiko A. Kučingio pabrėžtinai priešiška pozicija. Negalėdami palaužti jo dvasiškai, siekė netgi fiziškai sunaikinti. Jubiliejus, nors pavėluotai, buvo iškilmingai paminėtas Kauno muzikiniame teatre ir Vilniaus meno darbuotojų rūmuose. Stiprybės solistui teikė gausių gerbėjų ir bičiulių meilė, lydėjusi dainininką iki paskutiniųjų gyvenimo metų. 1983 m. liepos 7 d. A. Kučingis mirė, palaidotas Romainių kapinėse. 1989 m. atidengtas S. Žirgulio biustas prie jo namo Aušros gatvėje, o 1999 m. – Kauno miesto sode, greta Muzikinio teatro. A. Kučingis lietuvių atmintyje išliks kaip didis menininkas, drąsus kovotojas už lietuvybę, žmogus, nepraradęs orumo sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, anot A. Geniušo, „ir su kalinio šimtasiūle atrodęs kaip kunigaikštis“.
PARODOS PABAIGA
