Paroda

Valstybės teatras. Atgimimas

Minėdami Valstybės teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) šimtmetį, tęsiame pažintį su lietuviškais sceniniais veikalais Kaune. Šioje parodos dalyje apžvelgiamas 1990–2021 m. laikotarpis.

Atkūrus nepriklausomybę pasidarė kur kas lengviau, tad menininkai išdrąsėjo – jiems nebereikėjo kurti ideologiškai „teisingų“ kūrinių, į istoriją ir save buvo galima žiūrėti įvairiausiais, netgi humoristiniais, rakursais. Tačiau atsirado kiti svarbūs dalykai – ne paskutinis jų buvo pastatymui reikalingi ir teatro uždirbami pinigai, kaip ir turi būti laisvame pasaulyje…

Nuo 1990 metų iki šių dienų buvo pastatyti įvairiausi veikalai – operos, operetės, šokio spektakliai. Šį laikotarpį simboliškai pradėjo išeivijoje parašyta K. V. Banaičio opera „Jūratė ir Kastytis“. Teatre buvo pastatyti įvairių kartų, ir, beje, daugybės jaunų kompozitorių kūriniai. Praėjus šimtui metų nuo pirmos lietuviškos operos, M. Petrausko „Birutė“, pastatymo Kauno teatro scenoje, Z. Bružaitė simboliškai kviečia į kelionę. O mes, apžvelgę visą šimtmetį, siūlome pamąstyti, kur ėjome ir kur atėjome.

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkės Deimantė Kondrotaitė ir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Geru humoro jausmu garsėjančiam G. Kuprevičiui, regis, nebuvo nieko „švento“ – priešais teatrą degė aukuras (aliuzija į režisierių Gytį Padegimą?), scenoje gulinėjo nuogos pozuotojos, klausytojams buvo dalijami legendinio „Kipro Petrausko“ muilo gabalėliai, pagal komentarus spaudoje turėję nuplauti kūrėjų „šventvagystes“.

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link