Minėdami Valstybės teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) šimtmetį, tęsiame pažintį su lietuviškais sceniniais veikalais Kaune. Šioje parodos dalyje apžvelgiamas 1990–2021 m. laikotarpis.
Atkūrus nepriklausomybę pasidarė kur kas lengviau, tad menininkai išdrąsėjo – jiems nebereikėjo kurti ideologiškai „teisingų“ kūrinių, į istoriją ir save buvo galima žiūrėti įvairiausiais, netgi humoristiniais, rakursais. Tačiau atsirado kiti svarbūs dalykai – ne paskutinis jų buvo pastatymui reikalingi ir teatro uždirbami pinigai, kaip ir turi būti laisvame pasaulyje…
Nuo 1990 metų iki šių dienų buvo pastatyti įvairiausi veikalai – operos, operetės, šokio spektakliai. Šį laikotarpį simboliškai pradėjo išeivijoje parašyta K. V. Banaičio opera „Jūratė ir Kastytis“. Teatre buvo pastatyti įvairių kartų, ir, beje, daugybės jaunų kompozitorių kūriniai. Praėjus šimtui metų nuo pirmos lietuviškos operos, M. Petrausko „Birutė“, pastatymo Kauno teatro scenoje, Z. Bružaitė simboliškai kviečia į kelionę. O mes, apžvelgę visą šimtmetį, siūlome pamąstyti, kur ėjome ir kur atėjome.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkės Deimantė Kondrotaitė ir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Jūratė ir Kastytis
1996 m. kovo 16 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko K. V. Banaičio operos „Jūratė ir Kastytis“ premjera, skirta kompozitoriaus 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Opera buvo statoma bendradarbiaujant su Čikagos lietuvių opera. Ją režisavo G. Žilys, dirigavo J. Geniušas, dailininkė J. Malinauskaitė.
Opera „Jūratė ir Kastytis“ – paskutinis K. V. Banaičio kūrinys. Dar 1932 m. kompozitorius sukūrė keletą operos scenų pagal J. Mačiulio-Maironio baladę ir poetės Bronės Buivydaitės libretą. Tačiau dėl nepalankių istorinių aplinkybių darbas nutrūko. Operos klavyras buvo baigtas tik 1955 m. jam gyvenant Amerikoje, o išleistas 1970 m., taip išpildant K. V. Banaičio svajonę.
Kompozitorius laiške Čikagos lietuvių choro pirmininkui V. Radžiui 1955 m. gruodį rašė: „Prasmingiau būtų išleisti klavyrą, negu operą vieną kartą pastatyti, jis liktų ateinančiom kartom, o bibliotekose jį galės rasti ir po daugelio metų.“ (O. Narbutienė. Kazimieras Viktoras Banaitis. Vilnius, 1996 m.)
Grybų karas
2001 m. vasario 17 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rampos šviesą išvydo Z. Bružaitės operėlė-parodija „Grybų karas ir taika“ pagal J. Marcinkevičiaus poemą „Grybų karas“. Režisavo A. Giniotis, dirigavo V. Visockis, dailininkė R. Skrebūnaitė.
Kompozitorė Z. Bružaitė interviu pasakojo: „Šios operos atsiradimą lėmė sena 1973 m. mano vaikystės knygelė su Justino Marcinkevičiaus poemėlėmis ir eilėraščiais. Neprisimenu, kaip, kodėl, ir tiksliai kada ją atsiverčiau… Tik įstrigo momentas, kad atsisėdusi prie instrumento „perskaičiau“ eiliuotą tekstą akompanuodama garsais. Reikėjo tik greitai užrašyti, kol iš galvos „neišdulkėjo“… Procesas buvo toks staigus, gal net, tiksliau sakant, ūmus, kad rodės, „bėgu“ paskui atplaukiančius kelmutienių, baravykų ir kitokių poemėlės veikėjų muzikinius numerius. O jie, kaip tyčia, prašėsi lengvos bel canto arijos, plakatinių pareiškimų ar manifestų, parodijos elementų.“ (V. Paliaukienė. Kaip parašyti operą vaikams? Bravissimo, 2007, Nr. 4)
Karalienė Bona
2002 m. vasario 17 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo pastatyta G. Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona“. Libretą parašė pats kompozitorius. Dirigavo P. Visockis, režisavo G. Žilys, scenografas A. Jacovskis, kostiumų dailininkė A. Jacovskytė.
„Šio spektaklio laukiau ketverius metus – tokių kūrybinio darbo sąnaudų pareikalavo opera „Karalienė Bona“, įžengusi į mano sąmonę 1998 m. vasario 12 d. Pradžia buvo kaip visada netikėta – triangolo, kuris suskamba operos pradžioje, išniro mano vidinėje klausoje… O. Messiaeno kūrinių koncerte Kauno filharmonijoje kaip kita, niekam negirdima muzika. Sugrįžęs pabandžiau tai fiksuoti ir štai – Introdukcija yra!“ (PMMPEK-15644)
Kipras, Fiodoras ir kiti
2003 m. spalio 24 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko G. Kuprevičiaus operetės „Kipras, Fiodoras ir kiti“ premjera. Operetė grindžiama skandalingais įvykiais, vykusiais Kauno meno mokykloje 1929 metais. Jos herojai – to meto Kauno dailininkai, rašytojai, įžymybės ir, žinoma, Kipras Petrauskas ir Fiodoras Šaliapinas, simboliškais Fausto ir Mefistofelio kostiumais. Ir netgi nuogutėlės pozuotojos! Kompozitorius G. Kuprevičius programoje rašė: „Poeto sutana ir dailininko chalatas, Konrado kavinės svaigalai, stiprus litas ir begėdė Nemuno gatvė, Brazilka ir Bazilika, santakos pilis ir vailokaičių pilys – viskas viename gaivale, laike, vienos kartos žmonėse, jau tada stojusiais ar norėjusiais stoti Laisvės alėjoje gyvaisiais biustais, paminklais, statulomis ir monumentais.“ (PMMPEK-15829)
Muzikologė Beata Baublinskienė, išskyrusi šią operetę kaip vieną iš įsimintiniausių 2003 metų įvykių („nenaftalininis požiūris į praeitį“), apie spektaklį rašė: „Kuprevičiaus kūriny paliečiamas ir ganėtinai sudėtingas „istorinis fonas“: paminima anuomet opi Vilniaus tema ir nekoks požiūris į lenkus, scenoje epizodiškai parodomas ir keturių komunarų sušaudymas. <…> Maironis operetėje vaizduojamas lyg kokia „atgyvena“ modernaus 3–4 dešimtmečio Kauno fone. Visgi ar dėl puikios, niuansuotos Gedimino Maciulevičiaus vaidybos, ar dėl to, kad vaidmuo taip ir buvo sumanytas libreto autorių bei režisieriaus, Maironis kelia bene daugiausiai simpatijų iš daugiau nei 30 scenoje pasirodančių personažų.“ („Praeitis ir utopija. Giedriaus Kuprevičiaus „Kipras, Fiodoras ir kiti“, 7 meno dienos, 2003-11-07 Nr. 588)
Geru humoro jausmu garsėjančiam G. Kuprevičiui, regis, nebuvo nieko „švento“ – priešais teatrą degė aukuras (aliuzija į režisierių Gytį Padegimą?), scenoje gulinėjo nuogos pozuotojos, klausytojams buvo dalijami legendinio „Kipro Petrausko“ muilo gabalėliai, pagal komentarus spaudoje turėję nuplauti kūrėjų „šventvagystes“.
Nykštukas nosis
2005 m. rugsėjo 3 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko T. Kutavičiaus operos vaikams „Nykštukas nosis“ premjera. Operos libretą pagal to paties pavadinimo garsaus vokiečių rašytojo Vilhelmo Haufo (1802–1827) pasaką sukūrė poetė V. Palčinskaitė. Dirigavo V. Visockis, režisavo G. Žilys, dailininkė V. Idzelytė.
Interviu kompozitorius T. Kutavičius pasakojo: „Prieš 30 metų skaičiau tas pasakas, labai jas mėgau. Jau nuo seno kirbėjo mintis parašyti ta tema operą. Svarsčiau, kaip geriau viską sukomponuoti, nes pati pasaka sudėtinga, skirta ne mažiems vaikams. Joje yra daug mistikos simbolių. Galbūt į tą kuprotą, ilganosį nykštuką yra persikūniję kiekvieno žmogaus nuopoliai, išgyvenmai, netektys.“ (V. Paliaukienė. Kaip parašyti operą vaikams?, Bravissimo, 2007, Nr. 4)
Voro vestuvės
2007 m. gegužės 29 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo pastatyta Z. Bružaitės operėlė-baletas vaikams „Voro vestuvės“ pagal J. Marcinkevičiaus to paties pavadinimo poemą. Režisavo ir scenografiją kūrė J. Smoriginas, dirigavo V. Visockis, scenografė I. Ciparytė, kostiumai A. Lorens.
Kaip teigė dirigentas V. Visockis: „Kompozitorės partitūra yra itin profesionali, išradinga, leidžianti atskleisti orkestrui tembrinio skambesio ir stiliaus įvairovę.“ (Septynios meno dienos, 2007 m. gegužės 25 d.) O režisierius ir scenografas J. Smoriginas pabrėžė: „Pagrindinius personažus „Voro vestuvėse“ stengiausi sukurti tikroviškesnius, labiau apčiuopiamus. Saulė traktuojama realistiškai – tai tarsi moteris, mama. Saulę galima paliesti, su ja bendrauti. Voras juokingas, jį norėjau sukurti ryškų, spalvingą. Spektaklyje daug įdomių personažų, o patys įvairiapusiškiausi yra vabalai – ir šokantys, ir dainuojantys.“ (V. Joneliūnas. Sezono pabaigai – lietuvių kompozitorės kūrinys vaikams. Internetinis dienraštis. Bernardinai, 2007 m. gegužės 30 d.)
Dulkių spindesys
2010 m. lapkričio 12 d. pirmą kartą Kauno scenoje buvo pastatytas modernus šokio spektaklis „Dulkių spindesys“. Muziką spektakliui sukūrė Linas Adomaitis, originalų libretą – Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis, scenografijos ir kostiumų dailininkė – Marija Rubavičiūtė. Čia susipynė klasikos, hiphopo, soulo, džiazo ir fanko muzikos stiliai. Pagrindinius herojus iliustruoja jiems priskirti instrumentai: tėvą – violončelė, motiną – fleita, vaikiną – smuikas. (PMMGEK-30725)
Apie „užribio“ gyventojus pasakojančio šokio spektaklio kūrėjams buvo svarbu atskleisti charakterius per šokio stilistiką, kostiumus ir scenografiją. D. Bervingis ir G. Visockis teigė: „Kadangi istorija apie skirtingus žmones, skirtingas jų pasaulėjautas ir jausenas, tai ir šokio stiliai bus skirtingi – nuo klasikinio iki šiuolaikinio, modernaus šokio.“ M. Rubavičiūtė akcentavo: „Žaisdama pagrindinių scenografijos objektų padėtimi scenoje, apšvietimu, stengiuosi išgauti maksimaliai skirtingas atmosferas. Kostiumų linijos inspiruotos 5–6 dešimtmečio dvasios ir siluetų. Spektaklyje nėra pasikartojančių personažų, pilkos masės, kiekvieną jų stengiausi sukurti įdomų, išskirtinį.“ (Spektaklio programa, PMMGEK 30725)
Dryžuota opera
2015 m. balandžio 19 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko Antano Jasenkos operos vaikams „Dryžuota opera“ premjera. Libretą sukūrė A. Dilytė, adaptavo V. Martinaitis. Dirigavo V. Visockis, režisavo V. Martinaitis, dailininkė G. Brazytė, choreografė V. Grabštaitė, šviesų dailininkas E. Sabaliauskas, vaizdo projekcijų autorius R. Sakalauskas, chormeisteriai: R. Tilvikas ir R. Vaitkevičiūtė.
2015 m. ši opera pripažinta geriausiu spektakliu Kaune, o kompozitoriui A. Jasenkai ir dailininkei G. Brazytei įteiktas FORTŪNOS prizas.
„Dryžuota opera“ arba sutrumpinus „D. O.“ – tai pirmoji gamos nata. Muzikos besimokantys vaikai ją pažįsta pirmiausiai, nuo jos prasideda kelionė į Muzikos karalystę“, – teigė A. Jasenka. O G. Brazytė atskleidė scenografijos idėją: „Spektaklį „Dryžuota opera“ matau juodai baltą, nes pagrindinė spalva yra muzika. Jei istoriją piešiame muzikos spalvomis, tai scenografija neturi būti labai spalvota, juk svarbiausia – pusiausvyra ir darna. Čia dominuoja ženklai ir geometrinės formos.“ (L. Stankevičiūtė. Ar gali opera būti dryžuota? Internetinis dienraštis Klaipėda, 2015 m. balandžio 18 d.)
Spektaklio recenzijoje akcentuota: „Muzikinė medžiaga atitinka ir vieną iš kūrinio idėjų: kompozitorius gana aiškiai atskiria gėrio ir blogio sampratas, parodo, kad juodoji dryžuotumo pusė (Komercijus ir Bemoliai) yra daug banalesnė ir nuobodesnė už baltąją (rimtoji muzika, kurios atstovas yra ir jis pats).“ (J. Paltanavičiūtė. Baltos / juodos spalvos dichotomija vaikų spektaklyje. Bravissimo, 2015, Nr. 3–4)
Radvila Perkūnas
2018 m. vasario 15 d. po 81 metų Kauno scenoje vėl buvo pastatyta Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“, kuri simboliškai vainikavo Lietuvos valstybingumo šimtmetį. Spektaklį dirigavo J. Janulevičius, režisavo K. Jakštas, scenografiją ir vaizdo projekcijas kūrė G. Makarevičius ir D. Liškevičius, kostiumų ir grimo dailininkės D. Zinkevič ir K. Valančiūtė, šviesų dailininkas A. Jankauskas, chormeisterė R. Vaitkevičiūtė, choreografas D. Bervingis.
Operoje vaizduojamas sudėtingas istorinis laikotarpis, kurio fone vienas kitą pamilsta lietuviškųjų montekių ir kapulečių – reformato Radvilos Perkūno ir kataliko Jono Katkaus (Chodkevičiaus) atžalos. Susipriešinusias šeimas suvienija švedų grėsmė. Su Shakespeare’o drama operą lyginanti muzikologė Beata Baublinskienė akcentavo pagrindinius herojus ir daugybę spalvingų, to meto Vilniui būdingų personažų.
Pateisindama kupiūruotos operos versiją, B. Baublinskienė prisiminė pimąjį operos pastatymą: „Vis dėlto iš karto po premjeros tapo aišku, kad puiki B. Sruogos pjesė nevirto geru operos libretu. Ne tik įtakingiausias to laiko muzikos kritikas Vladas Jakubėnas, beje, ne itin mėgęs J. Karnavičių, bet ir pats kompozitorius pripažino, kad opera pernelyg ištęsta, spalvingų vaizdų gausoje pasimeta pagrindinių veikėjų linija.“ („Operos „Radvila Perkūnas“ (at)gimimas“, 7 meno dienos, 2018 m. vasario 9 d.)
Guliverio kelionės
2021 m. rudenį Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje rampos šviesą išvys naujausias lietuviškas opusas – kompozitorės Zitos Bružaitės dviejų dalių opera vaikams „Guliverio kelionės“. Opera sukurta Jonathano Swifto satyrinio romano motyvais pagal poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės eiliuotą tekstą. Spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas Virgilijus Visockis, režisierė Agnė Dilytė, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė, vaizdo projekcijos Lino Augučio, šviesų dailininkė Kornelija Rimgailė Kondratavičiūtė, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė.
Klausytojus kompozitorė vilioja jai būdingais nuosaikaus modernizmo, džiazo, baroko ir gal net folkloro skambesiais, įsimintinomis melodijomis. Kaip teigia ji pati: „Muzikos kūrinys yra kaip namas, kurį galima papuošti labai įvairiai. Taigi improvizacinis momentas man yra labai svarbus – jeigu partitūroje atsiranda ritminės grupės linijos, mažiausiai noriu, kad muzikantai laikytųsi mano sunotuoto standarto, nes, pagavus tam tikrą pulsaciją, nuotaiką, žaidimą, muzika atgimsta vis kitais pustoniais.“ (Justina Paltanavičiūtė, „Kompozitorė Z. Bružaitė: „Guliverio kelionių“ belaukiant“, Kauno diena, 2021 m. vasario 19 d.)
PARODOS PABAIGA
