Paroda

Valstybės teatro šimtmetis. Opera, ideologija ir HE statybos. II dalis

„Menas priklauso liaudžiai!“ – teigė to meto kultūrinį gyvenimą lydintis ideologinis šūkis. Tuo tarpu menininkai ieškojo dvasinio išsigelbėjimo ir protesto formų teatre, vis drąsiau savo reiškė savo mintis ir idėjas, pasitelkė Ezopo kalbą, „nelegalius“ simbolius, bandė statyti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu sukurtus veikalus.

Šioje parodos dalyje pristatomas 1970–1989 m. laikotarpis. Kūrėjai, siekdami atsiriboti nuo jiems primetamų ideologinių kanonų, rinkosi tautosakinius, literatūrinių pasakų siužetus, akcentuodami gėrio pergalę prieš blogį.

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkės Deimantė Kondrotaitė ir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Mergytė ieško pasakos

1972 m. sausio 5 d. režisierė V. Mikštaitė su choreografu, pantomimos pradininku Lietuvoje M. Tenisonu pastatė muzikinę pasaką vaikams „Mergytė ieško pasakos“ pagal R. Skučaitės pjesę.

Daugiau

Vaidino visa pantomimos trupė ir kai kurie teatro solistai. Tai buvo savotiškas eksperimentas, nes muzikiniame spektaklyje negrojo orkestras, tik per magnetofoną buvo paleistas kompozitoriaus V. Ganelino gražus ir melodingas muzikinis įrašas. Choro partijas atliko J. Naujalio muzikos mokyklos choras.  Reiktų paminėti, jog M. Tenisonas taip pat sukūrė įspūdingas spektaklio dekoracijas, „su  miškais, įvairiais metų laikais, padarė M. Tenisonas“. (J. Latakienė, „Jei tikite pasaka“, Kauno tiesa, 1972 m. sausio 16 d.)

Kelionė į Atatą

1978 metų lapkričio 5 dieną buvo pastatyta Juozo Širvinsko ir Kazio Sajos miuziklas „Kelionė į Atatą“. Spektaklį pastatė R. Vaitkevičius, dirigavo S. Domarkas, dailininkas A. Kariniauskas. Miuziklo idėja – žmogui yra būdingas laimės siekimas, bet ji randama tik savam krašte. Spaudoje buvo giriama šio spektaklio muzika, tačiau kritikuotas pats veikalo neišbaigtumas: „Žiūrint susidaro įspūdis, jog veikalo kūrėjai visų pirma nebus suradę vieningo požiūrio. Pjesės autorius įsivaizdavo spektaklį su muzika, kompozitorius siekė atskleisti jo idėją per muziką.“ (R. Šmulkštys, Nebaigta kelionė, Literatūra ir menas, 1978 11 25)

Kiek yra tikslios B. Gorbulskio kūriniams klijuotos etiketės – tarybinė opera, tarybinė operetė, tarybinė daina? Kartu su juo daug dirbęs poetas V. Bložė prisimena: „Benjaminas buvo didelis Lietuvos patriotas, o tarpukario, kitaip tariant, Kauno Lietuvą jis tiesiog garbino, dievino, jo prisiminimai ir širdis ten buvo sudėta. <…>

Daugiau

Kai norėdavau parašyti dainą patriotine, aišku, atsargia, ne per daug rėžiančią ausį gaida, kiti kompozitoriai prisibijojo, o Benjaminas, visuomet sutikdavo su džiaugsmu. Ir kai kitiems tą pasakydavau, išgirsdavau: a, jam bepigu, juk ne lietuvis, niekas jo neįtars nacionalizmu.“ (Čia priėjo Gorbulskis: prisiminimai apie kompozitorių. Sud. A. Baranauskaitė. Vilnius, 2010)

Kauno muzikiniame teatre buvo pastatyti šeši iš aštuonių išskirtinius organizacinius sugebėjimus turėjusio Benjamino Gorbulskio kūrinių scenai. Šie veikalai pašaipiai atspindėjo sovietinę realybę ir savo turiniu balansavo tarp leidžiamo ir neleidžiamo.

Šiandien tyrinėjant šių veikalų turinius, spaudos recenzijas norisi juoktis: atrodo, jog kartoniniai, pabrėžtinai teigiami arba neigiami herojai akivaizdžiai tyčiojosi iš sovietinės santvarkos tiek vizualine, tiek teksto prasme. Bet ar norėjosi juoktis jų kūrėjams ir artistams kuriant šį turinį?! Kai kurie spektakliai, nors puikūs savo muzika, šiandien beveik neįsivaizduojami scenoje. Bet kokiu atveju – tai mūsų muzikos istorijos dalis, kurios neturėtume pamiršti.

PARODOS PABAIGA

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link