„Menas priklauso liaudžiai!“ – teigė to meto kultūrinį gyvenimą lydintis ideologinis šūkis. Tuo tarpu menininkai ieškojo dvasinio išsigelbėjimo ir protesto formų teatre, vis drąsiau savo reiškė savo mintis ir idėjas, pasitelkė Ezopo kalbą, „nelegalius“ simbolius, bandė statyti Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu sukurtus veikalus.
Šioje parodos dalyje pristatomas 1970–1989 m. laikotarpis. Kūrėjai, siekdami atsiriboti nuo jiems primetamų ideologinių kanonų, rinkosi tautosakinius, literatūrinių pasakų siužetus, akcentuodami gėrio pergalę prieš blogį.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkės Deimantė Kondrotaitė ir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Šviesos baladė
1970 m. balandžio 20 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko A. Rekašiaus operos-oratorijos „Šviesos baladė“ premjera pagal A. Drilingos poeziją. Spektaklis buvo pastatytas tuometinės valdžios nurodymu ir skirtas 100-osioms V. I. Lenino gimimo metinėms paminėti. Jame dalyvavo visas teatro kolektyvas. Maskvos teatrų komisija apdovanojo šį spektaklį antrąja premija. Dirigentas S. Domarkas, režisierė V. Mikštaitė, dailininkas E. Gūzas.
Operos solistė Bernarda Petravičiūtė prisiminimuose rašo: „Maestra V. Mikštaitė Antano rekašiaus „Šviesos baladę“ mūsų teatre pastatė fantastiškai išmaningai. Medžiaga (libretas) buvo baisesnė už griaustinį, politizuota, muzika – iliustratyvi. Rodoma trumpai, publika nesirinko.“ (B. Petravičiūtė. Neatplėšti laiškai: eilėraščiai ir prisiminimai. Kaunas, 2012)
Mergytė ieško pasakos
1972 m. sausio 5 d. režisierė V. Mikštaitė su choreografu, pantomimos pradininku Lietuvoje M. Tenisonu pastatė muzikinę pasaką vaikams „Mergytė ieško pasakos“ pagal R. Skučaitės pjesę.
DaugiauVaidino visa pantomimos trupė ir kai kurie teatro solistai. Tai buvo savotiškas eksperimentas, nes muzikiniame spektaklyje negrojo orkestras, tik per magnetofoną buvo paleistas kompozitoriaus V. Ganelino gražus ir melodingas muzikinis įrašas. Choro partijas atliko J. Naujalio muzikos mokyklos choras. Reiktų paminėti, jog M. Tenisonas taip pat sukūrė įspūdingas spektaklio dekoracijas, „su miškais, įvairiais metų laikais, padarė M. Tenisonas“. (J. Latakienė, „Jei tikite pasaka“, Kauno tiesa, 1972 m. sausio 16 d.)
Kupriukas muzikantas
1973 m. balandžio 30 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo pastatyta A. Belazaro opera-pasaka „Kupriukas muzikantas“. Tai pirma lietuviška opera vaikams, pastatyta šiame teatre. Libretą pagal A. Liobytės to paties pavadinimo pasaką parašė pats kompozitorius. Ši pasaka autorių sudomino savo liaudiška daininga kalba. Režisierė A. Ragauskaitė, dirigentas S. Domarkas, dailininkė V. Gatavynaitė.
„Operos muzikinei kalbai būdingas paprastumas, liaudiškumas. Geriausi jos puslapiai žėri liaudies dainų citatomis, liaudies šokių ritmais. Kai kurios liaudiškos melodijos net įgauna leitmotyvo reikšmę. Pavyzdžiui, liaudies dainos „Gieda gaideliai“ tema ne kartą nuskamba operoje ir tampa Kupriuko charakteristika. Tuo tarpu Ponas ir velnių „tamsos karalystė“ charakterizuojama mazurkos ritmu.“ (V. Laurušas. Literatūra ir menas, 1973 m. gruodžio 1 d.)
Tegul mergytė šypsosi
B. Gorbulskio muzikinė pasaka „Tegul mergytė šypsosi“ pastatyta 1973 metų birželio 1 dieną. R. Skučaitės pjesėje, kurią pastatė S. Nosevičiūtė, veikia simboliniai herojai – Šešėlis, Voras, Laumė, Naminis, Liepsnelės, Medžiai, Karalaitė, Ugnis, Vanduo ir Lašiukas, tačiau pagrindinė herojė – Mergytė „savaime suprantamai“ vaidina su raudonu kaklaraiščiu – sovietinė realybė nelieka nuošalyje net pasakoje.
Aušrinė
1976 metų vasario 14 dieną buvo pastatytas J. Pakalnio baletas „Aušrinė“. Spektaklio programoje buvo rašoma, kad jis sukurtas pagal J. Pakalnio baleto „Sužadėtinė“ muziką, pakeitus libretą ir sutrumpinus muziką. Suprantama, kad į Vakarus pasitraukęs S. Santvaras negalėjo būti minimas kaip libreto autorius. Libreto autorė ir baletmeisterė – I. Ribačiauskaitė, dirigentas S. Čepinskis, dailininkė F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Lyginant programas matyti, kad baleto veikėjai nedaug pasikeitė – Marytę ir Antaną pakeitė Aušrinė ir Laurynas, dingo veikėjų pavardės, tačiau pats turinys nedaug pakito. O ir programoje nurodoma, kad „palikti visi muzikiniai numeriai, kurie vysto veiksmą bei charakterizuoja veikėjus. Baletas atkuria lietuvių liaudies gyvenimo ir pasipriešinimo momentus feodalinės santvarkos irimo laikotarpiu“.
Pagramančio šnekučiai
1976 m. kovo 20 d. režisierius R. Vaitkevičius (tai buvo jo diplominis darbas) šauniai pastatė A. Bražinsko miuziklą „Pagramančio šnekučiai“. Dirigentas – S. Domarkas. Libretą sukūrė A. Drilinga pagal P. Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnus“. Spektaklyje vaidino daug solistų ir visas meno kolektyvas. „Sodri muzikinė kalba paskatino dailininkę V. Gatavynaitę stilizuoti lietuvių liaudies rūbus, o dekoracijas papuošti raižytais medžio ornamentais.“ (D. Klimauskaitė, „Pagarmančių šnekučių“ 100-tasis spektaklis“, Kauno tiesa, 1981 m. balandžio 15 d.)
Operos solistė B. Petravičiūtė savo atsiminimuose rašo: „Buvo smagu perteikti tikro lietuviško kaimo atmosferą, šokti ir dainuoti nepaprasto grožio dainas. Ech, jau tas Bražinskas! (…) visada buvo lietuviškų melodijų karalius. Vien Marcelės daina ko verta! Arba choras „Apynio grūdas“! Vaidinau Anundienę. Dalyvavo daug vaikų, kaip ir dera Lietuvos kaimui.“ (B. Petravičiūtė. Neatplėšti laiškai: eilėraščiai ir prisiminimai. Kaunas, 2012)
Kelionė į Atatą
1978 metų lapkričio 5 dieną buvo pastatyta Juozo Širvinsko ir Kazio Sajos miuziklas „Kelionė į Atatą“. Spektaklį pastatė R. Vaitkevičius, dirigavo S. Domarkas, dailininkas A. Kariniauskas. Miuziklo idėja – žmogui yra būdingas laimės siekimas, bet ji randama tik savam krašte. Spaudoje buvo giriama šio spektaklio muzika, tačiau kritikuotas pats veikalo neišbaigtumas: „Žiūrint susidaro įspūdis, jog veikalo kūrėjai visų pirma nebus suradę vieningo požiūrio. Pjesės autorius įsivaizdavo spektaklį su muzika, kompozitorius siekė atskleisti jo idėją per muziką.“ (R. Šmulkštys, Nebaigta kelionė, Literatūra ir menas, 1978 11 25)
Adomas nenori būti Adomu
Paskutinis B. Gorbulskio sceninis veikalas Kauno muzikinio teatro scenoje – trijų veiksmų muzikinis paradoksas „Adomas nenori būti Adomu“. Libreto autorius J. Mačiukevičius, dirigentas A. Kievišas, režisierius G. Žilys, dailininkas A. Kariniauskas. Premjera įvyko 1982 metų balandžio 4 dieną.
Spektaklio programoje B. Gorbulskis paslaptingai aiškina apie čia pristatomą „per daug teigiamą“ herojų ir atskleidžia savo ištikimą meilę Kauno, tuo metu Valstybės, teatrui, į kurį atėjo, tiksliau, buvo atvestas prieš 45 metus. Iki šiol smagiai šaipęsis iš neigiamų herojų, B. Gorbulskis šį kartą nusitaikė į „teigiamą“, netgi su tokiu simbolišku vardu! „Sriubčiodami kavutę, pypkės dūmų aureole vainikuoti, patetiškai žongliruodami nuvalkiotomis frazėmis, jie ryžtasi gelbėti žmoniją (o ir meną), sukurdami idealų teigiamą herojų.“ Ar tai tik nebus sovietinės realybės aprašymas? Ne, tai citata iš dirigento A. Kalinausko recenzijos „Kas nutiko Adomui“. Kaip visuomet B. Gorbulskio muzikai priekaištų nėra: „Muzika parašyta prityrusio meistro, spalvingai, su geru skoniu instrumentuota, žėri visu savo diapazonu – nuo paprastutės vaikiškos dainelės iki dodekafoninių serijų – lyg vienu atsikvėpimu nulieta.“ (Kas nutiko Adomui, Literatūra ir menas, 1982 06 05)
Kiek yra tikslios B. Gorbulskio kūriniams klijuotos etiketės – tarybinė opera, tarybinė operetė, tarybinė daina? Kartu su juo daug dirbęs poetas V. Bložė prisimena: „Benjaminas buvo didelis Lietuvos patriotas, o tarpukario, kitaip tariant, Kauno Lietuvą jis tiesiog garbino, dievino, jo prisiminimai ir širdis ten buvo sudėta. <…>
DaugiauKai norėdavau parašyti dainą patriotine, aišku, atsargia, ne per daug rėžiančią ausį gaida, kiti kompozitoriai prisibijojo, o Benjaminas, visuomet sutikdavo su džiaugsmu. Ir kai kitiems tą pasakydavau, išgirsdavau: a, jam bepigu, juk ne lietuvis, niekas jo neįtars nacionalizmu.“ (Čia priėjo Gorbulskis: prisiminimai apie kompozitorių. Sud. A. Baranauskaitė. Vilnius, 2010)
Kauno muzikiniame teatre buvo pastatyti šeši iš aštuonių išskirtinius organizacinius sugebėjimus turėjusio Benjamino Gorbulskio kūrinių scenai. Šie veikalai pašaipiai atspindėjo sovietinę realybę ir savo turiniu balansavo tarp leidžiamo ir neleidžiamo.
Kaulo senis ant geležinio kalno
1983 m. sausio 16 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko B. Kutavičiaus operos vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“ premjera. Režisierius R. Vaitkevičius, dirigentas S. Čepinskis, dailininkė G. Riškutė. Libretas parašytas remiantis S. Gedos lietuvių liaudies pasakos motyvais. Galima įžvelgti ir Ezopo kalba siunčiamą žinutę. Žmogaus sūnus, nenorėdamas patekti į geležinę kariauną, ilgai klajoja, kol suranda Kaulo senį, kurį nugali užrakindamas į skrynią su devyniais užraktais.
Ši opera – tai spektaklis-žaidimas, kuriame dalyvauja ne tik teatro aktoriai, orkestas, bet ir moksleiviai. „B. Kutavičiaus muzika dvelkia folkloriškumu, daug kur yra šviesi, lyriška.“ (V. Pintukienė, „Pamatai gėrio rūmui“, Kauno tiesa, 1983 m. vasario 13 d.).
Aš tau siunčiu labų dienų
„Miuziklas „Aš tau siunčiu labų dienų“ gimė iš bado: stigo vaidinimų vaikams“, – rašo G. Kuprevičius. „Cipolinas, Buratinas ir Karlsonas siautė Lietuvos teatruose be poilsio ir kvietimas sukurti miuziklą vaikams buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Ar galėjo būti tinkamesnis literatūrinis autorius tokiai Ginto Žilio avantiūrai nei Violeta Palčinskaitė? (…) Miuziklą „Aš tau siunčiu labų dienų“ ir Violeta, ir aš sukūrėme vienu atsikvėpimu, per metus. Poetė pasiūlė visiems suvokiamą, jautrią ir gilią mokyklos temą. Tiesa, perklausoje susidūriau su kai kurių kolegų abejonėmis dėl muzikos stiliaus, o garsi muzikologė, tuo metu dirbusi ir sergėjusi dvasinės kultūros skaistybę tų reikalų ministerijoje, įžvelgė miuzikle negerų religinių motyvų. Tačiau kiti projekto dalyviai nepasidavė ir veikalui buvo uždegta žalia šviesa.“ Spektaklio premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 1986 m. birželio 14 d. Dailininkė Virginija Idzelytė, choreografas Jurijus Smoriginas.
„Vaidinome daug kartų ir visuomet pilnoje salėje. Vėliau vaidinimas mįslingai dingo be išsamesnių paaiškinimų.“ (G. Kuprevičius. Koncertas. Vilnius, 2014)
Žiogas ir skruzdės
1989 m. kovo 28 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta V. Kuprevičiaus opera-baletas vaikams „Žiogas ir skruzdės“. Libreto autorius A. Dabulskis. Režisierius ir baletmeisteris R. Grivickas, dirigentas J. Geniušas, dailininkė G. Riškutė.
Pirmą kartą V. Kuprevičiaus opera-pasaka vaikams „Žiogas ir skruzdės“ buvo pastatyta 1942 m. Kauno jaunimo teatre pagal A. Nakaitės libretą. Tačiau ilgą laiką sovietų valdžia šio spektaklio neleido statyti, nes buvo vadovaujamasi ideologija, jog vokiečių okupacijos laikotarpiu jokios kultūros nebuvo.
Naujam pastatymui buvo nuspręsta parašyti naują libretą. A. Dabulskis pagilino veikėjų charakterius, ir, statytojui pageidaujant, įterpė jo paties parašytos muzikos; kartu pakito veikalo idėja ir žanras.
Šiandien tyrinėjant šių veikalų turinius, spaudos recenzijas norisi juoktis: atrodo, jog kartoniniai, pabrėžtinai teigiami arba neigiami herojai akivaizdžiai tyčiojosi iš sovietinės santvarkos tiek vizualine, tiek teksto prasme. Bet ar norėjosi juoktis jų kūrėjams ir artistams kuriant šį turinį?! Kai kurie spektakliai, nors puikūs savo muzika, šiandien beveik neįsivaizduojami scenoje. Bet kokiu atveju – tai mūsų muzikos istorijos dalis, kurios neturėtume pamiršti.
PARODOS PABAIGA
