Šioje virtualioje parodoje pristatomi vertingi archeologiniai radiniai, surinkti archeologo Algirdo Žalnieriaus, atliekant detaliuosius archeologinius tyrimus 2008 m., kasinėjant sklypą Kauno senamiestyje, A. Jakšto g. 5. Šiuo kasinėjimu siekta nustatyti sluoksnio būklę, jo susidarymo laiką, ištirti kultūrinį sluoksnį, užfiksuoti archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių turinčius objektus bei statinių liekanas, surinkti archeologinius radinius.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus archeologijos rinkinio saugotoja Eglė Jesulaitytė
XVII–XIX a. Kauno istorijoje gausu įvairių įvykių ir permainų. Vis didėjanti medienos gaminių ir grūdų paklausa skatino audringą prekybos plėtrą. Todėl Kaunas, esantis pagrindinių Lietuvos sausumos bei vandens kelių sankryžoje, tapo svarbiausiu tranzitinės prekybos centru. Nemuno ir Neries pakrantėse įsikūrė uostai, o šalia jų – gyvenamieji pirklių kvartalai su urmo sandėliais, krautuvėmis, karčemomis, užeigos namais.
Sudėtingi istoriniai lūžiai formavo miestiečių buitį, gyvenseną. Senamiestyje randama keramika – miesto gyvenimo ir raidos atspindys.
Šio laikotarpio Kaune ir jo regione vyrauja vietinių amatininkų meistriškai kurta keramika, naudotos įvairiaspalvės glazūros, puošybos detalės, ornamentai. Išsiskiria koklių paklausa ir gamyba. Koklinė krosnis nuo viduramžių iki mūsų dienų išlieka vienu svarbiausių ir gražiausių kauniečių namų akcentu. Vieni įdomiausių – plokštiniai kokliai, dekoruoti augalų raštais ir motyvais, atskleidžiantys simbolines jų reikšmes, atspindinčias ekonomines ir socialines laikotarpio sąlygas, ideologiją, papročius. Ornamentas atlieka estetinę, konstrukcinę, simbolinę arba ritualinę paskirtį.
Augaliniame ornamente paprastai išryškinami žiedai, žiedų pumpurai, uogos arba kiti augalijos elementai, tampantys nuoroda į rojaus sodą, primenantys grožio, amžinumo, eroso sąvokas. Aptinkama daugybės įvairiausių Lietuvos laukų gėlelių – rugiagėlių, ramunių, lelijų, taip pat ir prabangos gėlių – rožių bei tulpių motyvų. Populiariausi ir aiškiausiai identifikuojami mitybos bei gydymo srityse vartoti augalai – vynuogės, apyniai, gražgarstės, kviečių varpos – atskleidė miestiečių dėmesį kulinarinėms tradicijoms. Kartu su augalais dažnai vaizduojami paukščiai, jie turėjo simbolinę reikšmę: lakštingala – mergaitės jaunystės dienų linksmumo, nerūpestingumo simbolis, balandis – taikos, ramybės simbolis, gandras – kraičio rinkėjas, saugotojas, erelis – jėgos, taurumo simbolis.
Dėmesį traukia kokliai, dekoruoti tęstiniu ornamentu, tai tarsi atsikartojantis audinio raštas. Tokių koklių krosnis atrodė kaip turtingas, prabangaus rašto kilimas.
Kokliams dekoruoti dažniausiai rinktasi žalia įvairių atspalvių glazūra. Ji ne tik puikiai derėjo su piešiniais bei interjero aplinka, bet ir išreiškė žydintį Kauno miesto, įsikūrusio unikaliame gamtos reljefe (upių santakoje), klestėjimą.
PARODOS PABAIGA
