Juozas, Juozas ir dar kartą Juozas!

Būdamas jaunas šis Juozas mokėsi pas pirmosios lietuviškos operos autorių, tada – pas žymiausią Lietuvos čeką, ir uoliai vargonininkavo – turėjo puikų balsą, kurį, deja, prarado. Būsimą žmoną sutiko gydydamasis lietuvių sanatorijoje prie Juodosios jūros. Dar muzikos mokėsi Rusijoje, tačiau aukštuosius muzikos mokslus baigė vienoje garsiausių Vakarų Europos konservatorijų. Jo karjeroje būta ir trumpo pamosavimo batuta svarbioje valstybinėje institucijoje. Visą likusį gyvenimą pašventė muzikos mokslo krovimui į jaunas galvas! Bet batutos jis nepadėjo. Vis dar nežinote? Sufleruojame: šis Juozas gimė savo pavardės mėnesį ir tapo galingo medžio kamienu!

Šiandien šis Juozas pirmiausia prisimenamas kaip muzikologas, nes jo dėka buvo sukauptas lituanistinis JAV lietuvių muzikinis archyvas. Bet būdamas jaunas jis darė tai, ką ir daugelis jo kartos muzikų – vargonavo ir dirigavo chorams. Buvo rimtas jaunuolis, tad paragintas pačio Česlovo Sasnausko atsidėjo rimtoms studijoms. Grįžęs Lietuvon rimtai ėmėsi šimtmetį mininčios institucijos darbų – ko tik jis nedarė! Buvo rimtas vyras ir dirbo rimtai – ir Kaune, ir Klaipėdoj, o daugiausia – JAV.

Šį Juozą likimas gerokai panešiojo po Lietuvą, Rusiją ir Latviją, kol vėl grąžino į Lietuvą. Visur jis dirbo tai, ką labiausiai reikėjo: vargonininkavo, vadovavo chorams, dirigavo ir mokytojavo. Likimo mėtomas muzikos studijas baigė kaimyninėje, „brolių“ šalyje, o mokydamasis vadovavo lietuvių chorams. Bet prieš tai jo mokytoju ir kolega buvo vienas iš čia minimų Juozų! Grįžęs į Lietuvą dėstė Kauno Saulės gimnazijoje ir toliau aktyviai dirigavo – net ir Radiofono orkestrui!

Šio Juozo, atrodytų, rūstaus žvilgsnio bijo studentai ir jauni kompozitoriai, o jo batutos mostui paklūsta puikiausias Lietuvos orkestras. Savo Mokytoju didžiuodamiesi jį gali vadinti daug puikių Lietuvos dirigentų. Jis parengė ir dirigavo daugybę lietuviškų kūrinių premjerų. Kaip ir kitas viktorinos Juozas, jis pradėjo nuo pučiamojo instrumento ir net vadovavo pučiamųjų instrumentų orkestrui!

Dainuodami vieną iš šio Juozo dainų mes atsistojame, o mokytis pas jį reiškė kokybės garantą. Studijas kaimyninėje, bendra istorija susietoje šalyje apmokėjo jo gimtinės didikas, o mokslus baigęs jis kurį laiką vargonininkavo kito didiko valdose. Trumpai, nes išvažiavo į Kauną. Ir gerai padarė! Be jo lietuvių vargonininkai nebūtų susimąstę, ką ir kaip groja, nebūtų muzikos mokyklos ir jau tikrai nebūtų nelegalių padainavimų miškuose nei natų knygyno! Jam rūpėjo mokytis, tad žinias tobulino, ko gero, garsiausiame Vakarų Europos bažnytinės muzikos centre. Darbams jis smarkiai užsimodavo! Kaip kad užsimojo lietuviams, latviams ir estams svarbioje šventėje, kuri nuo 2003 metų yra UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevras.

Šis Juozas – dainininkas ir operos solistas. Jis studijavo Sankt Peterburge, o dainavo daugybėje teatrų – Rusijoje, Europoje, Lietuvoje ir JAV, bendradarbiavo su Česlovu Sasnausku ir Fiodoru Šaliapinu. O galiausiai apsistojo Lietuvoje ir dėstė vieno iš čia minimų Juozų vardo mokykloje. Neatspėjate? Daug nesufleruosim, tik pasakysim, kad jis – tenoras ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solisto Gedimino Šmito mokytojas

Šis Juozas batuta mosavo visą gyvenimą ir geriausiai prisimenamas kaip vienas iš šimtmetį mininčios meno institucijos pradininkų. Kartu su tėvu muzikos mokėsi pas daugelio lietuvių muzikų mokytoją čeką šiaurės Lietuvoje. O pasimokęs – ir Vilniuje, ir Sankt Peterburge – ir pats mokėsi, ir kitus mokė, ir dirigavo, ir spektaklius statė. O ką daryt? Kad ir kur gyvena lietuvis, dainuoti visada nori. Bet labiausiai pagal jo batutą dainavo Kaune, rimtoje valstybinėje įstaigoje. Ir dar vienoje, kuri jo rūpesčiu iš privačios tapo valstybine.

Nors šis Juozas taip pat mosikavo batuta, iš jo kišenės kyšo dar vienas, beveik batutos dydžio instrumentas. Skirtingai nuo mokslus pas vietos vargonininką pradėjusių muzikų, jis nuo mažumės su šeima pūtė. Pūtė taip gerai, kad net nutarė tapti profesionalu ir rimtai mokėsi Vakarų Lietuvoje, ir trumpai – Vakarų Europoje, ten pat, kaip ir vienas iš šios viktorinos Juozų. Buvo toks geras pūtikas, kad grojo, ko gero, svarbiausios meno institucijos orkestre, dirigavo ir krovė pūtimo technikos žinias jauniems žmonėms. O kad buvo toks gabus, tai net ir muziką kūrė.

Ji – dainininkė, sopranas, mokiusis Klaipėdoje ir tobulinusis Milane. Gan trumpai buvo Valstybės teatro solistė, vėliau pasitraukė į Vakarus, kur koncertavo Vokietijoje, o apsigyvenusi JAV dainavo Čikagos lietuvių operoje. Dainavimą dėstė koledže, turėjo ir savo dainavimo studiją. Ji buvo ilgaamžė, o po jos mirties buvo įsteigtas jos vardo fondas. Neatspėjate? Sufleruojame: ji buvo Valstybės teatre pastatytos dramos „Žvejai“ ir vieno iš čia minimų Juozų baleto libreto autoriaus pirmoji žmona.

Dėl šio Juozo galima džiaugtis lietuviško kūrinio, kurio lietuviško teksto autorius buvo kunigas, poetas, matematikas ir esperantininkas, lietuviškomis gaidomis. O jos ypatingos, nes pavadinime – svarbūs faktai apie krikštą ir apie vieną poetą, kurio eiles giedant išgirdę tradiciškai klaupiamės (šios giesmės muziką harmonizavo vienas iš čia minimų Juozų!). Beje, šis Juozas klupinėti neketino – jis net sukilime dalyvavo. Jo muzikinė karjera susijusi su dviem miestais: miestu, kuriame prasidėjo elektros istorija Lietuvoje bei žymių Lietuvos didikų buvo įkurta muzikos mokykla, ir Kaunu.

Šis Juozas labiausiai susijęs su Klaipėdos kraštu. Kaip dauguma savo kartos muzikalių jaunuolių, karjerą pradėjo bažnyčioje giedodamas. O tada prisireikė ir kitų instrumentų – vargonų, fortepijono ir smuiko. Jis mokytojavo daugelyje Lietuvos miestų – Jurbarke, Šiauliuose, Anykščiuose, Ukmergėje. O kurti muziką mokėsi tik pasitraukęs į Vakarus. Ką ten kūryba, net baletas jam buvo įdomu! O JAV darė viską, ką reikėjo lietuviams – mokė, dirigavo ir rengė koncertus.

Šis Juozas pirmiausia išgarsėjo kaip puikaus balso solistas ir tik tada kaip dirigentas bei kompozitorius. Kilęs iš muzikalios šeimos jis muzikavo su broliais, o pasimokęs muzikos – vargonininkavo ir giedojo bažnyčioje, vėliau Konservatorijoje studijavo dainavimą ir kompoziciją. Likimas nebuvo jam gailestingas – teko patirti karo belaisvio dalią ir tremtį Sibire. Neatspėjate? Sufleruojame: jis yra baleto „Audronė“ autorius.

Šis Juozas atrodo it rūstus kariškis įspūdingais ūsais. Taip yra todėl, kad po studijų kaimyninėje šalyje jis visą gyvenimą dirbo karo kapelmeisteriu – pradžioje carinės kariuomenės, o vėliau – Nepriklausomos Lietuvos. Jis vadovavo ne tik suaugusiems, ūsuotiems ir uniformuotiems vyrams. Vieno iš čia minimų Juozų paragintas, subūrė ir vaikų chorą. Jis taip pat rengė koncertus, rašė straipsnius, mokytojavo, rinko dainas, vargonininkavo – viską, ką tuo metu reikėjo daryti. Neatspėjate? Pasufleruosim: viena įsimintiniausių šio Juozo dainų yra apie namus ir žaliuojančius miškus.

Šis Juozas smagiai pakeliavo po pasaulį ir grįžo ten, kur pradėjo – į Lietuvą. Kaip ir daugelis tos kartos muzikų, vargonavo ir vadovavo chorams. Vargonai jį lydėjo visur – studijose Varšuvoje, JAV ir Lietuvoje, kaip ir vadovavimas chorams bei dainų harmonizavimas. Jis parengė ir išleido keletą dainų rinkinių. Jį turėtų atsiminti Veisiejuose. Neatspėjate? Populiariausia jo harmonizuota daina – „Pasisėjau žalią rūtą“.

Šio Juozo mokytojas – italas, nors mokėsi jis muzikos mokykloje Kaune. O tada karjerą pradėjo chore. Tik pradėjo, nes tapo solistu ir gastroliavo ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikoje. Buvo pirmasis Lietuvos dainininkas, konkurse Vienoje pelnęs sidabro medalį. Jis dainavo teatre Kaune ir Vilniuje. Neatspėjate? Sufleruojame: dauguma jo palikuonių pasuko meno keliu, o vienas iš anūkų – grupės, kurios pavadinimas susijęs su vandens paukščiais, narys.

Šio Juozo kūrinių sąraše vieno pavadinimas yra kelionė į keistą vietą (šį kūrinį galėjo matyti Kauno žiūrovai), kitas susijęs su H. K. Anderseno pasaka. Tarp šių Juozų jis yra gerokai jaunesnės kartos kompozitorius, studijavęs nebe užsienyje, o čia, Lietuvoje, ir netgi pas Eduardą Balsį! Geriausiai žinomas kaip kino filmų kompozitorius. Neatspėjate? Sufleruojame: vienas iš filmų, kuriam jis sukūrė muziką, yra apie moterį ir daugybę jos vyrų!

Šis Juozas – dainininkas bosas, muziko karjerą pradėjęs nedideliame miestelyje, kurio pavadinimas susijęs su viena iš pagrindinių Kauno upių. Kai kurios veiklos jo gyvenimo laikotarpiu buvo nelegalios, tad ir gyvenamą vietą jam teko nekart keisti. Vėliau jis mokėsi pas vieną iš čia minimų Juozų bei garsiausią muzikos mokytoją čeką, o tada – ilgokai gyveno Samaroje, kur vadovavo lietuvių chorui ir mokytojavo. Kai grįžo į Lietuvą, jo visas gyvenimas susisiejo su teatrais Kaune, kuriame jis dar ir dėstė vieno iš Juozų muzikos mokykloje. Dar jis vargonininkavo. Ilgai gyveno šis Juozas! Neatspėjate? Sufleruojam: jo pavardė susijusi su naminiu gyvūnėliu!

Šį Juozą gyvenimas mėtė ir vėtė – karjerą pradėjęs Mažeikiuose, jis dirbo, mokėsi ir kitus mokė Petrograde, tada įėjo į istoriją Kaune. Ir ne bet kaip, o su apie Lietuvą rašiusio, Macikuose gimusio autoriaus veikalu. Jo veiklos pavadinime yra žodis, susijęs su kelionėmis oru, tačiau į JAV jis vyko vandeniu. Turėjo užmojo šis Juozas – net kiną planavo kurti. Tarp jo mokinių  yra žymių Lietuvos menininkų. Neatspėjate? Jis – pirmojo Dramos vaidyklos spektaklio režisierius!

Šis Juozas mokėsi pas du iš čia minimų Juozų, o vėliau – Maskvoje, Sankt Peterburge ir Italijoje. Būdamas jaunas, mokslus derino su vargonininkavimu ir vadovavimu chorams. Jis – baritonas, dainavo Valstybės teatre, buvo Radiofono direktorius, kino filmo cenzorius, dėstė Vilniuje ir Kaune, vieno iš čia minimų Juozų muzikos mokykloje. Neatspėjate? Sufleruojame – jis dainavo pirmojoje Operos vaidyklos operoje!