Įrašas

Akies krašteliu per petį. Apie valią ir kompozitorių pasivažinėjimą

Orams pamažu rudenėjant, o obuoliams – raudonėjant, sodininkai ir jų žmonos pradeda planuoti. Kas pyragus kepti, obuolienes virti, sūrius ir džiovintus obuolius ruošti, o kas –  sidrą, vyną ir gal net obuolių brendį gaminti. Muziejininkai akies krašteliu žvilgtelėjo į dviejų sodininkų – kompozitorių, dirigentų, Kauno ir Klaipėdos konservatorijų vadovų – Juozo Gruodžio ir Stasio Šimkaus laisvalaikį.

Tos pačios kartos, beveik vienmečiai, J. Gruodis bei S. Šimkus ir bičiuliavosi, ir pykosi. Ir viena, ir kita jie, rodos, darė su malonumu ir pasiskonėdami – ko verti vien jų ginčai spaudoj.

Muzikai turėjo apie ką padiskutuoti. Kaip rašo S. Gruodienė, „Šimkus pripažįsta, kad iš visų muzikų jam esą indomiausi pasikalbėjimai muzikos klausimais su Gruodžiu“. Matyt, ir jai tie pokalbiai patiko, nes S. Šimkų ji apibūdino kaip „labai indomų“ svečią.

Vieno kompozitorių pokalbio metu S. Šimkus iškėlė valios klausimą. Nes jis įtikinėjo ją – valią – turįs.  „Padėkim čerką, – perpasakoja S. Šimkaus kalbas S. Gruodienė. – Pripiltą jis nori ją išgerti, bet negersiąs, nes pas jį esanti didelė valia. Čerka stovi keletą minučių pripilta, o po ne daugiau penkių minučių jis sako: o dabar galiu ir išgerti įrodęs valią.“

 

FacebookMessengerEmailTwitterCopy Link