Šiais metais gruodžio 20 dieną minime 139-ąsias kompozitoriaus Juozo Gruodžio gimimo metines. Savo gyvenimą paskyręs muzikai, J. Gruodis buvo ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas bei pedagogas. Vienas iš sėkmingiausių jo kūrybinių etapų buvo Jaltoje, lietuvių sanatorijoje, kur parašė ne vieną pasisekimo sulaukusį kūrinį: „Dedikacija“, kitaip dar vadinamą „Stasei“, „32 fugos“, „Sonata Nr. 1 cis-moll“ ir daugelį kitų.
Gyvendamas Kaune J. Gruodis sukomponavo ir ne vieną Lietuvos muzikos istorijai svarbų kūrinį. Taip pat turėjo progą prisidėti prie jauno Lietuvos baleto garsinimo, kurdamas vieną iš trijų pirmųjų lietuviškų baletų – „Jūratė ir Kastytis“. Stasė Gruodienė savo dienoraščiuose užsimindavo, kad ūrybinis kompozitoriaus kelias nebuvo lengvas, tačiau J. Gruodis dažnai sakydavo, jog niekada nesigailėjo profesinio pasirinkimo ir visą gyvenimą sunkiai dirbo siekdamas įgyvendinti savo svajones, tik jautė nuoskaudą, kad kūrybai negali skirti pakankamai laiko.
Nors muzikas turėjo daug darbo, niekada nepamiršo ir poilsio, turėjo įvairių hobių. Vienas jų – laiko leidimas gamtoje – puikiai atsispindėjo kūryboje, daugelio profesoriaus kūrinių pavadinimai įkvėpti gamtos vaizdų: „Aguonėlės“, „Rugiagėlės“, „Gegutė sode“ ir kiti. Šiandien kviečiame susipažinti su vienu iš kūrėjo pomėgių bei patyrinėti, kokią įtaką jo kūrybai turėjo gamta.
Kompozitorius J. Gruodis savo sode. Kaunas, 1943 m. KMM fondai
J. Gruodis nuo mažens buvo apsuptas muzikos garsų, visi jo šeimos nariai buvo muzikalūs, todėl nenuostabu, kad ir jis pasirinko muziko kelią. Būsimajam kompozitoriui augant, be muzikos, jam buvo artima ir gamta. Mažasis Juozukas negalėjo nuslėpti savo nepaprasto žavėjimosi gamtos garsais, ypač jį domino paukščių čiulbėjimo ir čirškėjimo garsai, jų galėjo klausyti ištisas dienas. Tai puikiai iliustruoja J. Gruodžio vaikystės prisiminimai, užfiksuoti S. Gruodienės dienoraščiuose:
„Žiemai atėjus Juozukas turėjo daug darbo mokykloje, bet vasarą jo visur pilna. Ankstų rytą bėga už malūno, kur daugiausiai lakštingalų. J. Gruodis buvo nepaprastai gyvas, vietoj ramiai nepastovės, bet kad nepabaidytų tų mėgiamų dainininkų, mokėdavo ilgai ramiai stebėti. Vėrutė (J. Gruodžio sesuo) motinai pasiskundė, kad Juozukas ją sumušė už tai, kad ji pasakiusi jam, kada jie abudu klausėsi lakštingalos, kad jam seilė išdryko ir lakštingala nuskrido.“
Pagalvojus, kas čia tokio, juk paukštis ir vėl atskris, nejaugi jų maža? Tačiau ne visos lakštingalos, pasirodo, vienodai garsiai gieda: „Juozukui tai buvo visai ne kas čia tokio, jis išskirdavo jas. Tokios, kur gražiai gieda, nedažnai pasitaikydavo. Jų reikia labai paieškoti.“
Kompozitorius J. Gruodis su šuniu Disu prie Aukštadvario ežero, 1930 m. KMM fondai
Vasaromis J. Gruodis be jokios skubos galėdavo visokių paukščių pasiklausyti, tačiau ką daryti žiemą, kai nuostabiausi dainininkai palieka šaltį ir iškeliauja į šiltuosius kraštus, o kiti paukščiukai slepiasi nuo didelio speigo ir jų sunku aptikti? Tokiais atvejais Juozas buvo sugalvojęs išeitį ir imdavosi darbo bėdai išspręsti. Motiejus Gruodis – Juozo Gruodžio tėtis – buvo puikus medžio apdirbimo meistras ir neretai ilgus vakarus leisdavo dirbtuvėje, kurioje dažnu svečiu tapo ir Juozukas, sumąstęs pasidaryti narvelį paukščiams gaudyti ir žiemą juos ten laikyti.
Pavykdavo: prisigaudydavo dagiliukų, šie jam labiausiai patikdavo. Laikydavo juos per žiemą narvelyje, netrukdomas klausydavosi čirenimo, o pavasarį visus paleisdavo. Tačiau suprato, kad vieno narvelio negana. Mažojo J. Gruodžio siekis visus metus netrukdomam klausytis paukščių matyti ir iš trumpo pasakojimo Stasės dienoraštyje:
„Sumąsto darytis naują daug didesnį bei gražesnį narvelį, iš dratų. Tūrėdamas mažai patirties tokiuose darbuose ilgai galvojo, kaip tinkamai praverti dratus per medinį rėmą. Rado išeitį – pasiėmė motinos virbalą, įkaitina gerai ir duria, bet taip nelaimingai pro šalį. Virbalas praslydęs perduria dešinės rankos plaštaką kiaurai. Juozukas cypia ne savo balsu, kol motina ištraukia virbalą. Dar ilgai skaudėjo ranką po šio įvykio, teko kurį laiką nešioti ranką parištą. Deja, tačiau ranka visam laikui liko truputį apgadinta, nors grojimui ir nekliudė. Žinoma, išsvajotojo narvelio Juozukas pats nepabaigė daryti, jį pabaigė tėtis, kuris labai gailėjo mylimo sūnaus nesėkmės. Padirbo labai gražų, tokio pats Juozukas nebūtų pasidaręs. Dar ilgai džiaugėsi šiuo narveliu Gruodis, net bandydavo drauge su paukščiais pašvilpauti, išgirstus garsus perteikti savo kuriamoje muzikoje.“
J. Gruodis prie fortepijono savo namuose. KMM fondai
Šis J. Gruodžio troškimas – būti gamtoje, klausytis paukščių garsų – išliko visą gyvenimą. Tam, kad galėtų niekieno netrukdomas įsiklausyti į paukščius ir išgirsti, ką jie kalbaug valandų praleisdavo įvairiuose miškuose, giriose, parkuose. Vieniems kūrėjams susikaupti tinkamiausios vietos yra namai, uždaras kambarys, o štai J. Gruodžiui reikėjo gamtos, kur oras tarp medžių blaškosi ir paukščiai gieda ilgiausias giesmes – tai įkvėpdavo kompozitorių kūrybai.
Kaip dienoraščiuose mini S. Gruodienė, vyras net per atostogas neapleisdavo darbų – pradėtų kūrinių rankraščius dažnai pasiimdavo į keliones ir džiaugdavosi galėdamas dirbti ne kambaryje, o miško apsuptyje. Vieną kartą, J. ir S. Gruodžiams išvykus į poilsinę kelionę, šeimininko, pas kurį pora buvo apsistojusi, muzikas paprašė išnešti stalą į šalia esantį miškelį – stalas ten stovėjo visą atostogų laiką, o J. Gruodis rytais prieš pradėdamas darbus atsinešdavo tik kėdę.
Pora dažnai kalbėdavosi apie girdimus paukščių garsus. Kaip S. Gruodienė rašo, sulaukusi kompozitoriaus klausimo, ką paukštis sako, dažniausiai atsakydavo: „Ką jis sakys, burbuliuoja kažkaip keistai.“ Tačiau J. Gruodžiui kiekvienas paukštis pasakodavo savo istoriją, kurią kompozitorius stengėsi imituoti švilpaudamas – čiulbėdamas. Taip besiklausant paukščių muzikos gimdavo kūriniai, kuriais J. Gruodis didžiuodavosi.
J. ir S. Gruodžiai su Kolupailų šeima Panemunės miške, apie 1935 m. KMM fondai
Daugelis šių kūrinių ir šiandien tebeskamba Gruodžių namuose. Sode, šalia mažą dvarelį primenančio namo, dažnai pasisvečiuoja varnėnai, kiti balsingi paukščiai, kurie iki šių dienų tebegieda nuostabiausias giesmes. Kviečiame apsilankyti Gruodžių namuose ir pasiklausyti čia vis dar užsukančių paukštelių.
Kauno miesto muziejaus Kultūrinių veiklų koordinatorė Danguolė Jonušaitė
