Šių metų rugsėjo 22 d. Klaipėdoje nutiko Lietuvos istorijos atminčiai reikšmingas įvykis – Klaipėdoje perlaidotas žvalgybininkas, diplomatas, rašytojas Jonas Polovinskas-Budrys. Perlaidojimo ceremonija vyko per tris didžiausius Lietuvos miestus: iš už Atlanto atskridęs lėktuvas nutūpė Vilniuje, kur delegacija sutiko J. Budrio palaikus, vėliau jie buvo pagerbti Kaune, Karo muziejaus sodelyje, kur garbioje kompanijoje kalbą sakyti teko ir šių eilučių autoriui. Galiausiai giminaičių, valstybės pareigūnų, kariškių ir visuomenės atstovų lydimos J. Budrio ir jo žmonos Reginos urnos atgulė savo amžino poilsio vietoje – Senosiose Klaipėdos kapinėse, Skulptūrų parke.
Nepaisant išvardintų nuopelnų, J. Budrio asmenybė pirmiausiai siejasi su ryškiausiu jo nuveiktu darbu – vadovavimu karinei operacijai, kuria 1923 m. sausį Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą. Tai pripažino ir pats J. Budrys. Juk būtent tada jis, Jonas Polovinskas, ir tapo Budriu, kadangi konspiracija reikalavo pakeisti savo tapatybę. Akcijai nepavykus, Lietuvos valstybė būtų atsiribojusi nuo žvalgybininko ir teigusi, kad jis veikė savavališkai. Tokia istorijoje reikšmingų, bet pavojingų karinių operacijų kaina. Laimei, akcija pavyko sėkmingai ir buvo sudarytos sąlygos Lietuvai tapti jūrine valstybe. Tačiau nuo amžių amžinųjų galioja taisyklė: teritoriją užimti sunku, bet išlaikyti ją – dar sunkiau. Todėl vykdant projektą „Prieš 100 metų“ svarbu pasigilinti į tai, kaip Lietuva toliau gyvavo 1923-iaisiais ir su kokiais sunkumais susidūrė siekdama išlaikyti Klaipėdos kraštą. Tai padaryti padės autentiškas žvilgsnis į to meto spaudą.
Anot pagrindinio dienraščio „Lietuva“, 1923 m. vasario 19 d. 8 val. ryto Santarvininkų komisija apleido Klaipėdos miesto prefektūrą, kariuomenė apleido kareivines ir į jų vietą atėjo „Lietuvių savanorių kariuomenė“. Ten pat rašoma, kad tą dieną iš uosto išplaukė 5 prancūzų ir 2 britų karo laivai. Su jais išvyko ir prancūzas komisaras Gabrielis Petisnė. Diplomatinėmis priemonėmis Lietuvai pavyko išvengti gilesnio konflikto su didžiosiomis Europos valstybėmis. Čia nemažai prisidėjo ir taktiška Klaipėdos krašto savanorių vadu save titulavusio J. Budrio diplomatija. Lietuvos Vyriausybė Kaune taip pat svarstė, kaip užglaistyti galimus ginčus su didžiosiomis šalimis. Todėl vasario 24 d. kraštas buvo perduotas civilinei valdžiai – karinė valdžia Antantės šalių akyse būtų kėlusi per didelę įtampą.
Kaip Europoje gerai žinomas žmogus specialiu įgaliotiniu Klaipėdos kraštui paskirtas buvęs pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Tai buvo apgalvotas ėjimas, nes tokio statuso pareigūno paskyrimas rodė rimtą Lietuvos požiūrį į problemą, be to, A. Smetona pasižymėjo sugebėjimu bendrauti su užsienio valstybių diplomatais, neturėdamas jokio nevisavertiškumo komplekso, o tuo mažų šalių atstovai pasigirti gali ne visada. A. Smetonos dešiniąja ranka paskirtas tas pats J. Budrys, neseniai priėmęs Klaipėdoje paradą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės 5-erių metų sukakčiai. Šalia jų aktyviai dirbo ir Martynas Jankus, vienas iš tautinio atgimimo patriarchų, mėnesinio laikraščio „Aušra“ kūrėjų. Tokia rimta komanda padėjo sklandžiai perimti krašto kontrolę ir neišprovokuoti vietos gyventojų pasipriešinimo, o sėkmingai pasibaigus „sukilimui“ buvo svarbu nenuteikti Klaipėdos krašto visuomenės prieš save. Viename savo raštų kariams J. Budrys vykusiai argumentavo: „Priešo nėra – tik galim jį sutverti patys nevykusiu elgesiu.“[1]
Tiesa, intrigų netrūko pagrindinėje Lietuvos politikos scenoje – netrukus Klaipėdoje A. Smetona ėmė elgtis labai savarankiškai, kritikavo premjero Ernesto Galvanausko atsargią, su Antantės šalimis konfrontuoti vengusią politiką. Atramos ieškojo Sovietų Sąjungoje. Šios pasiuntiniui kovo 17 d. A. Smetona daug paatviravo, o diplomatas noriai tuo pasidalino su Kremliumi:
„Iš rinkimų į Seimą jis nieko doro nesitikįs. Jis labai kritikavo Lietuvos įstatymus, nurodė, kad įsigali policinis režimas, kuris smaugia visą šalį. Kyšininkavimas apėmęs visą Lietuvą. <…> Vyriausybė veda lietuvių tautą paskui avantiūristinę Lenkijos ir Prancūzijos politiką, tuo tarpu šiai tautai pakeliui tik su Rusija.“[2]
Antanas Smetona lankosi Klaipėdoje jau kaip Lietuvos prezidentas, 1928 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Įdomu tai, kad A. Smetona ir jo bendražygis Augustinas Voldemaras ne sykį sovietų pasiuntiniui prasitarė, kad padėtį pakeisti šalyje gali tik surengę ginkluotą karinį perversmą. Tam esą yra visos galimybės, tad nuo šio veiksmo juos stabdo tik baimė, kad neramumais pasinaudos Lenkija. Jie bandė išsiaiškinti Kremliaus poziciją, ar sovietai kritiniu atveju ateitų Lietuvai į pagalbą kovojant su Lenkija. Kaip žinome, prie šių planų buvo sugrįžta 1926 m. gruodį, kai karinis perversmas Lietuvoje išties buvo įvykdytas ir A. Smetona su A. Voldemaru atėjo į valdžią. Tačiau tuometines kalbas SSRS diplomatai buvo priėmę rimtai ir balandžio 5 d. jau svarstė apie reikiamybę Lietuvoje turėti savo karo atašė, per kurį bus galima aktyviau bendradarbiauti su Lietuvos kariuomene, ieškoti joje palankių sau žmonių.
Žinoma, toks suaktyvėjimas buvo neatsitiktinis. Ambasadorių konferencija pripažino Lietuvai teises į Klaipėdą ir tuo pačiu metu pripažino Lenkijai teises į Vilnių. Taip didžiosios valstybės siekė sukurti regione jėgų pusiausvyrą, kad niekas neliktų užmirštas. Visų politinių atspalvių spaudoje tai sukėlė didelį nepasitenkinimą. Antai žymios visuomenės veikėjos Felicijos Bortkevičienės redaguotose ir valstiečių liaudininkų idėjas skleidusiose ,,Lietuvos žiniose“ buvo net išvis abejojama naryste tarptautinėse organizacijose, Lietuvą jau apvylusiose:
„Ar Lietuvai naudinga po visokių bandymų toliau pasilikti Tautų Sąjungos nariu? Ar verta kasmet mokėti tos įstaigos reikalams kelius šimtus tūkstančių litų? Tas dalykas vertėtų dabar reviduoti ir gal kitaip nusistatyti, kitokių politinių kombinacijų pasiieškoti. Jei iš Tautų Sąjungos nenumatoma mums naudos, tad kam ten pinigai mums dėti?“[3]
Tame pačiame straipsnyje buvo prognozuojama, kad Lenkijai Vilniaus ir Galicijos prijungimas ilgalaikėje perspektyvoje neišeis į naudą, ir net svarstoma, gal tai slaptas Anglijos planas, klausiama, „gal Lietuva jų skiriama tam, kad Lenkijai neduoti sustiprėti“, ir argumentuojama, kad tokiais metodais Anglija vadovaujasi daug kur pasaulyje ir išlaiko savo dominuojantį imperinį statusą. Taigi, nemalonios mintys dėl prarasto Vilniaus dažnai užtemdydavo džiaugsmą dėl naujų pasiekimų Klaipėdoje.
Vis dėlto buvo nemažai žmonių, kurie siekė, kad Klaipėdos kraštas būtų greičiau ir tampriau susietas su visa Lietuva. Antai kompozitoriaus Stasio Šimkaus iniciatyva buvo įkurta Klaipėdos muzikos mokykla, kuri kvietė ne tik tautiečius iš visos šalies atvykti ir bent kuriam laikui įleisti šaknis dar ne taip ir gerai pažįstamame mieste, bet ir vietos gyventojus labiau pažindinti su didžiosios Lietuvos dalies kultūra. Kauno miesto muziejaus fonduose saugomos gaidos – tai šioje mokykloje tuomet dar besimokiusio būsimo kompozitoriaus Vlado Paulausko sukurta daina pagal Maironio žodžius „Nesek sau rožės prie kasų“. Jose ir dedikacija kitam svarbiam to meto kultūros veikėjui – tautos sargu vadintam Juozui Tumui-Vaižgantui. Šis eksponatas geras to laiko Lietuvos kultūrinės būklės įrodymas. Klaipėdos prijungimas suteikė papildomą impulsą kultūriniam šalies tobulėjimui, kuris jau buvo spėjęs įgauti nemenką pagreitį.
Deja, iškart po Klaipėdos prijungimo įsisiūbavo konfliktas tarp Lietuvos politinio elito ir buvusio pirmojo prezidento A. Smetonos bei buvusio pirmojo premjero A. Voldemaro, kurie jautėsi vis dar įtakingi, o nesuprasti ir neįvertinti anaiptol ne silpo, bet tik stiprėjo. Metų pabaigoje Lietuvą sukrėtė neregėtas skandalas. Kadangi tautininkai naudojosi sustiprėjusiomis savo pozicijomis ir siekė parodyti save kaip bene matomiausią Lietuvoje opoziciją, jų tonas spaudoje smarkiai sugriežtėjo. Valdžia buvo kaltinama pataikavimu Lenkijai ir Vakarų galybėms, Vilniaus išsižadėjimu. Prie to prisidėjo ir jaučiamas užnugaris iš sovietų diplomatų pusės. Todėl A. Voldemaras „Vaire“ išspausdino kritišką straipsnį prieš Vyriausybę, o ši suėmė leidinio redaktorių A. Smetoną.
Pagrindinis oficiozas „Lietuva“ į tą žinią sureagavo atsakydama taip:
„Lietuvos santykiai su Lenkija kiekvienam lietuviui, yra toki opūs, kad tų santykių lietimas iššaukia visuomenėje gyviausio dėmesio ir atkaklaus nusistatymo – Dieve gink – nepasiduoti lenkų daromoms klastoms. Suprantamas tad dalykas, kad šiuos santykius spauda tegali liesti grynai objektingai ir labai atsargiai, nes mažiausias nuo tiesos nukrypimas gali labai pavojingai suklaidinti visuomenę ir iššaukti ekscesų. Mūsų Vyriausybė, stovėdama piliečių rimtumo sargyboje, turėjo gi vieną kartą statyti klausimą: kas daryti su p. Valdemaru ir su p. Smetona, kad padarius galą jų leidžiamiems melagingiems gandams? Kadangi, einant Konstitucija, visi piliečiai yra lygūs įstatymams, tai p. Smetoną ir p. Valdemarą, kaipo melagingų žinių skleidėjus, teko nubausti. P. Valdemaras išvežtas į Varnių koncentracijos stovyklon, o p. Smetona nubaustas 2000 litų arba 2 mėnesiais kalėjimo.
P. Valdemarą išvežus, p. Smetona rašo p. Kr. Apsaugos ministeriui raštą, kuriame vadina neteisėtu ir neteisingu p. Valdemaro išvežimą ir reikalauja, kad būtų traukiamas atsakomybėn Kauno Komendantas, kuris šitą aktą yra davęs.
Nors buvo asmenų kurie pasisiūlė už p. Smetoną baudą užmokėti, bet jisai atsisakė. Norėta, tad daryti tam tikro spaudimo į mūsų Vyriausybę, kad jinai atmainytų savo sprendimą. Tuo tikslu Kauno Miesto Taryba siuntė delegaciją. Lietuvos Universiteto Humanitarinis Fakultetas savo posėdy kuriame dalyvavo ir p. Smetona, svarstė šitą klausimą ir nutarė prašyti paliuosuoti nuo baudimo p. Smetoną ir p. Valdemarą kaip reikalingus Universiteto profesorius.
Tuo tarpu atėjo terminas arba įmokėti 2000 litų arba eiti kalėti. P. Smetona atsisakė mokėti. Jis pasodintas kalėjiman. Tada eina delegacija pas kan. Tumą prašyti, kad jisai iškeltų šitą reikalą viešai. Proga buvo labai pavirki. Valstybinė Drama statė premierą, į kurią paprastai sueina rinktoji publika. Kan. Tumas viešiai kreipiasi į ten esantį Respublikos Prezidentą prašydamas paliuosiuoti, besėdintį kalėjime buvusįjį Respublikos Prezidentą p. Smetoną. Teatre kyla triukšmas. Pasirodo milicija ir publika skirstosi, nesulaukusi vaidinimo galo.
Tokia yra faktinoji padėtis.“[4]
Augustinas Voldemaras, einantis Lietuvos ministro pirmininko pareigas, 1929 m. Kauno miesto muziejaus fondai
1923 m. lapkričio 17 d. laiške mylimajai Elenai Žalinkevičaitei (nuo 1928 m. – Petrauskienei) garsusis operos solistas Kipras Petrauskas išdėstė savo požiūrį į A. Smetonos įkalinimą:
„Brangi mano Liole! Gavau tavo laišką kuriame sužinojau, kad Smetona suareštuotas. Lietuvoje turbūt nelabai gerai dedas nors jausmus turiu prie Smetonos ne labai jau dydelius, bet pasielgimo valdžios jokiu būdu pateisinti negalėčiau. Nejau gi Smetona teip daug metų dirbęs dėl Lietuvos gavo už tą darbą kalėjimą ir užsitarnavo pasitičiojimą… Nesuprantu visai! Kame dalykas, turbūt Smetona prasikalto šmeižimu valdžios, o gal „didvyrių“ Vailokaičio ir ko? Skaudi vistiek man ta žinia ir sunku man darosi ant širdies. Jeigu mes vienas kitą lietuviai persekiosim kaip gi kiti pasielgti galės.“[5]
1923-11-17 Kipro Petrausko laiškas Elenai Žalinkevičaitei, Kauno miesto muziejaus fondai
Kipras Petrauskas ir Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, 1930 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Taigi, akivaizdu, kad 1923 m. Lietuvos vidaus padėtis liko įtempta ir Klaipėdos krašto prijungimas, nors ir suteikė nemažai optimizmo, kartu sukėlė nemažai naujų iššūkių. Tautininkai buvo dešinioji opozicija valdantiesiems krikščionims demokratams, tačiau tuo pat metu reiškėsi ir kairioji, kurioje dominavo valstiečiai liaudininkai. Jų pozicijai artimas buvo ir Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis, be kitų nuopelnų ir buvęs „Lietuvos žinių“ redaktorius. Tuo metu, kai A. Smetona sėdėjo kalėjime, lapkričio 22 d. burmistras kartu su jau minėta F. Bortkevičiene, taip pat ne vienai Lietuvos vyriausybei vadovavusiu partijos lyderiu Mykolu Sleževičiumi ir kitais žymiais partiečiais – Vladu Lašu, Zigmu Toliušiu, tuometiniu vidaus reikalų ministru Karoliu Žalkausku – išsakė ir kitą poziciją. Jie rinkosi orientuotis pirmiausiai į Angliją, sudaryti artimą Baltijos valstybių sąjungą ir laikytis griežto neutraliteto Vokietijos ir SSRS atžvilgiu, vengti kontaktų su šiomis šalimis. Be abejo, Lenkijos klausimu nė vienos politinės jėgos pozicija tuomet nesiskyrė: stengtasi priešintis bet kokių santykių su Lenkija užmezgimui, kol ši kontroliuoja Vilniaus kraštą, raginta ir toliau aktyviai remti Vilniaus krašte veikiančias baltarusių organizacijas, remti jų atstovus Lietuvoje, protestuoti prieš tarptautinėje erdvėje sklandžiusius siūlymus paskirti Lenkijos atstovą į Klaipėdą.[6]
Tai atitinka mintis, kurias Kauno burmistras ir Vasario 16-osios akto signataras J. Vileišis plėtojo jau kurį laiką. Antai rugsėjo 16 d. straipsnyje „Lietuvos žiniose“ jis liūdėjo, kad Lietuvoje neteikiamas prioritetas bendrai veiklai su Latvija bei Estija ir per mažai siekiama orientuotis į anglosaksiškas šalis – Britų imperiją ir JAV, nes šios, jo manymu, gerokai stabilesnės ir geriau sugeba užtikrinti demokratiją nei „slaviški ir latyniški kraštai“, kurių nuomonių per daug paisoma Lietuvoje. Dėl blaškymosi ir neaiškaus politinio kurso Lietuvai sunku įsitvirtinti Klaipėdoje, įgyti vartus į jūrą ir patikimų santykių su pasaulyje dominuojančiomis valstybėmis. Dėl to J. Vileišis liūdnai reziumavo:
„Neturime draugų – tai didžiausias mūsų politinės akcijos išvadas. Neturint šių draugų, mes vilkiname ir negalime atsakyti nei dėliai Klaipėdos statuto, nei keliauti gintų savo reikalų Genevon, nes gerai žinome, kad mūsų byla ten bus pralošta. Tokie tat vaisiai mūsų užsienio politikos, kurios pamatu ir pagrindu pasilieka dabartinė koalicijos dažais numarginta Lietuvos dabartis.“[7]
Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras ir ilgametis Kauno burmistras J. Vileišis, XX a. 4 deš., Kauno miesto muziejaus fondai
Be abejo, sulaukdama tokių kaltinimų valdančioji dauguma stengėsi išlikti valdžioje, bet kartu ir išlaikyti savo politinę liniją. Kritikuoti visada lengviau, tačiau sunkioje situacijoje išlaikyti valstybės prioritetus ir neprarasti dar daugiau – taip pat nelengvas darbas. Juolab dalis Lietuvos gyventojų ir politikos planuotojų po sėkmės Klaipėdoje pradėjo tyliai viltis – galbūt panaši operacija galėtų sugrąžinti Lietuvai Vilnių? Bet kaip sekėsi valdantiesiems spręsti šias problemas ir atsakyti į kylančius iššūkius Lietuvos viduje bei tarptautinėje arenoje – jau kito straipsnio tikslas.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita
[1] Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus Kontražvalgų dalies viršininko J. Budrio raštas Generalinio štabo viršininkui J. Griciui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 929, ap. 3, b. 422, l.11.
[2] Z. Butkus, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m.: dokumentiniai liudijimai, Acta Historica Universitatis Klaipedensis, vol. 9, 2003, p. 67.
[3] R. U., Dar Vilniaus klausimu, Lietuvos žinios, 1923-04-05, p. 1.
[4] Ašaitis, Šių dienų įvykiai faktų šviesoje, Lietuva, 1923-11-17, p. 1–2.
[5] 1923-11-17 K. Petrausko laiškas iš Milano E. Žalinkevičaitei, Kauno miesto muziejaus fondai, R 804
[6] A. Veilentienė, Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimas ir Vilniaus susigrąžinimo planas, Istorija, 2011, t. 1, p. 4.
[7] J-Ptis (Jonas Vileišis), Užsienio svečiams apsilankius, Lietuvos žinios, 1923-09-16, p. 1–2.
