1924 metai priklauso laikotarpiui, kai Lietuva vis labiau apsiprato su Nepriklausomybe. Tai pradėta justi ir kasdieniame gyvenime. Pamažu atkeliavo taikesnių laikų dvasia. Prarasto Vilniaus skausmą kažkiek malšino viltys dėl neseniai prijungtos Klaipėdos. Šį miestą ir jo kraštą dar reikėjo pripratinti prie Lietuvos, bet visi suprato – svarbiausia užsitikrinti galingųjų šalių paramą. Todėl prieš 100 metų „Vyriausybės žinias“ atsivertę tautiečiai turėjo džiaugtis, kad keturios neginčytinos pasaulio galybės – Britų imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija – aiškiai ir nedviprasmiškai pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai.
Lietuvos ir Britų imperijos, Francūzijos, Italijos ir Japonijos Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos, Vyriausybės Žinios, 1924 09 01, p.1
Sutartis dėl Klaipėdos teritorijos buvo pasirašyta Paryžiuje 1924 m. gegužės 8 d., o ją pasirašę asmenys skambiai, pagal tų laikų tvarką pristatyti pilnais titulais:
Jo didenybės sujungtos Didžiosios Britanijos ir Irlandijos karalijos ir Britų teritorijų anapus jūrų karaliaus, Indijos imperatoriaus atstovas nepaprastasis ambasadorius Paryžiuje Robertas Offley Ashburtonas Markizas de Crewe, Francūzų respublikos prezidento atstovas ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Raymondas Poincare, Jo didenybės Italijos karaliaus atstovas ambasadorius Paryžiuje baronas Camillo Romano Avezana, Jo didenybės Japonijos imperatoriaus atstovas ambasadorius Paryžiuje Vikomtas Ishii, Lietuvos respublikos prezidento atstovas ministeris pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas.
Šio susitikimo šeimininkas Prancūzijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Raymondas Poincare, 1924 m., Nacionalinė Prancūzijos biblioteka, per Europeana.
Norisi trumpai aptarti kelis svarbiausius straipsnius iš pasaulio galybių patvirtinto ir Lietuvos visuomenei tąkart pristatyto dokumento, kuris buvo tuo metu itin didelės reikšmės. Verta pacituoti 1-ąjį koncencijos straipsnį, kuris ir apibrėžia, kas yra Klaipėdos kraštas:
BRITŲ IMPERIJA, FRANCŪZIJA, ITALIJA ir JAPONIJA, kurios drauge su JUNGTINĖMIS AMERIKOS VALSTYBĖMIS, kaipo Svarbiausios Santarvės ir su jomis Susidėjusios Valstybės, pasirašė Versalės Traktatą, perduoda LIETUVAI šioj Konvencijoj numatytomis sąlygomis, visas teises ir titulus, kuriuos jos turi paėmusios nuo Vokietijos, eidamos Versalės Traktato straipsniu 99, teritorijoje tarp Baltijos jūros, Rytų Prūsijos vasaros rytų sienos (kaip ji yra aprašyta minėto Traktato straipsny 28 ir kaip ji ypatingai nurodyta laiške, kurį Santarvės Vyriausybių Ambasadorių Konferencijos Pirmininkas pasiuntė Vokietijos Ambasadoriui Paryžiuje 1921 metų liepos 18 d.) ir buvusios sienos tarp Vokietijos ir Rusijos. Ta teritorija šioj konvencijoj bus vadinama „Klaipėdos teritorija“.
Klaipėdos krašto lietuvninkai Stoniškių kaime, 1925 m, Kauno miesto muziejaus fondai
Svarbūs ir reikšmingi buvo ir kiti straipsniai. Antai 5-asis rezervavo visą Vokietijos imperijai iki 1920 m. sausio 10 d. priklausiusį šiame krašte turtą Lietuvos respublikai, 8-asis nustatė, kad visi pilnamečiai teritorijos gyventojai taps Lietuvos piliečiais. Tačiau ypatingą svarbą turėjo pirmas priedėlis – Klaipėdos teritorijos statutas, kuris užtikrino Klaipėdos kraštui autonomiją Lietuvos respublikos sudėtyje. Autonomija buvo numatyta įstatymų leidimo, teismų, administracijos ir finansų srityse, Lietuvos prezidentas turėjo paskirti atskirą gubernatorių, kuris turėjo tvarkytis Klaipėdos krašte. Kita svarbi savivaldos dalis turėjo būti Seimelis, turėjęs parūpinti vieną atstovą penkiems tūkstančiams gyventojų. Į jį galėjo būti renkami tik Klaipėdos krašto gyventojai. Verta pažymėti, kad 15-as straipsnis patvirtino, kad šie asmenys įgija teisinį imunitetą kitoje Lietuvos teritorijos dalyje. 20-asis straipsnis patvirtino, kad Klaipėdos krašte viešąją tvarką turės palaikyti vietinė policija, taigi ir šioje srityje palikta ryški autonomija. Pabrėžta, kad sienų, muitų ir geležinkelių reikalai priklausė bendrajai Lietuvos policijos kompetencijai. Reikšmingą išimtį Lietuvos mastu sukūrė 27-asis straipsnis, numatęs, kad „lietuvių kalba ir vokiečių kalba bus pripažintos lygiai oficialinėmis kalbomis Klaipėdos Teritorijoje“.
Apibendrinant galima pastebėti, kad nors pasirašyta Konvencija įtvirtino Lietuvoje autonominį regioną, kurio gyvenimas labai skyrėsi nuo visos likusios šalies dalies, tai buvo geriausia, ką Lietuva, kaip palyginti nedidelė valstybė, galėjo laimėti tokiomis sąlygomis. Tai buvo ir didelis tuometinio ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko diplomatijos laimėjimas, nes jam, kaip gerai kalbančiam prancūziškai ir išmanančiam šios šalies mentalitetą, teko darbas įtikinti dėl Konvencijos pačius prancūzus. Pastarieji iš visų pasirašiusių šalių buvo santūriausi dėl Klaipėdos priklausymo Lietuvai, o pats R. Poincare dar laikė pyktį dėl 1923 m. sausio karinės operacijos, kurioje įžvelgė gana įžūlų Lietuvos išpuolį prieš Prancūziją.
Beje, tai buvo vienas paskutinių E. Galvanausko kaip ministro pirmininko darbų, nes 1924 m. rugsėjį, kai Lietuvos gyventojai „Vyriausybės žiniose“ skaitė Konvencijos tekstą, šiame poste jį jau buvo pakeitęs Antanas Tumėnas. Pats E. Galvanauskas buvo paskirtas į kitas atsakingas pareigas – tapo Lietuvos pasiuntiniu Londone, nes būtent šių derybų metu užmezgė tampresnius kontaktus su britais. Pastarųjų parama Lietuvai leido šiai Konvencijai pasirodyti būtent tokiu pavidalu, – Italija ir Japonija buvo gerokai mažiau suinteresuotos ir mažai gilinosi į derybų eigą.
Žinoma, ilgoje perspektyvoje plati autonomija Klaipėdos krašte turėjo ir neigiamų pasekmių, nes 4-ajame dešimtmetyje sustiprėjusi Vokietija ėmė kirsti per jos silpnas vietas. Manipuliuota ir tuo, kad nepaisant 1926 m. Lietuvoje įvykdyto autoritarinio perversmo, Klaipėdos krašte dėl Konvencijos vis dar galėjo vykti laisvi rinkimai, eiti cenzūrai nepavaldi spauda. Galima pastebėti, kad tuo naudojosi ne tik Lietuvai nelojalios, provokiškos organizacijos, netrukus pradėjusios kelti daugybę problemų. Šiame krašte galimybę leisti spaudą ir rinktis turėjo ir didžiojoje Lietuvos dalyje po perversmo suvaržyta opozicija. Bet apie šiuos epizodus išsamiai dar pakalbėsime ateityje.
Tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, pasirašęs Klaipėdos krašto konvenciją Paryžiuje Ernestas Galvanauskas, 1921 m. Fotonuotrauka iš knygos „Lietuvos albumas“, antrasis (fotografuotinis) leidimas. Kauno miesto muziejaus fondai
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita
