Paroda

Įveikti sieną: lietuvių rezistentų žygiai į Vakarus XX a. 5–6 deš.

Kauno miesto muziejuje saugomi reikšmingi istoriniai dokumentai liudija Lietuvos laisvės kovotojų pastangas užmegzti nuolatinius ryšius su Vakaruose likusiais diplomatais, tenykštėmis lietuvių bendruomenėmis ir besikuriančiomis išeivių organizacijomis, kitų tautų pasipriešinimo sąjūdžiais, užsienio valstybių ir žvalgybų atstovais. Ši medžiaga tiesiogiai ar netiesiogiai liudija apie įvykius, susijusius su partizaninio pogrindžio atstovo Juozo Lukšos (1921–1951), jo bendražygių, kitų žymiausių to meto rezistencijos ir išeivijos veikėjų veikla.

Vienas nepelnytai primirštų Juozo Lukšos kovos kelio pirmtakų – Algirdas Vokietaitis, kurio archyve buvo išsaugoti šioje parodoje pristatomi eksponatai. Aktyviai įsitraukęs į antinacistinį pogrindį jis 1943–1944 m. ne kartą vyko su slaptomis misijomis Švedijon. Tų misijų sąlygos, uždaviniai ir siekiai iš esmės buvo tokie patys, kaip ir vėliau antisovietinių partizanų rengtų žygių, – keliauta slapta, klaidinant okupacinės valdžios saugumo struktūras, gabenta informacija apie okupantų priespaudą ir pasipriešinimą jai, užsienyje skleista žinia apie lietuvių ištikimybę laisvės idėjai, ieškota paramos ir būdų, kaip nuolat saugiai keistis informacija.

Dėl savo veiklos patekęs į Štuthofo koncentracijos stovyklą, per stebuklą išvengęs joje mirties ir išsislapstęs, 1946 m. pradžioje A. Vokietaitis sugebėjo pasprukti laivu iš Lenkijos į Švediją. Dar pusantrų metų jis aktyviai dalyvavo rezistencinėje veikloje, o vėliau, kaip daugelis kitų pabėgėlių, pasitraukė į JAV – toliau nuo grėsmingos raudonosios imperijos sienų. Tačiau jau 1945 metų pabaigoje, kaip matome iš Vlado Žilinsko laiško A. Vokietaičiui, rūpintasi užmegzti ryšį per Suvalkų „koridorių“ tarp krašte likusio pogrindžio ir į Vakarus pasitraukusių lietuvių: „pirmiausia todėl, kad jokio ryšio su Lietuva nėra. Antra, sakoma, kad per Suvalkų sritį yra gana lengva Lietuvon ir iš Lietuvos vaikščioti, ir ten susisiekimas esąs“.

Kaip tik tuo metu į Lietuvą iš Vakarų du kartus prasmunka ambicingas pogrindininkas Jonas Deksnys – 1945 m. pabaigoje kartu su Klemensu Bruniumi, 1946 m. gegužės–rugpjūčio mėn. su vyr. ltn. Vytautu Stanevičiumi-Staneika.

Užmezgęs ryšius su Pietų Lietuvos partizanais, J. Deksnys tikisi sukurti pogrindinę struktūrą su diplomatine atstovybe Vakaruose, kurioje būtų suburti jam artimų liberalių ir tautininkiškų pažiūrų aktyvistai, ir taip nustumti nuo arenos labiau krikdemiškąjį išeivių sparną jungusį Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK).

Šiuos planus lydėjo išeivijos sluoksnių susipriešinimas, kovos dėl atstovavimo kraštui statuso ir… įsiskverbę sovietų agentai. Lietuvos partizanų vadų pasitikėjimą įgijęs garsusis MGB agentas Juozas Markulis-Erelis J. Deksniui grįžtant į Lenkiją kaip bendrakeleivį įpiršo lenkiškai gerai mokantį studentą Antaną – iš tikrųjų MGB vyr. ltn. Lavrentijų Maksimovą. Taip sovietų saugumiečiams pavyko išaiškinti netoli Gdynės gyvenusį ryšininką Mykolą Pečeliūną, kuriuo jie vėliau ketino pasinaudoti skverbdamiesi gilyn į lietuvių pogrindžio struktūras Vakaruose.

Laisvės kovotojams (Juozui Lukšai ir kitiems) atskleidus pragaištingą Juozo Markulio vaidmenį, prisireikė skubiai atnaujinti ryšio kanalus su užsieniu, kurie būtų nežinomi sovietų saugumui. Šios priežastys lėmė du Tauro apygardos partizanų suorganizuotus žygius per sieną, pirmąsyk pasiunčiant Juozą Lukšą ir Jurgį Krikščiūną-Rimvydą (1947 m. gegužė), antrąsyk – Juozą Lukšą ir Kazimierą Pyplį-Mažytį (1947 m. gruodis). Aktyviai imdamiesi iniciatyvos partizanai sugebėjo ne tik paskleisti užsienyje neiškraipytą informaciją apie padėtį Lietuvoje, bet ir iš dalies išspręsti neaiškumus dėl atstovavimo rezistenciniam judėjimui užsienyje, pirmenybę atiduodami VLIK‘ui, o ne J. Deksnio kurtoms struktūroms.

J. Deksniui pripažinus VLIK‘o viršenybę, nuo jo nusigręžė ankstesni bendražygiai. Tačiau jis toliau laikėsi dviprasmiškos laikysenos ir bandė vystyti savarankišką liniją, pasinaudodamas su VLIK‘u nesutarusio Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio pozicija. Slapta nuo „katalikų stovyklos“ ir, matyt, siekdamas aplenkti J. Lukšą, 1949 m. balandžio mėnesį J. Deksnys kartu su nemaža laivo įgula, į kurią įėjo K. Pyplys ir keli latviai bei estai, išsilaipino Lietuvos pakrantėje netoli Palangos. Po savaitės buvo sučiuptas sovietų ir pradėjo jiems dirbti.

Kaip matome iš išlikusio buvusių rezistencijos bendražygių A. Vokietaičio, V. Staneikos ir S. Žymanto susirašinėjimo, anapus sienos Vakaruose vieni ir toliau kurį laiką buvo linkę tikėti klaidinančiomis jau MGB dirbančio J. Deksnio žinutėmis, kiti žiūrėjo skeptiškai, o galutinai paaiškėjus, kad pastarasis pakliuvo į sovietų kontrolę, įvairūs įtarinėjimai, kad jis galėjo jau anksčiau bendradarbiauti su sovietų saugumu, tik sustiprėjo…

Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius

Algirdo Vokietaičio laiško juodraštis. Laiškas buvo užšifruotas ir 1943 m. spalio 9 d. išsiųstas su siunta iš Švedijos į Lietuvą. Jame aprašomi slapto susisiekimo su Lietuva būdai, materialinės galimybės.

Vlado Žilinsko laiškas Algirdui Vokietaičiui (tuometinis slapyvardis Antanas Oleka). 1945 m. gruodžio 13 d. siųstas iš Stokholmo į Švedijos konsulatą Gdynėje. Laiškas adresato nepasiekė ir buvo grąžintas atgal į Švediją. Jame aptariamos galimybės svetima pavarde išplaukti iš Lenkijos, nurodomi patikimi asmenys Lietuvoje, per kuriuos reiktų užmegzti ryšį su partizanais.

Jono Deksnio laiškas Algirdui Vokietaičiui (tuometinis slapyvardis Valteris). Rašytas 1946 m. birželio 9 d. J. Deksnys praneša, kad keliuose valsčiuose siaučia NKVD (apie 15 tūkstančių), žuvo lietuvių partizanų rinktinės vadas (Juozas Stravinskas-Kardas, Žiedas), keli štabo kariai ir gailestingoji sesuo (Danutė Dičpinigaitytė-Laimutė). Žuvę lietuviai guli išniekinti Prienų ir Šilavoto turgaus aikštėse. Prie datos pažymėta neapibrėžta laiško parašymo vieta „Lietuva“ rodo konspiratyvumą, tačiau kartu pabrėžia J. Deksnio nusistatymą, kad kuriant bendras organizacines struktūras su išeivija „visas svorio centras lieka krašte“.

Dr. J. A. Narutavičiaus (MGB agento Juozo Markulio-Erelio) laiškas Valteriui (Algirdui Vokietaičiui). Datuotas 1947 m. gegužės 15 d. Kurpdami šį tuščio patoso kupiną raštą, sovietų saugumiečiai dar nežinojo, kad lietuvių partizanai juos aplenkė – tų pačių metų gegužės mėnesį pirmąsyk kirtęs Lenkijos sieną Juozas Lukša su Jurgiu Krikščiūnu įspėjo Gdynėje ryšininką Mykolą Pečeliūną.

Daugiau

Netrukus atvykusiam J. Markulio patikėtiniui Antanui (iš tiesų – MGB darbuotojui Lavrentijui Maksimovui) M. Pečeliūnas pareiškė, kad pasitraukia iš pogrindžio, ir tik po ilgų įtikinėjimų priėmė jo paštą.

Jono Deksnio laiškas Vaclovui Sidzikauskui. Spausdintas 1948 m. rugpjūčio 5 d. Laiške trumpai pristatomi planai ir galimybės pasiekti Lietuvą dviem būdais – „oru ir vandeniu“.

Vaclovo Sidzikausko laiškas Jonui Deksniui. Spausdintas 1948 m. rugpjūčio 22 d. Tiubingene. Laiške nurodoma, kad „p. Rėkl.“ (pulk. Antano Rėklaičio) du mokiniai (kpt. Jonas Kupstas ir Jonas Kukauskas) išskrido „Stasiavon“ (į Paryžių, pas Stasį Antaną Bačkį). Užsimenama apie ekspedicijos (į Lietuvą) planus. Perduodami linkėjimai Skrajūnui (Juozui Lukšai).

Jono Deksnio laiškas Stasiui Antanui Bačkiui. Datuotas 1948 m. rugsėjo 13 d. Mašinraščio kopija. Juozui Lukšai reikalaujant, J. Deksnys Lietuvos partizanų surinktus dokumentus arba jų kopijas perdavė VLIK‘ui.

Vaclovo Sidzikausko laiškas Jonui Deksniui. Spausdintas 1949 m. sausio 12 d. Laiške teiraujamasi, ar nėra naujos medžiagos iš krašto, klausiama, kokia padėtis „šiaurėje“ (Švedijoje), kokie planai dėl Kazimiero Pyplio-Audronio ir „ekskursijos“ (žygio į Lietuvą) perspektyvų. Užsimenama, kad „Bačkynėje“ (Prancūzijoje, kur žvalgybos mokykloje mokėsi J. Lukša, J. Kupstas ir J. Kukauskas) panašus žygis nukeliamas.

Vytauto Staneikos laiškas Algirdui Vokietaičiui (ištrauka). Rašytas Stokholme 1950 m. kovo 4 d.  Laiške rašoma, kad „Jonas [Deksnys] kol kas gyvas, karts nuo karto „pabirbina“, bet žinios „iš piršto“ (laužtos) nes neturi ryšių su mišku […]. Jo padėtis yra daugiau negu liūdna, nes vienas jo paruoštų „rezistentų“, būtent [Albertas] Peseckas, buvo iššifruotas ir pats prisipažino, kad viską, ką žinojo, pranešė Draugams“.

Stasio Žakevičiaus-Žymanto laiškas Algirdui Vokietaičiui (ištrauka). Rašytas Londone 1950 m. gruodžio 20 d. S. Žymantas teigia, kad su Jonu Deksniu turi „pastovų kontaktą bevieliu – Kd. [krikdemai] tvirtina, kad jis sėdi driskių rankose, bet netikime“. Pabaigoje kartojama sovietų propagandos klišė „Žaliukai baigia patys susinaikinti“, esą dėl partizanų judėjimo žlugimo kalti jie patys, pasirinkę netinkamą aktyvią pasipriešinimo formą.

Vytauto Staneikos laiškas Algirdui Vokietaičiui (ištrauka). Rašytas 1974 m. spalio 23 d. V. Staneika aprašo lankymąsi pas Lietuvos partizanus 1946 m. birželio pirmomis dienomis, kai J. Deksnys esą „pasirodė kaip tikras bailys“. Minimi partizanų vardai: Vytis (Juozas Lukša), Žaliukas (Algirdas Varkala), Laima (Geležinio Vilko rinktinės štabo sanitarinės dalies viršininkė Danutė Dičpinigaitytė-Laimutė), Ąžuolas (?).

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link