XX a. pradžioje aktyvus kanklių muzikos puoselėtojas, Lietuvoje atgaivinęs kankliavimo tradicijas, Pranas Puskunigis sukūrė „Kanklininkų himną“, kuriame keletą kartų pakartojama, kad dainos ir kanklės „Vis per amžius skambės dėl Lietuvos garbės“. Šią dainos eilutę įvairūs kanklininkai iki šių dienų pritaiko savo repertuare dainuodami ją originaliai arba perfrazuodami. Lietuvoje žinomo kanklininko, garsaus kanklių meistro Stasio Rudžio sūnus Kęstutis Rudis 2000 metais, minint S. Rudžio 120-ąsias gimimo metines, tėvo atminimui pagamino kankles su jo portretu ir užrašu: „Mano kanklės skambės dėl Lietuvos garbės“. Ši frazė tiek Rudžių giminėje, tiek kitų kanklių mylėtojų atmintyje saugoma neatsitiktinai – tarpukariu Lietuvoje išryškėjo kankliavimo, kaip tautinio identiteto, savos kultūros saugojimo, išraiška. Kanklės tapo tautiškumo simboliu, o groti jomis reiškė puoselėti meilę Lietuvai. Tai liudija ir Kauno miesto muziejuje saugojami eksponatai: laiškai, nuotraukos, įrašyti žmonių pasakojimai bei tautiniais motyvais dekoruoti muzikos instrumentai.
Iki šių dienų S. Rudžio gamybos kanklių išliko labai daug – jos matomos koncertų scenose, privačiose kolekcijose; jų vis dar galima atrasti sendaikčių parduotuvėse. Ir nors daugelis kanklėmis besidominčių žmonių atpažįsta, kad tai – S. Rudžio gamintos kanklės, jų istorijos neretai būna negirdėję. Šioje parodoje pristatoma kanklininkų ir kanklių meistrų Rudžių giminės istorija, kuri tebesitęsia dar ir šiandien!
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė Daiva Morkūnienė
1925 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvos kanklininkų draugija, o 1930 m. – kanklių muzikos mokykla. Išpopuliarėjus kankliavimui, kanklių natūraliai pradėjo trūkti. Pramokę skambinti, žmonės norėjo įsigyti asmenines kankles. Buvo ir tokių, kurie net ir nemokėdami groti kankles norėjo įsigyti kaip brangų prestižinį daiktą. Tačiau kanklių meistrų nebuvo daug. Ypač didelį vaidmenį kanklių gamybos istorijoje atliko Krekenavoje gyvenęs S. Rudis. Manoma, kad jis pagamino apie 2000 kanklių.
S. Rudis (1880–1949) buvo nagingas stalius, per gyvenimą dirbęs įvairius darbus. Jaunystėje, 1905 m., buvo išvykęs į Ameriką. Ten kurį laiką dirbo batsiuviu. Į Lietuvą S. Rudis grįžo apie 1920–1922 m. Grįžęs į gimtąsias apylinkes, apsigyveno Krekenavoje. Čia su broliu Tadu patys pasistatė namą, pasigamino baldus, įsikūrė ir netrukus susidomėjo kankliavimu.
Kankliuoti S. Rudį paskatino netoli Krekenavos gyvenęs Vytautas Kadžys, kuris aktyviai reiškėsi tuometiniame kultūriniame gyvenime. V. Kadžys vadovavo vietos jaunalietuviams, organizavo jaunųjų ūkininkų ratelius, mokė jaunimą skambinti kanklėmis bei skudučiuoti ir net buvo subūręs Krekenavos skudutininkų ansamblį.
DaugiauBe to, jis ir pats gamino kankles, o konsultuotis šiuo klausimu dažnai vykdavo pas kanklininką P. Puskunigį. Sudominęs S. Rudį kanklių gamyba, V. Kadžys pasiūlė kartu apsilankyti pas P. Puskunigį pasisemti žinių. Netrukus ir S. Rudis pradėjo gaminti kankles.
Muziejuje saugomos 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais S. Rudžio pagamintos kanklės, kurių dekoro eskizą nubraižė V. Kadžys. Sprendžiant iš nuotraukų, pagal šį eskizą buvo pagamintos ne vienerios kanklės, daugiau ar mažiau atitinkančios piešinį. Beje, nors V. Kadžys ir pats gamindavo kankles, masine kanklių gamyba neužsiėmė. Vadovaudamas įvairiems būreliams ir ansambliams jis visą laiką palaikė ryšį su S. Rudžiu, kuris aprūpindavo būrelių dalyvius kanklėmis, jas remontuodavo.
S. Rudis, sekdamas P. Puskunigio pavyzdžiu, gamino suvalkietiškos konstrukcijos (galuose apvalias) kankles. S. Rudžio darbo kanklės netrukus įgavo savitą meistro braižą – jos ypač išsiskyrė puošybos elementų gausa. Kankles meistras išpiešdavo tautiniais ornamentais, naudodamas paties pasigamintus trafaretus. Kanklių šone dažniausiai užrašydavo pagaminimo metus ir vietą (Krekenava) bei savo pavardę, o dugną neretai puošdavo užsakovo, kuriam gaminamos kanklės, inicialais.
S. Rudis visas kanklių detales gamino pats. Be to, jam teko pasidaryti ir specialių gamybos įrankių. Meistro sūnus K. Rudis muziejui dovanojo tėvo pasigamintą presą kanklių detalėms lenkti. Juo būdavo suspaudžiamos medinės lentelės, kurios tokiu būdu įgaudavo kanklių šonams reikiamą formą. Prese yra paties meistro suspaustos 2 lentelės. Po S. Rudžio mirties jos taip ir liko neišimtos, įrankis vėliau nebuvo naudojamas.
Didelę įtaką S. Rudžio veiklai turėjo pedagogas, kanklių kursų Kaune vadovas Justinas Strimaitis. Jis konsultuodavo meistrą, kaip gaminti kankles, daug jų užsakydavo savo mokiniams. J. Strimaitis eksperimentavo, kaip būtų galima instrumentą patobulinti, pritaikyti sudėtingesniems kūriniams atlikti. Jo paskatintas, S. Rudis pradėjo gaminti nebe siauras 11-os stygų, o modernesnes 20 ir daugiau sudvigubintų stygų turinčias kankles. Be to, kiek vėliau, paprašytas J. Strimaičio, gamino ir kankles su tonaciniais kaitikliais.
J. Strimaitis artimai susibičiuliavo su S. Rudžiu, tapo jo pirmagimio sūnaus Kęstučio krikštatėviu. Jis dažnai lankydavosi Rudžių namuose. Atvykęs mokė meistrą kankliavimo subtilybių, padėjo praplėsti skambinimo kanklėmis repertuarą. Tačiau, kaip matyti iš jo laiškų S. Rudžiui, pagrindinis ir juos vienijantis interesas buvo kanklių gamyba. J. Strimaitis ne tik užsakydavo ir parduodavo kankles savo mokiniams Kaune, bet ir apskritai populiarino S. Rudžio pagamintas kankles visoje Lietuvoje. Svarbu paminėti ir tai, kad jis paskatino S. Rudį įsteigti kanklininkų draugijos skyrių Krekenavoje bei suorganizavo Krekenavos kanklininkų koncertą Kauno radiofono studijoje.
Muziejuje yra saugomi įvairūs S. Ružiui adresuoti laiškai, kuriuose žmonės teiraujasi apie kanklių įsigijimo galimybę, kiek instrumentas kainuotų ir pan. Neretai nurodoma, kiek galėtų sumokėti už instrumentą, tačiau kai kuriais atvejais prašoma kankles atiduoti mainais už brangesnius daiktus, rankdarbius ar net vyrišką paltą. S. Rudis sulaukė laiškų iš mokytojų, karininkų, muzikantų ir net iš prekybos namų atstovų. Daugelyje laiškų apie kankles rašoma romantizuotai ir ypač pabrėžiamas tautiškumo aspektas.
Pvz., derindamas kanklių pirkimo klausimą, mokytojas Julijonas Širka 1942 m. laiške S. Rudžiui rašė: „Tamsta atliekat milžinišką misiją dirbdami kankles iš Lietuvos girios medžio. Teskamba kanklės po mūsų samotas bakūžes teatneša laimę ir džiaugsmą kenčiančiam ir laisvės trokštančiam lietuviui.“ Panašia kalba 1940 m. rašė ir karys Alfonsas Jurevičius, dėkodamas už pristatytas kankles: „Vasaros sulaukęs nueisiu su kanklėmis ant Gedimino kalno ir būsiu lyg senovės kanklininkas Gedimino laikais. Kur plevėsavo aras ten skambės Lietuviškos kanklės.“
S. Rudis buvo žinomas ir dėl koncertinės veiklos. Pradėjęs kankliuoti, jis subūrė žmones ir pats mokė juos groti. S. Rudžio vadovaujamas ansamblis repetavo apytiksliai nuo 1930 m., tačiau intensyvesnė koncertinė veikla prasidėjo apie 1932 m., susibičiuliavus su J. Strimaičiu. Ansamblis buvo pristatinėjamas pavadinimu „Krekenavos kanklininkai“. Iš pradžių repeticijos vykdavo S. Rudžio ir jo brolio name. Į Krekenavą kankliuoti suvažiuodavo bendraminčiai iš aplinkinių kaimų, kai kas atvažiuodavo ir iš Panevėžio.
Apie 1934 m. S. Rudis pasistatė kitą namą ir vedė pas kaimynystėje gyvenusius mokytojus dirbusią Oną Slavinskaitę (1910–1992). 30 metų jaunesnė mergina buvo susižavėjusi S. Rudžio veikla. Ji taip pat mokėsi pas S. Rudį kankliuoti, o ištekėjusi pradėjo kartu su vyru vadovauti Krekenavos kanklininkams. S. ir O. Rudžiai savo namuose žmones mokė kankliuoti be jokio atlygio. Repetuodavo dažniausiai sekmadieniais, po mišių. Grodavo tarpukariu liaudyje populiarias melodijas, kanklėmis pritardavo dainoms.
K. Rudis padovanojo muziejui fotonuotraukų kopijas, kuriose užfiksuota ansamblio išvyka į Kauną. Čia 1935 m. Krekenavos kanklininkai koncertavo žemės ūkio parodoje ir grojo Radiofone. Nuotraukose kartu su ansambliu nufotografuoti ir V. Kadžys bei J. Strimaitis, inspiravę S. Rudžio veiklą.
S. Rudis mirė 1949 m. Po jo mirties Krekenavos kanklininkų ansamblis iširo, tačiau O. Rudienė ir toliau mokė žmones skambinti kanklėmis, viena arba su savo mokiniais koncertuodavo per įvairias šventes. Be to, ji dalyvavo liaudies meno parodoje, su savo rankdarbiais laimėjo apdovanojimą. Namuose likusias vyro pagamintas kankles O. Rudienei teko išparduoti, sau pasiliko tik vienerias, kuriomis išmokė skambinti ir sūnus Kęstutį bei Domą. K. Rudis tėvo, vėliau ir mamos, atminimui išdrožė stogastulpius bei atminimo lentą, kuri kabėjo ant Rudžių namo Krekenavoje.
K. Rudis (g. 1939 m.) perėmė tėvų kankliavimo tradiciją. Jis skambina taip, kaip išmokė mama, turėjo mamos sąsiuvinį su skaitmenimis užrašytomis gaidomis ir dainų žodžiais. Po 20 metų tarnybos kariuomenėje, anksti išėjęs į pensiją, K. Rudis pradėjo domėtis kanklių gamyba. Kai S. Rudis mirė, Kęstučiui tebuvo 10 metų. Kanklių gamybos subtilybių iš tėvo jis išmokti nespėjo, tačiau turėdamas tėvo gamintų kanklių pavyzdį ir remdamasis mamos pasakojimais, pabandė ir pats pagaminti kankles. Namuose buvo likę kai kurie S. Rudžio įrankiai bei nebaigtų kanklių detalių.
K. Rudžio teigimu, kankles pagaminti nėra lengvas ir greitas darbas. Nors neįvardijo savo pagamintų kanklių skaičiaus, žinoma, kad iki šiol jis yra pagaminęs keliasdešimt kanklių. Kęstutis gamina tokias pat suvalkietiškos konstrukcijos kankles su dvigubomis stygomis, kaip ir S. Rudis, bet turi savitą braižą. Kęstučio kanklės puoštos negausiais, subtiliais raižiniais. Šis stilius būdingas ir kitiems jo medžio dirbiniams: meniškiems drožiniams, skulptūroms. K. Rudis net savo namo langines puošė savitais raižiniais, kurių ornamentai būdingi kanklių puošybai.
Apie 1995 m. K. Rudis, pratęsdamas giminėje įsišaknijusią kankliavimo tradiciją, pagamino kankles keturiems savo anūkams, išmokė juos kankliuoti ir pradėjo kartu koncertuoti. K. Rudis ir jo anūkai Mindaugas, Žygimantas, Vytenis ir Naglis kartu yra kankliavę Pasaulio lietuvių dainų šventėje, kanklininkų festivaliuose Panevėžyje, stovykloje Užpaliuose ir kituose renginiuose.
Anūkams jis perdavė S. ir O. Rudžių kankliavimo būdą, mokė skambinti iš mamos sąsiuvinio su „skaitmeninėmis gaidomis“. Prireikus, K. Rudis ir pats skaitmenimis užrašo melodiją. Skaitmuo arba skaitmuo su tašku nurodo, nuo kurios stygos reikia pradėti braukti, norint kanklėmis išgauti reikiamą garsą. Panašiai melodijas užrašinėjo ir kiti XIX–XX a. kanklininkai.
2016 ir 2017 m. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus muziejininkai surengė kelias ekspedicijas pas K. Rudį. Meistras perdavė muziejui saugoti savo gamintas kankles, S. Rudžio darbo įrankius, padovanojo senų nuotraukų kopijų ir praplėtė iki tol turėtas žinias apie S. ir O. Rudžių kankliavimą. Be to, ekspedicijos metu K. Rudis sutiko pademonstruoti iš tėvų perimtą kankliavimo būdą. Vaizdo įrašas, kuriame K. Rudis kankliuoja, kartu su kita ekspedicijų medžiaga yra saugomas Kauno miesto muziejaus fonduose.
Įkvepiantis K. Rudžio noras iš tėvų gautą kankliavimo patirtį perduoti jaunesniajai kartai Rudžių giminės kanklininkų istorijos pabaigą palieka ateičiai.
PARODOS PABAIGA