Paroda

Juozo Lašo palikimas Kauno miesto muziejuje

Gimęs ir augęs valstiečių šeimoje, kanklių meistras Juozas Lašas (1912–2005) garsėjo ypatingu kruopštumu ir atsidavimu savo darbui. Anksti mirus tėvams augo piemenaudamas, iš vyresniojo brolio mokėsi staliaus amato. Apie 1930 m. pirmą kartą išvydęs Stasio Rudžio pagamintas kankles, Juozas pasidarė jų brėžinius ir pagamino panašų muzikos instrumentą. Po metų, nuvežęs jau antrąsias pagamintas kankles į Žemės ūkio rūmų organizuotą parodą Užpaliuose (Utenos r.), ten gavo pagyrimo raštą. Įvertinimas paskatino meistrą toliau gaminti muzikos instrumentus. Didelio palaikymo ir pritarimo savo veiklai jis sulaukė iš vargonininko, pavasarininkų kanklių orkestro vadovo Petro Vinkšnelio, aktyvaus tautinio ugdymo propaguotojo, kanklių ir skudučių muzikos populiarintojo Vytauto Kadžio, Lietuvos kanklininkų draugijos kursų dėstytojo Justino Strimaičio.

Meistro gaminamų kanklių paklausa sparčiai augo. Jas masiškai užsakinėjo jaunalietuvių organizacijos, inteligentija, pavieniai muzikantai ir kaimo žmonės. Per savo gyvenimą Juozas Lašas pagamino per 900 kanklių, kurios paplito po visą Lietuvą. Jomis iki šiol groja kolektyvai, muzikantai Lietuvoje ir užsienyje. Aukštaitijos kanklių meistro darbų, puoštų originaliais lietuviškais ornamentais, yra JAV, Australijoje, Anglijoje, Kanadoje ir kitose šalyse.

Už nuopelnus Lietuvos kultūrai 2002 m. Juozas Lašas apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Šiemet švenčiame meistro 110-ąsias gimimo metines.

Muziejaus Tautinės muzikos skyriuje saugoma apie pusšimtis eksponatų, susijusių su J. Lašo veikla. Tai meistro gamintos įvairių rūšių kanklės ir smuikas, jo ranka rašyti laiškai, garso įrašai, fotonuotraukos, menančios susitikimus muziejuje ir meistro namuose Savičiūnų kaime.

 

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus rinkinio saugotoja Eglė Adomulytė

Man iš mažumės rūpėjo, kad kas nors dirbt. Piemenaudamas meistraudavau malūnėlius ir šiaip kokius niekus. Kanklių tai tuo metu nė su žiburiu visoj apylinkėj nebūtum radęs.

(Čia ir toliau kalba netaisyta)

Apie save meistras rašo trumpai:

… gimiau 1912-01-11. Su kanklėmis bendrauju nuo 1934 m. Taigi, jau penkiasdešimt antrus metus iki vakaro saulėlydis čia pat, tik atrodo, kad galiu pasigirti ilgiausiai su kanklėmis bendrauju jas dirbdamas iš visų gamintojų. Išmokė – pribudino kankles dirbt malonūs lietuviški garsai su tokia joms malonia daina. Ir pamačius jau skambančias Stasio Rudžio, gyvenusio Krekenavoje, gatavas kankles.

Daugiau savo biografijos faktų žada pateikti, kai muziejininkai atvyks į svečius.

Daug kanklių gamybos ir puošybos elementų J. Lašas perėmė iš Stasio Rudžio. Ilgainiui kanklių ornamentai ir forma kito. 1934 m. Svėdasuose susikūrė kanklininkų būrelis, vadovaujamas vargonininko P. Vinkšnelio, kuris jau grojo J. Lašo gamintomis kanklėmis.

Ilgainiui J. Lašo gamintos kanklės populiarėjo Svėdasų, Užpalių, Utenos, Anykščių ir Rokiškio apylinkėse. Po keliolika buvo pagaminta Rokiškio gimnazijai, Utenos našlaičių namams, Antalieptės (Zarasų r.) žemės ūkio mokyklai, Vilkaviškio muzikantams. Nemažai meistro gamintų kanklių įsigijo ir Justinas Strimaitis, 1950–1958 m. dirbęs J. Gruodžio muzikos mokykloje Kaune. J. Strimaitis skatino tobulinti kankles: didinti korpusą,  stygų skaičių, gaminti kaitiklius. Tuo metu J. Lašo gamintose kanklėse stygų skaičius svyravo nuo 17 iki 24. Meistras gamino korpusus ir tonacinius kaitiklius, J. Strimaitis juos sudėdavo ir tvirtindavo stygas. Kanklių stygų tonus pagal J. Strimaičio sukurtą schemą  meistras žymėjo tiesiai ant medžio sutartiniais ženklais skirtingomis spalvomis.

Po J. Strimaičio mirties J. Lašas grįžo prie savo mėgstamo dvigubų stygų kanklių modelio – 16-os dvigubų stygų ir boselio. Kanklių šonai buvo gaminami iš skirpsto, klevo ar uosio, viršutinė lentelė – iš eglės. Vyravo itin sodri puošyba: kraštai dekoruoti tautinių juostų motyvais, viršus ir apačia gausiai marginti stilizuotų tulpių, ąžuolo lapų ir Gedimino pilies atvaizdais, išpjaustytos šešialapės rezonansinės skylės.  Stygų tonai buvo žymimi skaičiais ant priklijuotos juostelės po stygomis.

J. Lašas gamino ir pirmines penkių stygų kankles pagal senųjų šiaurės rytų aukštaičių kanklių modelį (pvz., Prano Lapienės ir kt.). Muziejuje saugomi trejos jo gamintos šios rūšies kanklės.

Nors pirmosios J. Lašo pagamintos kanklės pateko į muziejų anksčiau, tik 1983 m. užsimezgė glaudesnis bendradarbiavimas. Muziejuje saugomi laiškai liudija apie intensyvų darbą:

Mielas prieteliau, (…) turiu padarytų penketą štukų. Trejos dvigubomis stygomis, pora vienstygių.“ „… turiu ketvertą baigiamų vienastygių. Taigi jei dar reikalingos, galėčiau tuoj jas baigti, bereikia stygas užtiesti. Ir dar turiu laisvas porą dvistyges kankles, jei tiktų, būtų šešetas jau gatavos“ (iš laiško V. Stulgai). „Turiu dabar kankles dvejas kitos vienstygės (…) Praėjusiais metais daugoka kanklių esu jau padirbęs, buvau sau prižadėjęs toliau tempą lėtint, reiktų bent žiemą pailsėt jau…

(Iš laiško A. Ragauskui.)

Meistras gamino kankles ne tik muziejaus ekspozicijoms. Daugiausia J. Lašo pagamintų kanklių buvo skirta  Kauno Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamyklos kultūros ir sporto rūmų vaikų folkloro ansambliui „Tututis“.

Per televiziją tutučio kanklininkų matyt neteko (…) Rūpėtų nors nuotrauką pamatyt, kaip atrodo su manosiomis kanklėmis.

(Iš laiško A. Ragauskui.)

Bendradarbiavimas neapsiribojo susirašinėjimu: muziejininkai vykdavo į svečius pas meistrą, įrašydavo jo pasakojimus, kankliavimą, domėdavosi kanklių gamyba ir meistro gyvenimo istorija.  1984 m. „Tutučio“ mokyklos mokiniai su mokytoja Danute Šimakauskaite apsilankė kanklių meistro Juozo Lašo namuose Anykščių r. Savičiūnų kaime.

1986 m. Juozas Lašas lankėsi LTSR Liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos instrumentų skyriuje.

J. Lašo kanklėmis buvo skambinamos aukštaitiškos dainos ir šokiai, populiarus Prano Puskunigio repertuaras. XX a. 6–8 deš. išpopuliarėjo namų muzikavimo J. Lašo kanklėmis tradicija. Kankliuojantys tėvai dovanodavo savo vaikams meistro gamintas kankles, mokydavo jomis skambinti. Meistro gamintomis kanklėmis skambina dešimtys pavienių kanklininkų ir ansambliai: liaudies instrumentų ansamblis „UT“, Užpalių kanklininkų ansamblis „Pasagėlė“.

Meistras ne tik gamino kankles, bet ir pats kankliavo. Tiesa, Lašo skambinimo maniera buvo savotiška: jo niekas nemokino, kaip reikia skambinti, grojo taip, kaip liepė širdis.

 

PARODOS PABAIGA

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link