Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo aktyviai svarstoma elektros gamybai panaudoti dviejų didžiausių šalies upių – Nemuno ir Neries – vandenis. Taip buvo tarsi tęsiama dar XX a. pradžioje užgimusi idėja žmogaus siekiams įveiklinti Nemuno kilpą netoli Birštono. Vis dėlto, nedidelės valstybės hidroenergetikos raidai sukliudė finansų stoka ir ilgai besitęsiančios diskusijos dėl hidroelektrinės reikalingumo. Vėliau pradėtus darbus nutraukė okupacijos ir Antrasis pasaulinis karas. Galiausiai, tik antrosios sovietinės okupacijos metais, 1955 m., buvo pradėti didžiulės hidroelektrinės statybos darbai žemiau Pažaislio, o 1960 m. balandžio 18 d. Kauno hidroelektrinė buvo paleista visu pajėgumu. Šiam svarbiam Lietuvos energetikos statiniui šiemet sukanka 65 metai.
Šioje virtualioje parodoje pristatomi Kauno miesto muziejuje saugomi eksponatai, kurie pasakoja apie pirmuosius siekius patvenkti Nemuną ir Nerį, Lietuvos energetikos raidą bei vienas didžiausių XX a. vidurio statybų – Kauno hidroelektrinės, vykdytų antrosios sovietinės okupacijos metais. Be kita ko, aptariama ir šio statinio reikšmė šiandien.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Gediminas Kasparavičius.
Dar 1909 m. profesoriaus Jurgio Merčingo vadovaujama Peterburgo Kelių instituto Vandens energijos tyrimų komisija tyrinėjo galimybę panaudoti Nemuno kilpas elektros gamybai. Buvo parengtas eskizinis projektas netoli Birštono, kuriame siūlyta Nemuną patvenkti prie Nemajūnų, o vandenį išskastu kanalu nukreipti į Verknės slėnio žiotis. Buvo svarstoma šalia Nemajūnų statyti 9 600 AG hidroelektrinę, o prie Verknės upės žiočių 20 000 AG. Šie darbai, įskaitant pylimo ir šliuzų statybas, buvo įvertinti 5 mln. rb. Nors jau kitais metais pradėti parengiamieji darbai, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jie buvo sustabdyti. Kaizerinės Vokietijos okupacijos metais buvo svarstoma galimybė iš Nemuno kilpų išgauti dar daugiau – 70 000 AG – ir pastatyti 36 m aukščio pylimą žemiau Nemajūnų, kad būtų sukurtas 40 m vandens kritimo aukštis. („Kur Lietuvos ateitis?“ Lietuvos vandenų galybė, Kaunas, 1923)
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su elektros energijos stygiumi, buvo ne kartą grįžtama prie idėjos panaudoti didžiųjų Lietuvos upių vandens išteklius elektros gamybai. 1921–1922 m. buvo įkurta bendrovė „Galybė“, kurios planuose numatyta projektuoti ir statyti vidutinio dydžio hidroelektrines prie Nemuno ir Neries upių. Iš pradžių buvo parengtas Neries hidroelektrinės (HE) ties Eiguliais 3300 kW techninis projektas su šliuzu, skirtu sieliams ir laivams praplaukti. Vėliau bendrovės nariai aktyviai dalyvavo diskusijose ir tyrinėjo Nemuno kilpų panaudojimo galimybes. (Lietuvos energetika I t., Vilnius: Mokslas, 1982, p. 177)
Akcinė bendrovė „Galybė“ vienijo 800 narių, jais tapti buvo galima įsigyjant įvairaus nominalo akcijas. „Galybė“ siekė gauti koncesiją Nemuno ir Neries energijai eksploatuoti, tačiau patirties ir politinės valios stoka, vidiniai nesutarimai bei konkurencija neleido šiems sumanymams išsipildyti. Kita bendrovė – Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinė bendrovė (Kauno miesto apšvietimo bendrovės dukterinė įmonė) – nurungė „Galybės“ siūlymus ir monopolizavo naujos elektros stoties statybų klausimą. Jos atstovai priėmė sprendimą statyti šiluminę elektrinę Petrašiūnuose. Statybos pradėtos 1928 m., o 1930 m. įrenginys pradėjo veikti ir tapo didžiausia elektros gamintoja Lietuvoje.
Žemas elektrifikacijos lygis ir aukštos elektros kainos buvo vienos opiausių problemų, lydėjusių visą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Pagal elektros suvartojimą Lietuva rikiavosi tarp paskutiniųjų visoje Europoje. 1933 m. pavasarį dėl aukštų kainų kilo elektros boikotas, dėl kurio buitiniams vartotojams Kaune elektros kaina sumažėjo nuo 1,35 iki 0,82 Lt (G. Kulikauskas, Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą, Kaunas, 2015, p. 138). Net ir po sėkmingai pasibaigusio boikoto elektros kainos buitiniams vartotojams, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, išliko vienos aukščiausių.
XX a. 4 dešimtmetyje inžinierius Jonas Smilgevičius, hidrologas Steponas Kolupaila ir dar keli kiti entuziastai aktyviai dalyvavo diskusijose, pasisakydami už vandens panaudojimą elektros gamybai. Inžinierius J. Smilgevičius pirmasis Lietuvoje pasiūlė kaskadiniu principu išnaudoti Nemuno energiją – nors ir dalinai. Jis detaliau tyrė galimybes statyti hidroelektrines prie Prienų, Pažaislio ir Jurbarko. Kruopščiai suskaičiavęs projekto sąmatą ties Pažaisliu, J. Smilgevičius nurodė, kad pastatyti užtvanką su elektrinės agregatais ir laivybos šliuzais kainuotų apie 28 mln. litų. Numatyta elektrinės galia – 33 000 kW, vandens lygio skirtumas –13 m, o tvenkinio plotas siektų apie 25 km² (J. Smilgevičius, Nemuno Hidroelektros stotis ties Pažaisliu, Kaunas, 1934, p. 7–17). Tai beveik 2,5 karto mažiau nei dabartinis Kauno marių tvenkinys.
1936 m., sprendžiant elektrifikacijos problemas Lietuvoje, buvo įsteigtas Energijos komitetas. Po metų, jo iniciatyva, įkurta akcinė bendrovė „Elektra“, susidedanti daugiausiai iš valstybinio kapitalo. Bendrovės įstatuose buvo skelbiama: „<…> steigti, plėsti bei tobulinti elektros energijos tiekimo įmones ir eksploatuoti durpynus ir kitus energijos išteklius“. 1940 m., prieš pat pirmąją sovietinę okupaciją, buvo atnaujintas šalies elektrifikacijos planas. Siekiant energetinės nepriklausomybės (tuo metu apie 80 procentų elektros energijos buvo pagaminama iš importuotų išteklių) dėmesys nukrypo į šalies viduje esančius vandens energijos išteklius (Lietuvos energetika, VI t., Vilnius, 2017, p. 15). Per dešimtmetį buvo numatyta pastatyti hidroelektrines Neryje – Turniškėse ir Jonavoje, taip pat pradėti paruošiamuosius darbus Birštono hidroelektrinės statybai. Be to, buvo numatyta užbaigti Rėkyvos elektrinę ir Antalieptės hidroelektrinės stotį. Visas elektrines planuota sujungti į vieningą energetinę sistemą ir elektrifikuoti didžiąją dalį Lietuvos. Deja, šių ambicingų sumanymų įgyvendinimą nutraukė 1940 m. vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija.
Hidroelektrinės statybos šalia Pažaislio idėjos šalininkai vienu iš savo argumentų įvardijo potvynių pavojaus sumažinimą. Beveik kiekvieną pavasarį Kauno ir jo apylinkių gyventojai su nerimu laukdavo ledonešio. Dėl nevienodo ledo tirpsmo Neryje ir Nemune dažnai susidarydavo ledo sangrūdos, ypač seklumose, kai Neris ledus pajudindavo anksčiau už Nemuną. Dėl šių sangrūdų upės plačiai išsiliedavo iš savo krantų, padarydamos didžiulę žalą miestui ir jo gyventojams. Iš žymesnių XX a. potvynių Kaune išsiskiria 1906, 1916, 1926, 1931, 1936 ir 1940 m. Tačiau katastrofiškiausias įvyko 1946 m. pavasarį – jis nusinešė daug gyvybių ir padarė sunkiai apskaičiuojamą žalą. Po šio potvynio sovietų okupacinė valdžia pradėjo tirti jo priežastis. Hidrologų išvadose buvo pateiktas siūlymas kuo greičiau statyti hidroelektrinę aukščiau Kauno ir taip apsaugoti miestą nuo būsimo potvynių pavojaus.
Vis dėlto studijos, skaičiavimai ir parengiamieji darbai užtruko. Okupuotos Lietuvos žmogiškieji ir ekonominiai ištekliai buvo pavergti ir turėjo tapti plačios SSRS dalimi. Nuo 1948 m. pradėti tirti Nemuno vandens energetiniai ištekliai – buvo renkami ir analizuojami duomenys, o vėliau pasiūlyta statyti kaskadų sistemą. Atlikus atskirų rajonų ekonomines ir energetines studijas, pirmoji hidroelektrinės vieta buvo pasirinkta Kaune, netoli Pažaislio, kiek žemiau tos vietos, kurią dar anksčiau siūlęs inžinierius J. Smilgevičius. Naujasis projektas numatė elektrinės galingumą, siekiantį 90 MV (beveik tris kartus didesnis, nei siūlė J. Smilgevičius). Vandens lygio skirtumas turėjo viršyti 20 metrų, o užliejama teritorija apimti apie 65 km² plotą.
Paruošiamieji statybos darbai pradėti 1955 m. rudenį: iškirsti pušynai, nutiestas kelias į būsimą statybvietę. 1956 m. prasidėjo vadinamasis upės „šturmas“. Iš pradžių žemsiurbė supylė laikiną užtūrą – apsauginį pylimą, kuriuo buvo susiaurinta Nemuno vaga ir atskirta planuojamos Kauno HE statybos vieta. Užtūros šlaitai buvo tvirtinami žabų „čiužiniais“, vėliau užpilami gruntu ir akmenimis. Kai kurios užtūros dalys papildomai sutvirtintos metaliniais įlaidais – visa tai turėjo apsaugoti statybvietę nuo stiprios Nemuno srovės. Kitas svarbus žingsnis – pagrindinės daubos kasimas. Reikėjo iškasti keliolikos metrų gylio daubą ir pasiekti amžiais nejudintą uolieną – priemolį, ant kurio buvo įrengti hidroelektrinės pamatai. (Lietuvos energetika, II t., Vilnius: Mokslas, 1992, p. 204)
Lygiagrečiai su pagrindiniais statybos darbais buvo atliekami ir hidroelektrinės statybos gamybinė bazės darbai. Buvo pastatytos dvi betono gamyklos – didžioji ir mažoji, įrengtos centrinės mechaninės dirbtuvės, autogaražas ir autodirbtuvės, kuriose buvo remontuojama statybose naudojama technika. Taip pat nutiesta geležinkelio atšaka į statybos bazę, įrengta lentpjūvė ir sumontuota įvairi kita įranga.
Hidroelektrinės statybose buvo naudojama įvairi technika. Apie 50 „MAZ-205“ savivarčių, galinčių gabenti iki 5 tonų krovinio, žemsiurbė, bokštiniai kranai, buldozeriai, keltuvai, vikšriniai ekskavatoriai, kranai ir kita technika. Vienas iš įdomiausių naudotų įrenginių – žingsniuojantis ekskavatorius, tikėtina, EŠ 14.65 markės, kurio kaušo tūris siekė 14 m³, o strėlės ilgis – 65 m.
Šiandien Kauno miesto muziejaus fonduose saugoma daugiau nei 20 fizinių eksponatų, tiesiogiai susijusių su Kauno HE statybomis. Tarp jų – įvairūs statybiniai įrankiai, tokie kaip giluminis betono vibratorius, pneumatinis laužtuvas, raktas smulkiai armatūrai lenkti, replės ir kt. Taip pat saugomos statybinės medžiagos – armatūros strypai, stiklo blokelio pavyzdys. Tokie stiklo blokeliai buvo naudojami mašinų salės fasade. Vieną iš šių eksponatų – atskėlimo plaktuką (perforatorių) – galima išvysti ir Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikiančioje ekspozicijos dalyje Miesto gamta. Joje pasakojama apie Kauno miesto santykį su gamta ir trumpai pristatoma Kauno hidroelektrinės istorija.
Į hidroelektrinės statybas iš visos SSRS suvažiavo įvairių sričių specialistai. Tarp jų į sovietinę Lietuvą sugrįžo dirbti ir lietuviai – hidrotechnikos bei energetikos darbuotojai, anksčiau dalyvavę kitų panašių objektų statyboje. Žymiausias iš jų – inžinierius Jonas Velaniškis, tapęs įtvarų statybos aikštelės viršininku, o vėliau vadovavęs šiluminių elektrinių statybos darbams Elektrėnuose, Kaune, Mažeikiuose ir Vilniuje. Kauno hidroelektrinės statybos metu buvo pradėta formuoti būsima hidroelektrinės eksploatacijos specialistų komanda. Jie buvo apmokyti Narvos ir Kamos elektrinėse ir vėliau sėkmingai dirbo Kaune. (Lietuvos energetika, VII t., Vilnius, 2019, p. 53)
1959 m. Kauno hidroelektrinės statybos pasiekė kulminaciją. Pastačius pagrindinį užtvankos pastatą, vasarą buvo ruošiamasi užtvindyti žemutinį bjefą ir užtvenkti senąją Nemuno vagą. Šis darbas, šalia kitų statybos etapų, tapo svarbiu propagandiniu įvykiu, plačiai nušviestu spaudoje ir kituose žiniasklaidos kanaluose. Užtvenkus senąją Nemuno vagą, pradėta ruoštis pirmosios turbinos montavimui.
1959 m. liepos 19 d. buvo užtvenkta senoji Nemuno vaga. Netrukus hidroelektrinės mašinų pastate pradėti montuoti įrenginiai: betoninėje spiralinėje kameroje – turbinos, o mašinų salėje – generatoriai. 1959 m. lapkričio 5 d. buvo paleistas pirmasis hidroagregatas, gruodžio 23 d. – antrasis, 1960 m. vasario 26 d. – trečiasis, o paskutinis – 1960 m. balandžio 18 d. Tą dieną pasiekta projektinė 90 000 kW galia (Lietuvos energetika, II t., Vilnius: Mokslas, 1992, p. 206). Tą pačią dieną, kaip ir kitiems reikšmingiems elektrinės statybos įvykiams pažymėti, buvo surengtas mitingas ir atidarymo iškilmės.
1960 m. balandžio 19 d. pasirodė specialus laikraščio „Kauno tiesa“ numeris, skirtas Kauno hidroelektrinės statybai. Jame detaliai aprašyta balandžio 18 d. įvykiai, išspausdintos propagandinės valdžios atstovų bei elektrinės statytojų sveikinimo kalbos. Daugelyje jų buvo pabrėžiama apie „seną lietuvių svajonę, kurią padėjo įgyvendinti sovietinė valdžia“.
Kauno hidroelektrinės statyba ir jos paleidimas tapo sovietinės propagandos įrankiu. Spaudoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse plačiai tiražuoti hidroelektrinės vaizdai. Pavyzdžiui, degtukų fabriko „Liepsna“ gamintų dėžučių etiketėse buvo naudojami įvairiaspalviai hidroelektrinės atvaizdai. Taip pat hidroelektrinės nuotraukos gausiai naudotos ant pašto vokų ir atvirukų. Net ir ant kelioninio šokolado pakuotės buvo galima išvysti Kauno hidroelektrinės fotografiją.
Paleidus Kauno hidroelektrinę visu pajėgumu, jos gaminamos elektros energijos užteko aprūpinti apie trečdalį sovietinės Lietuvos. Naujai nutiestomis elektros linijomis Kauno HE tiekė elektrą ir į Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį. Praėjus kuriam laikui nuo atidarymo, elektrinės pajėgumas buvo padidintas iki 100 MW. Sovietmečiu per metus buvo pagaminama apie 330–380 mln. kWh. (Lietuvos energetika, II t., Vilnius: Mokslas, 1992, p. 207)
Užbaigus elektrinės statybas, buvo įkurta valstybinė įmonė „Kauno hidroelektrinė“, kuri sovietmečiu priklausė „Vyriausiajai energetikos valdybai“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ši valdyba buvo pervadinta į „Lietuvos valstybinę energetikos sistemą“. 1995 m. ji reorganizuota į specialios paskirties akcinę bendrovę „Lietuvos energija“, o „Kauno hidroelektrinė“ tapo jos filialu. 2011 m. sujungus AB „Lietuvos elektrinė“ su „Lietuvos energija“, Lietuvos elektrinė, Kruonio hidroakumuliacinė ir Kauno hidroelektrinė tapo departamentais su atskirais direktoriais. 2013 m. šios trys elektrinės buvo sujungtos į vieną gamybos departamentą. Tų pačių metų vasarą „Lietuvos energija“ tapo AB „Lietuvos energijos gamyba“. Pirmaisiais veiklos metais Kauno HE vadovavo Vladas Stukas (1959–1960), vėliau – Mykolas Mankevičius (1960–1992), ir Juozas Bartlingas (1992–2012). Nuo 2013 m. gamybos departamentui vadovauja Darius Kucinas (pagal „Ignitis gamyba“ pateiktą informaciją).
Kauno hidroelektrinės teritorijoje buvo prižiūrima ir tvarkoma ne tik darbo, bet ir laisvalaikio aplinka. Netoli administracinio pastato buvo įrengtas nedidelis parkas su sodu, taku ir suoliukais, skirtas darbuotojų poilsiui. Augmeniją laistė tuo metu moderni laistymo įranga.
Kauno hidroelektrinėje dirbo įvairių sporto šakų entuziastai – buriavimo, šachmatų, badmintono ir lauko teniso. Nemažai šių sporto šakų darbuotojai galėjo propaguoti tiesiog darbovietėje. Pavyzdžiui, buriuotojai turėjo savo valčių prieplauką viršutiniame Kauno HE bjefe, badmintono tinklas būdavo ištiesiamas mašinų salėje, o lauko teniso entuziastai žaisdavo šalia Kauno HE administracinio pastato įrengtoje lauko teniso aikštelėje.
2010 m. Kauno hidroelektrinėje buvo atlikta kapitalinė rekonstrukcija. Darbų tikslas – padidinti energijos tiekimo patikimumą, saugumą ir efektyvumą. Po rekonstrukcijos hidroelektrinės veikimo efektyvumas išaugo 4 proc., o patikimumas – net tris kartus. Eksploatavimo laikotarpis buvo pratęstas 25 metams, o agregatų kapitalinių remontų periodiškumas pailgintas nuo 5 iki 20 metų. Kauno HE rekonstrukcija taip pat reikšmingai sumažino poveikį aplinkai: senoji alyva, anksčiau naudota įrenginiuose, buvo utilizuota ir pakeista ekologiška, aplinkai nekenksminga alternatyva. Nauja hidroturbinų konstrukcija užtikrina saugią eksploataciją – alyva nepatenka į Nemuną. Be to, buvo sumontuota šiukšlių sulaikymo įranga, leidžianti surinkti visas Nemunu atplaukiančias atliekas ir jas tinkamai utilizuoti. Šiuo metu hidroelektrinė atitinka visus jai keliamus aplinkos apsaugos reikalavimus. (Pagal „Ignitis gamyba“ internetiniame puslapyje pateiktą informaciją)
PARODOS PABAIGA
