Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) labiausiai žinomas kaip polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autorius, valstybės ir politikos veikėjas, išsilavinęs, daug keliavęs aristokratas, itin mėgęs ir pats kūręs muziką. Savo muzikines pažiūras jis išdėstė 1828 metais parašytoje knygoje „Laiškai apie muziką“ (lietuvių kalba išleista 2016 m.). Oginskis kūrė vokalinę, fortepijoninę muziką, yra laikomas operos „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“ autoriumi. Ne mažiau svarbūs ir jo keturi „Atsiminimų“ tomai.
Šioje parodoje pristatoma keliolika su Oginskių šeima susijusių eksponatų – gaidų. Pirmiausia pristatomi paties M. K. Oginskio kūrinių leidiniai, vėliau – jam ir jo šeimai dedikuoti, dovanoti kūriniai, Oginskių šeimos mokytojų darbai, saugomi Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų rinkinyje. Šie rankraščiai ir leidiniai atskleidžia ne tik juose įamžintą muziką, bet ir įdomią bei sudėtingą Europos kultūros istoriją.
„Tik atsitiktinumo dėka gimei tarp tų, kuriems tarnaujama, o ne tų, kurie tarnauja, tad tikrai neturi kuo didžiuotis“ – 1822 m. „Priesakuose sūnui“ Irenėjui rašė Mykolas Kleopas Oginskis. Didikas sūnui pabrėžė atsitiktinumo reikšmę – būtent ji lėmė, kad Vasario 16-osios Lietuvoje iš senųjų dvarų, buvusių carinių institucijų ir vienuolynų surinktos knygos, rankraščiai, žemėlapiai bei brėžiniai iš pradžių buvo perduoti į vadinamą Centralinį knygyną, o tuomet – į Lietuvos, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką. Sovietams nutarus išdraskyti intelektinį Lietuvos Respublikos universiteto turtą, muzikiniai leidiniai ir rankraščiai buvo perduoti naujai įkurtam Kipro Petrausko muziejui.
Parodą parengė M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
M. K. Oginskio kūryba
Specialistai, tyrinėjantys kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) muzikinį palikimą, nesutaria dėl tikslaus jo kūrinių skaičiaus. Apie savo kūrinių leidybą M. K. Oginskis užsimena keliose knygos „Laiškai apie muziką“ vietose, minėdamas Peterburgą, Drezdeną ir Vilnių:
Gyvendamas Vilniuje 1817 metais savo lėšomis pas tuo metu į miestą užsukusį gana įgudusį menininką išspausdinau savo polonezus ir romansus. Leidiniai buvo skirti paremti vargstančiuosius, maždaug 500 žmonių, gyvenusių Vilniaus labdaros draugijos, kurios pirmininku buvau, namuose. Gailestingi žmonės puolė juos pirkti ir neturtėlių fondas pasipildė nuo šešių iki septynių šimtų aukso dukatų.
(„Laiškai apie muziką, p. 27)
Ankstyviausi muziejuje saugomi leidiniai išleisti Peterburge. Vienas jų – Recueil de Compositions pour le Clavecin ou Fortepiano de M. O. choise et publie par Joseph Koslovsky amateur Liv. 2 (J. Kozlovskio parinkti ir išspausdinti M. K. Oginskio kūriniai, antras sąsiuvinis, Peterburgas, 1810 m.). Tai dvylika kūrinių balsui ir fortepijonui su tekstu prancūzų kalba. Apie šių kūrinių leidybą M. K. Oginskis rašė:
Pirmasis mano vaikystės muzikos mokytojas Kozlovskis, kuris tuo metu buvo visų Jo Imperatoriškosios Aukštybės teatrų Sankt Peterburge ir Maskvoje direktorius, parodė tris mano polonezų, kurių pirmasis buvo in fa, partitūras, užrašytas Vienoje, Berlyne ir Leipcige. Kozlovskis manė, kad jose pilna netikslumų, nes, be abejo, neturėta geros rankraščio kopijos. Jis paprašė manęs duoti jam savo muzikinius kūrinius, kuriuos sugebėjau išsaugoti, ir leisti juos išspausdinti savo sąskaita pas muzikos prekių pirklį Damą Sankt Peterburge.
(„Laiškai apie muziką“, p. 22).
Itin įdomus eksponatas – M. K. Oginskio Trois Romances de M. O. balsui ir fortepijonui, tikėtina, išleisti Peterburge 1814 m. Romansų tekstai – prancūzų kalba. Leidinio priešlapyje yra dovanojimo įrašas prancūzų kalba: „Souvenir del‘auteur a Mri Oginsky“ („Autoriaus atminimas Oginskiui“). Leidinyje publikuoti šie romansai: C‘est pour vous que je respire („Tik dėl jūsų“), Je ne t´ai pas vu sourire („Dovanok man šypseną“) ir Quand tu m´aimais („Kai tu mane mylėjai“). Tarp gaidų taip pat rastas popieriaus lapelis su sunkiai įskaitomais žodžiais ir 1846 m. data.
Apie savo kūrybą M. K. Oginskis rašė:
Vis dėlto privalau būti sąžiningas ir išsklaidyti jūsų iliuzijas dėl mano muzikinio talento. Iš tikrųjų turiu tik gerą klausą, giliai jaučiu harmoniją ir turiu skonį, kurį susiformavau klausydamasis ir dažnai grodamas gerą muziką. Jei man keletą kartų pavyko sukurti nedidelės apimties menkniekių, kuriuos mėgėjai ir net labiausiai nusipelnę muzikos specialistai kuo palankiausiai įvertino, jei kartais suspurdėdavo kieno nors jautri širdis, kurios virpesiai sutapdavo su manosios širdies virpesiais, jei grodamas kurį nors mano polonezą arba dainuodamas romansą brutalių aistrų draskomas žmogus atgaudavo rimtį ir ramybę, negalėčiau teigti, kad tai nutiko dėl mano ypatingo talento, kurio niekada neturėjau ar dėl gilaus muzikos išmanymo. <…> Niekada nekūriau pagal užsakymą, niekada nekilo mintis kurti apgalvotą ir teorija pagrįstą muziką ir dirbti valandų valandas. Garsus ir moduliacijas man pasufleruodavo entuziazmo protrūkis, meilė, draugystė arba graudulys, kartais skausmas arba gilus sielvartas, kūrinyje perteikdavau mane apėmusius jausmus ir sielos būklę.
(Laiškai apie muziką, p. 15 ir 17)
Kunigaikščiams Oginskiams dedikuoti kūriniai
Francesco Zappos Trijų sonatų smuikui, violončelei ir fortepijonui partijos yra seniausi šios kolekcijos eksponatai, datuojami 1790 metais. Jų numanoma parašymo vieta – Haga. „Tre Sonate per il Forte piano con l‘accompagnamento d‘un violino & violoncello Fatte Espressamente per divertimento di Sua Exel…za La Nobilissima Signora Contessa Oginska natta Lasocka Nell‘ocasione del Giorno fortunato della Sua Nascita Composte dal Suo Umilis…mo & Obl…mo Ser…re Francesco Zappa“ – toks titulinis įrašas yra visuose trijuose rankraščiuose. Jis liudija, kad šie kūriniai – dovana gimimo dienos proga Mykolo Kleopo Oginskio pirmajai žmonai Izabelei Oginskai, gimusiai Lasocka (1764–1852), su kuria kunigaikštis santuokoje gyveno 1789–1802 m.
Italų violončelininkas ir kompozitorius Francesco Zappa (1717–1803) didžiąją gyvenimo dalį praleido Hagoje, tačiau koncertavo visoje Europoje, o apie 1771 metus lankėsi Lenkijoje, Gdanske. 1790 metų vasaros viduryje M. K. Oginskis, kaip ypatingasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Jungtinėje Nyderlandų Provincijoje, kartu su žmona Izabele išvyko į Hagą ir įteikė įgaliojamuosius raštus vietininkui Oranžo princui Viljamui V bei jo žmonai princesei Sofijai Vilhelminai, Frydricho II dukterėčiai. Hagoje Oginskiai buvo iki gruodžio 8 d. Beje, apie šį autorių – Francesco Zappą – neužsimenama M. K. Oginskio knygoje „Laiškai apie muziką“, taip pat jo nemini nei Oginskio tyrėjai Ivas Zaluskis ir Andžejus Zaluskis.
François de Merlini, Šeši romansai balsui ir fortepijonui – leidinys, dedikuotas M. Oginskiui. Natos išleistos Peterburge, XIX a. pradžioje. Kūrinys nedatuotas, o apie autorių duomenų kol kas nerasta, todėl datą galima numanyti tik pagal leidėją – Honoré-Joseph Dalmas (mirė 1829 m. Peterburge), prancūzų aktorių, muzikantą, natų graverį, spaustuvininką ir leidėją. Į Rusiją atvykęs pačioje XIX a. pradžioje, Dalmas dirbo prancūzų operos trupėje, o vėliau įsteigė vieną stambiausių to meto Peterburgo natų leidyklų bei vieną pirmųjų natų žurnalų – „Troubadour du Nord“. Romansų tekstai prancūzų kalba. Leidinyje yra šie kūriniai: Romance Ossianique; La souvenance; Les adieux a Mde la princesse Galitzin, née Wasilcikoff; Complainte d‘un Amant; Le départ de Silvie; Ce que je desire.
Emile Julliard, Elegie. Penseée et souvenir („Mintys ir prisiminimai“), kūrinys balsui ir fortepijonui, rankraštis. Dedikuotas „A Mme la Princese O. Oginska“. Ženeva, XIX a. Šio kūrinio autorius – Emile Julliard (1837–1907), Ženevoje gimęs keliautojas ir rašytojas, Rietavo dvare dirbęs Irenėjaus Oginskio vaikų mokytoju. Vėliau jis keliavo po Europą, gyveno Maskvoje, Atėnuose, Konstantinopolyje, o grįžęs į Šveicariją dirbo literatūros dėstytoju. Asmuo, kuriam dedikuotas kūrinys, greičiausiai yra Olga Oginskienė, gimusi Kalinovska (1808–1863) – M. K. Oginskio sūnaus iš antros santuokos, kunigaikščio Irenėjaus, antroji žmona. Irenėjaus ir Olgos šeimoje gimė du sūnūs: Bogdanas Oginskis (1848 –1909) ir Mykolas Mikalojus Oginskis (1849–1902). Rankraštis nedatuotas; apytikrė sukūrimo data – nuo 1857 m. iki 1863 m., tikėtina, po autoriaus tarnybos Rietave.
Tarp Oginskiams dedikuotų kūrinių yra du Aloyzo Butkevičiaus (apie 1841–1896) – Rietavo ūkvedžio sūnaus, Rietavo muzikos mokyklos auklėtinio, kurį laiką čia mokytojavusio (1880–1882), dirbusio orkestro dirigentu ir bažnyčios vargonininku, vėliau pianisto, vargonininko, Varšuvos muzikos instituto vargonų klasės profesoriaus (1889?–1896 m.) – kūriniai: rankraštis ir spausdintos gaidos. Abu kūriniai dedikuoti kunigaikščiui M. Oginskiui. Nors vieno kūrinio pavadinime minimas Rietavas, o kito sukūrimo vieta nurodytas Rietavas, labiau tikėtina, kad jie skirti Plungės kunigaikščiui Mykolui Mikalojui Severinui Markui Oginskiui (1849–1902), kuris gyveno Rietave, o į Plungę persikėlė apie 1879 m. M. Oginskis buvo didelis muzikos mėgėjas, žinovas, mecenatas, mokėjęs groti keliais muzikos instrumentais.
Tarp šių gaidų yra leidinys su dovanojimo įrašu – filosofo, enciklopedisto, kompozitoriaus ir muzikologo Jean-Jacques Rousseau (1712 – 1778) operos Le devin du village („Kaimo burtininkas“) partitūra, išleista Paryžiuje, leidėjų Victor Dufaut ir Brutus Dubois. Ši vienaveiksmė opera, kurios premjera įvyko 1752 m., išgarsino J. J. Rousseau kaip kompozitorių ir repertuare išsilaikė net apie 60 metų.
Muziejuje saugomas leidinys nedatuotas, tačiau pagal leidyklos veiklos laikotarpį galima numanyti, kad jis išleistas 1810–1842 metais. Dovanojimo įrašas prancūzų kalba skirtas jų ekscelencijoms princesėms Oginskoms. Dovanotojas kol kas nenustatytas. Dovanojimo įraše minimos princesės Oginskos galėtų būti Mykolo Kleopo Oginskio dukros Amelija Oginskytė-Zaluska (1803–1858) ir Ema Oginskytė-Bžostovska (1810–1871). Abi nuo mažens keliaudavo su tėvais, muzikavo ir pačios kūrė muziką. Knygoje taip pat rastas nepasirašytas natų popieriaus lapelis su užrašyta melodija ir prancūziškomis patriotinėmis, tačiau melancholiškomis eilėmis. Melodijos ir teksto autorius kol kas nenustatytas.
Kunigaikščio mokytojų kūriniai
Muziejuje saugomas pirmojo M. K. Oginskio muzikos mokytojo Juzefo Kozlovskio (1757–1831) kūrinio rankraštis, kurio apdainuojamas objektas ir atlikimo istorija tiesiogiai susiję su Lietuvos istorija, o tiksliau – su Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės praradimu. Pilnas kūrinio pavadinimas – Polonoise a grand orchestre, avec des choeurs composee pour la masquerade, qui a oulieu dans la mainos de I. E. Monsieur le Comte Besborodko, chevalier des plasieurs ordres par J. Koslovsky amateur de 29 Dec. 1792 a St. Petersbourg – nurodo, kad orkestrui ir chorui sukurtas polonezas buvo atliktas grafo Aleksandro Bezborodko (1747–1799), dvare Peterburge, karnavalo metu, vykusio 1792 m. gruodžio 29 d. Kūrinys šlovina Jekateriną II.
J. Kozlovskio gyvenimas yra tipiškas to meto sėkmingą karjerą padariusio muziko pavyzdys. Pradėjęs nuo Varšuvos katedros orkestro, jaunas muzikantas buvo pakviestas mokyti Mykolo Kleopo sesers Juzefos, o netrukus muzikos pamokomis susidomėjo ir pats kunigaikštis. M. K. Oginskis „Laiškuose apie muziką“ prisimena:
Juzefas Kozlovskis, mano pirmasis muzikos mokytojas, paliko mūsų šeimą 1778 metais ir išvyko į Rusiją, nes parsisamdė kunigaikščiui [Grigorijui] Potiomkinui, o vėliau persikėlė į Sankt Peterburgo dvarą. Valdant trims valdovams: Jekaterinai, Pavelui ir Aleksandrui, jis buvo Imperatoriškųjų Aukštybių Sankt Peterburgo ir Maskvos teatrų orkestrų direktorius. Jis sukūrė daug polonezų, kurie turėjo didelį pasisekimą. <…> Parašė chorų kelioms rusiškoms operoms, tarp jų ir operai „Fingalas“, ir pelnė didelę šlovę, bet pagrindinis kūrinys, kurį įvertino net kelių šalių menininkai, buvo „Requiem“, kurį sukūrė Sankt Peterburge, paprašytas paskutiniojo Lenkijos karaliaus Stanislovo.
(„Laiškai apie muziką, p. 112–113).
Įdomu tai, kad pamokose ir kūrinių leidyboje užsimezgusi draugystė tęsėsi ir muzikui pasenus. Konstantinas Tiškevičius knygoje „Vilija ir jos krantai“ mini, kad Zalesės dvaro kvartete su kunigaikščiu M. K. Oginskiu grojo jau senas, kunigaikščio pensiją gaunantis ispanų smuikininkas Eskudera, o violončele grojo Juzefas Kozlovskis – pirmasis M. K. Oginskio muzikos mokytojas, 1821m. apsigyvenęs Zalesėje, baigęs tarnybą Peterburge.
Dar vieno mokytojo – Ivano Mane Jarnovićo (it. Giovanni Mane Giornovichi, 1747–1804) – koncertas neturi konkrečių sąsajų su Oginskiais, tačiau jame slypi žavus prisiminimas, kuriuo užbaigsime šią parodą. Gaidose, kaip įprasta to meto leidiniams, nurodyta aukščiausia tarnybos vieta – Prūsijos princo rūmai. Kroatų kilmės italų smuikininkas virtuozas ir kompozitorius Ivanas Mane Jarnovićas ne tik tarnavo rūmuose, bet ir koncertavo didžiuosiuose Europos miestuose. Tai dar vienas sėkmingą karjerą padariusio muziko pavyzdys. Kunigaikštis M. K. Oginskis „Laiškuose apie muziką“ rašo jį neturėjus jokio išsilavinimo, tačiau „gamta davė talentą groti smuiku, pratybos bei praktika išvystė talentą ir pastatė jį į pačių garsiausių to meto menininkų gretas. <…> Jis vos mokėjo pasirašyti ir visiškai neišmanė muzikos teorijos, tačiau visoje Europoje garsėjo savo koncertais.“ Beje, kai ką jis mokėjo puikiai: „Visi yra girdėję anekdotų apie Jarnoviko sąmojų ir ekstravaganciją. Pridursiu tik tiek, kad šis vyras, kurį likimas ypač lepino, būtų sukaupęs turtus, jei dėl netvarkingo gyvenimo nebūtų praradęs visų taip lengvai uždirbtų pinigų. Jis stambiai lošdavo ir daug išleisdavo moterims.“
Kunigaikščių Oginskių indėlis į Lietuvos muzikinę kultūrą – neabejotinas. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje saugomi su Oginskių šeimos muzikiniu paveldu susiję rankraščiai ir spausdinti kūriniai – tik nedidelė, bet reikšminga Lietuvos muzikinio-kultūrinio peizažo dalelė, padedanti užpildyti trūkstamas spragas. Šie eksponatai kelia daug klausimų ir reikalauja tolesnių, gilesnių tyrimų, tačiau kartu teikia viltį, kad prarasti istorijos faktai gali būti sugrąžinti.
PARODOS PABAIGA
