Archeologinių eksponatų kelias į muziejų nėra vienodas. Dalis archeologinių radinių patenka iš archeologinių tyrimų, o dalis – iš Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus, į kurį perduodamos atsitiktinai žmonių rastos archeologinės vertybės. Norime Jums pristatyti vieną unikalų eksponatą, neseniai papildžiusį Kauno miesto muziejaus fondus, ir trumpai apie jį papasakoti.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas-archeologas Povilas Gadliauskas
Šį kartą aptarsime neseniai muziejų pasiekusį atsitiktinį radinį – kalavijo buoželę, datuojamą XIII–XIV a. laikotarpiu. Ji buvo atsitiktinai surasta Kauno rajone, Jaučakių kaimo apylinkėje, Kriemalos miške. Greta radimo vietos esantis Jaučakių piliakalnis, kurio datavimas apima ir kovų su Vokiečių ordinu laikotarpį, leidžia kalavijo buoželę sieti su šiame laikotarpyje vykusiomis įnirtingomis lietuvių ir kryžiuočių kovomis. Šis radinys unikalus ir dėl to, kad jis rastas naudojant metalo ieškiklį bei, laikantis įstatyminių nuostatų, pristatytas į Kultūros paveldo departamento skyrių, iš kurio pateko į mūsų muziejų.
Kalavijo buoželė – sustorėjusi kalavijo dalis, kuria baigiasi ginklo rankena. Tai gali būti arba atskira detalė, kaip ir šiuo atveju, arba rankenos sustorėjimas. Kalavijas – kertamasis, kartais ir duriamasis ginklas. Jį sudaro tiesi vienašmenė arba dviašmenė, iki 130 cm ilgio ir 4–8 cm pločio geležtė bei rankena. Dviašmenių kalavijų geležtės dažnai turi griovelius, būna inkrustuotos spalvotaisiais metalais, ženklais, ornamentuotos. Rankenos su įvairių formų buoželėmis ir skersiniais, aptrauktos organinės kilmės medžiagomis, kartais apsuktos sidabrinėmis ar žalvarinėmis vielutėmis, dažnai puoštos sidabru, žalvariu, rečiau – auksu; kartais būna medinės, be buoželių ir skersinių.
Pirmieji kalavijai buvo pagaminti iš žalvario ir atsirado maždaug II tūkst. pr. Kr. viduryje, o geležiniai pradėti kaldinti I tūkst. pr. Kr. pirmoje pusėje. Baltų teritorijose kalavijai atsirado bronzos amžiaus senojo laikotarpio pabaigoje – naujojo laikotarpio pradžioje (1300–1100 pr. Kr.), ir buvo atvežtiniai. Pirmuosius geležinius kalavijus vietos gyventojai pradėjo kalti romėniškajame laikotarpyje – pirmaisiais amžiais po Kristaus, vakarinėse baltų žemėse. Šiandieninės Lietuvos teritorijoje žinomi trijų tipų kalavijai. V–X a. paplito vienašmeniai, peilio formos geležiniai kalavijai su medinėmis rankenomis, be buoželių ir skersinių. V–VI a., nors ir retai, buvo naudojami vadinami spatha tipo dviašmeniai kalavijai. VII–XI a. naudoti plačiagaliai kalavijai, kurių geležtės smaigalio link platėja ir galo srityje įstrižai apvalėja. Dviašmeniai kalavijai, kurių buoželę šiandien pristatome, pasirodė vėlyvojo geležies amžiaus pradžioje – IX a., ir beveik nesiskyrė nuo Europoje naudotų kalavijų. Jų randama visoje Lietuvoje. Dauguma dviašmenių kalavijų tipų buvo atvežtiniai.
Ši buoželė yra maždaug 7 cm aukščio, 5,5 cm pločio ir 2 cm storio. Remiantis archeologo Vytauto Kazakevičiaus 1996 m. publikuota tipologija, ji priskiriama rombo formos buoželėms. Šio tipo buoželių rasta visose baltų žemėse, o didžiausia jų koncentracija aptinkama pajūryje – Kuršių genties teritorijoje. Tikimės, kad tolimesni Lietuvoje randamos viduramžių ginkluotės ir jų elementų tyrinėjimai leis atskleisti naujų duomenų, kuriais galėsime pasidalinti su visais besidominčiais.
PARODOS PABAIGA
