Tarp naujai Kauno miesto muziejų pasiekusių eksponatų išsiskiria fotografijų grupė, kuri mums primena šiais laikais jau pamirštą kariuomenės dalį – kavaleriją. Dažnam šiandien skaitančiam šias eilutes gali atrodyti, kad kavalerija karų baigtį lėmė tik Antikoje ar giliaisiais Viduramžiais, tačiau ir XX a., žmonijai eksperimentuojant su pirmaisiais automobiliais, ji tebebuvo svarbi kariuomenės dalis. Pirmasis pasaulinis karas atnešė revoliucinių naujovių – mūšio lauke pasirodė pirmieji tankai ir kitos motorinės priemonės, kėlusios siaubą to meto kariams. Nepaisant to, patikima, veržli ir dinamiška kavalerija išliko ypač vertinama Vidurio ir Rytų Europoje, kur daugelio tautų karyboje turėjo šlovingas tradicijas. Garsioji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalė prie Salaspilio 1605 m. prieš tuomet galios viršūnėje buvusią Švediją taip pat buvo „nukalta“ garsiųjų sparnuotųjų husarų. Kitos regiono tautos taip pat didžiavosi savo kavalerija, todėl neatsitiktinai 1920 m. Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo baigtį iš esmės nulėmė kavaleristai. Pergalę pasiekusioje Lenkijoje ir tarpukariu ši kariuomenės rūšis buvo ypač gerbiama.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus direktorius dr. Simonas Jazavita
Kaunui tapus Lietuvos Laikinąja sostine, miesto ryšys su kavalerija dar labiau sustiprėjo. Vienas ryškiausių tai menančių pastatų – husarų kareivinės Radvilėnų plente, kur tuo metu glaudėsi tiek kariai, tiek jų keturkojai partneriai. Šios kareivinės pastatytos dar XIX a. pabaigoje ir priklausė carinės Rusijos kariuomenės Septintajam Novorosijsko dragūnų pulkui. Nepriklausomybės kovų metu nebuvo laiko statyti naujų kareivinių, todėl jų vietą užėmęs Pirmasis raitelių pulkas ir toliau gyveno daugiausiai medinėse patalpose. Jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais suprasta, kad gerėjančių gyvenimo sąlygų ir aukštesnių higienos reikalavimų šie pastatai nebeatitinka ir nėra tinkami nei dvikojų, nei keturkojų karių gerovei užtikrinti.
1930 m. buvo pastatytos naujos mūrinės kareivinės – modernūs trijų aukštų pastatai. Taip pat įrengtas kariams skirtas klubas ir valgykla. Tai buvo pirmos tokios modernios kareivinės Lietuvoje. Į valdžią sugrįžęs prezidentas Antanas Smetona į kavaleristus žiūrėjo palankiai, nes nemaža jų dalis rėmė 1926 m. gruodžio perversmą. Todėl dar 1927 m. jis pulkui paskyrė globėją. Pulkas buvo pavadintas Pirmuoju husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulku, jam įteikta vėliava su devizu „Nugalėsim arba mirsim“. Tarp šio pulko vadų buvo ryškiausi tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkai – Povilas Plechavičius, Aloyzas Valušis, Izidorius Kraunaitis.
Kauno miesto muziejaus fondus pasiekė čia tarnavusio kario Aloyzo Čekanavičiaus darytų fotografijų kopijos. Dėkojame jo sūnui Gintautui, leidusiam pasidaryti šių fotografijų kopijas. Fotografijose atsiskleidžia ne tik husarų kasdienybė ir pratybos, bet ir jų laisvalaikis – lankantis svarbiuose to meto visuomeninio gyvenimo objektuose, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo Karo muziejuje, stebint kolegų aviatorių darbą. Žinoma, džiugina matyti ne tik linksmas tarnybos draugų akimirkas, bet ir jų keturkojus bičiulius, nerūpestingą jaunystę. Daugelio jų, kaip ir visos Lietuvos valstybės, netrukus laukė sunkūs sukrėtimai ir ilgi okupacijos metai. Todėl ypač prasminga prisiminti šias akimirkas, kai Kaunas ir Lietuva jau buvo spėję patirti progresą, tačiau kasdienybės dar nebuvo aptemdę rūpesčiai ir artėjančių nelaimių šešėliai.
Dešimt Lietuvos kariuomenės Pirmojo husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko karių husarų kareivinėse Radvilėnų plente. Pirmoje eilėje viduryje – jaunesnysis puskarininkis Aloyzas Čekanavičius. 1940 m.
PARODOS PABAIGA
