Ar daug iš mūsų šiandien fotografuojame tai, ką matome pro savo langą – besikeičiantį miestą, jo gatves, pastatus ar žmones? Regis, net ir turėdami tam visas galimybes – išmaniuosius telefonus, modernią fotografavimo įrangą – neskubame fiksuoti mums pažįstamos, kiek nuobodžios ir mus supančios kasdienės aplinkos. Tačiau net ir sovietiniais metais, susiduriant su okupacinės valdžios direktyvomis, ką galima fotografuoti, o ko ne, bei stokojant kokybiškos fotografijos įrangos ar medžiagų, tarp mėgėjų atsirasdavo tokių, kurie fiksavo besikeičiantį miestą pro savo kambario langą, taip palikdami vertingus vaizdinius šaltinius apie miesto praeitį.
Šį kartą rubrikoje „Naujas muziejuje“ pasakojame apie vieną iš jų – Kęstutį Janušą, kuris neįprastais rakursais fiksavo senąjį Kauną.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Gediminas Kasparavičius
Kęstutis Janušas užaugo iš pažiūros niekuo neišsiskiriančioje Kauno senamiesčio Pakalnės gatvėje (dab. Benediktinių g.) šalimais Šv. Mikalojaus bažnyčios. Tiesa, sovietmečiu čia buvo įrengtas knygų sandėlis, kuriame knygas laikė Kauno viešoji biblioteka. Vietiniai vaikai, įlindę į bažnyčios vidų, jas skaitydavo (ir ne tik). Šventoriuje jie žaisdavo futbolą, todėl buvusios bažnyčios siena pasitarnaudavo kaip futbolo vartai.
Pirmoji pažintis su fotografija atsirado dėka tėvo Kazio Janušo. Kazys buvo Nemuno laivininkystės darbuotojas, ilgus metus fotografavęs Kauną, Nemuną, jo apylinkes, žmones ir bendradarbius. Jis mėgo fotografuoti tiek laisvalaikiu, tiek darbuojantis ir beveik niekada nesiskyrė su fotoaparatu.
Greičiausiai dėl to, ūgtelėjęs, fotografija susidomėjo ir sūnus Kęstutis. Namuose jis matydavo tėvo fotografijas, o tarp bendraamžių taip pat buvo fotografijos mėgėjų. Kartkartėmis Kęstutis fotografuodavo savo laisvalaikio ar sporto akimirkas, taip pat Kauną. Jis itin mėgo fiksuoti miesto panoramas – užsiropštęs pastoliais į Kauno rotušės ar Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos bokštus įamžindavo žavingus miesto vaizdus.
Kiek neįprasta, kad XX a. 8-ajame dešimtmetyje Kęstutis nutarė fotografuoti tai, ką matė iš savo namų. Pro langą, balkoną ar užsilipęs ant stogo jis periodiškai įamžindavo besikeičiančią miesto aplinką. Taip viename kadre įamžintas šalia Šauklių gatvės prie ugniasienės prisiglaudęs mažas namelis. Tuo metu jis dar buvo laimingai išlikęs, nors transporto arterija jau buvo platinama, tačiau netrukus ir šis pastatas buvo nugriautas.
Kituose kadruose – autobusų sustojimas Šauklių gatvėje, šiandien likęs tik vyresniųjų kauniečių atsiminimuose, arba dabar nebeegzistuojančio avalynės fabriko „Raudonasis spalis“ gamybiniai korpusai. Taip pat – skubančių žmonių minios prie Kauno pilies žiedo sustojimo ir tolumoje matomi Vilijampolės daugiabučių siluetai.
Užsilipęs ant namo stogo K. Janušas „pagavo“ ne tik Neries upę ir jos pakrantėse nusidriekusį miestą, bet ir gražią panoramą, atsiveriančią į Pelėdų kalno pusę, kylant Pakalnės gatve. Žalumos jūroje matyti jaukiai „paskendę“ gyvenamieji namai.
Pabaigai galima teigti, kad šie K. Janušo užfiksuoti kadrai leidžia pažvelgti į anuometinį miestą iš neįprastos, tačiau labai žmogiškos perspektyvos. Neretai tokiuose kadruose matyti tai, ko nepastebėjo oficialioji fotografija.
PARODOS PABAIGA
