Į muziejų atkeliavę eksponatai turi nueiti ilgą kelią, kol yra paruošiami eksponuoti lankytojams. Norime šį procesą sutrumpinti, todėl vieną naujausių Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų rinkinio eksponatų pristatome jau dabar.
Tai – Klivlando vyrų okteto plokštelė, 1984 m. išleista „Suma Recording Studio“ (JAV). 1959 m. įsteigtas oktetas, nuolat bendradarbiavęs su dainininke Irena Grigaliūnaite, ankstesnes plokšteles leido maždaug kas dešimtmetį: pirmąją – 1963 m., antrąją – 1973 m. , o trečiąją, apie kurią šiandien kalbame, – 1984 m. Okteto nariai: V. Žiedonis, R. Zylė, M. Aukštuolis, A. Gylys, M. Motiejūnas, G. Motiejūnas ir R. Butkus.
Parodą parengė M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Šioje plokštelėje skamba Benjamino Gorbulskio, Miko Vaitkevičiaus, Algimanto Raudonikio, Teisučio Makačino, taip pat George Posford, Richard Rodgers ir Enric Madriguera dainos. Plokštelės voko nugarėlėje – R. Babicko biografija, Klivlando vyrų okteto istorija, jų nuotraukos ir išsamus plokštelės turinys, o viršelyje – Kaune dailės ir karo meno besimokiusio dailininko Vytauto Raulinaičio (Raulo) simbolinis piešinys su okteto vadovo ir narių parašais.
Kas bendro tarp Kauno miesto muziejaus ir Klivlando? Ogi pats Kaunas. Čia gimė kompozitoriai B. Gorbulskis (1925–1986), M. Vaitkevičius (1931–2006), A. Raudonikis (1934–2023), T. Makačinas (1938) ir Vytautas Jančys (1922–1990), kurių dainas atlieka Klivlando vyrų oktetas, vadovaujamas Kaune gimusio ir čia muzikos studijas pradėjusio Ryto Babicko (1930–1987).
Kodėl ši plokštelė ypatinga? XX a. 9 deš. Sovietų Sąjungoje tvyrojo dviprasmiškas atmosfera: viena vertus, vis dar sovietmetis, kita vertus – vis drąsiau sklindantis laisvės vėjas. O muzika? Kaip ji prasmuko pro „geležinę uždangą“, ar, anot vengrų istoriko György‘o Péterio, – „nailono uždangą“? Kaip teigiama Rūtos Stanevičiūtės, Danutės Petrauskaitės ir Vitos Gruodytės knygoje „Nailono uždanga“ (2018, LMTA), skirtoje Lietuvos muzikų santykiams su lietuvių išeivija, išeivijos tautiečiai domėjosi Lietuvoje leistais įrašais, o XX a. 8 deš. didžiausią paklausą turėjo „Dainų šventėse skambėjusi muzika, liaudies ir estradinės dainos“ (p. 198). Todėl kiekvienas lietuvių išeivijos gaidų leidinys ar plokštelė atskleidžia kultūrinį pulsą bei muzikų bendradarbiavimo pobūdį ir mastą.
Beje, šios dainos okteto repertuare skambėjo ir anksčiau, o dėl kelių jų net buvo kilęs išeivijos spaudą – konkrečiai Čikagos lietuvių mėnraštį „Akiračiai“ – pasiekęs triukšmas. Spaudos žinutėje „Cenzūra ar blogas skonis“ išspausdintas okteto pareiškimas, kad Amerikos lietuvių tarybos Klivlando skyriaus valdybos pakviesti, jie sutiko atlikti meninę programą Vasario 16-osios minėjime, vykusiame Klivlando lietuvių Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos paramos parapijos salėje. Tačiau pateikus programą rengėjai pareiškė, kad „keturių dainų kompozitoriai būktai yra arba komunistai arba jiems nežinomi, neaiškūs.“ Oktetas pareiškė, kad yra „užaugę ir subrendę laisvame, demokratiškame krašte“, todėl, pasipiktinę tokiu valdybos „paranoidiniu elgesiu“, minėjime dalyvauti atsisakė. „Blogomis“ dainomis buvo įvardytos Abelio Klenickio „Aguonėlė“, Benjamino Gorbulskio „Tavo vardas“ ir „Žemė gintarinė“ bei išeivio Vytauto Gorino „Kaip aras pašautas“.
„Akiračių“ redakcija buvo lakoniška. Praleidusi B. Gorbulskį ir V. Goriną, ji paminėjo esmines Abelio Klenickio biografijos detales, kūrybos ypatumus („Daugiausia tai kūriniai, kuriuose maždaug tiek pat marksizmo-leninizmo, kiek ir muzikos“) bei svarbiausius jo kūrinius – Salomėjos Nėries žodžiais sukurtą kantatą „Marytė Melnikaitė“, simfoninį ciklą „Didysis Tėvynės karas“, dainą „Partija veda“ – ir reziumavo: „Nejaugi iš tikrųjų mes esame tokie kultūriniai skurdžiai, kad net Vasario 16-osios minėjimuose nebegalime išsiversti be šitokių politkompozitorių….“ („Akiračiai“, 1982 m., balandis, p. 3). Ką ir besakysi – mūsų laikų Dainų švenčių finalai neišsiverčia be dainos, sukurtos S. Nėries žodžiais.
Muzika visada buvo pasitelkiama politinėje arenoje, todėl pasiklausykime šioje plokštelėje įdainuotos, iš pirmo žvilgsnio neutralios B. Gorbulskio dainos „Apie vyną ir velnią“. Ji atrodo nepolitizuota tol, kol nežinome jos žodžių autoriaus Alfonso Bukonto biografijos – bet tai jau kita istorija.
PARODOS PABAIGA
