Archeologinių tyrimų metu aptinkama įvairiausių objektų. Aptinkami radiniai būna įvairios būklės – nuo visiškai sveikų iki stipriai pažeistų ar visiškai sulūžusių. Radinių būklė priklauso ir nuo medžiagos, iš kurios jie pagaminti: kuo tvirtesnė medžiaga, tuo didesnė galimybė aptikti sveiką ar mažai pažeistą objektą. Įvairūs stiklo dirbiniai, pavyzdžiui, buteliai, archeologinėje medžiagoje dažniausiai aptinkami stipriai pažeisti, tačiau į Kauno miesto muziejų pateko keletas sveikų, nepažeistų stiklo butelių, rastų archeologinių tyrimų metu Kauno mieste. Apie vieną iš jų norėtume papasakoti plačiau.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas-archeologas Povilas Gadliauskas
Išskirtiniai Kauno miesto muziejų pasiekę buteliai, datuojami XIX amžiumi, buvo aptikti 2023 metais vykdytų archeologinių tyrimų metu Šv. Gertrūdos g. 38–40. Vienas iš jų yra ypatingas – ant jo dugno įspaustas tūris ir gamintojo ženklas. Šie ženklai leidžia apie butelį sužinoti šiek tiek daugiau nei apie kitus, ant kurių nėra jokių simbolių arba pažymėtas tik jų tūris. Šio straipsnio „herojus“ – žalio stiklo butelis su dalinai išlikusiu, stipriai korozijos pažeistu geležiniu uždarymo mechanizmu. Ant jo dugno pažymėtas šioms dienoms neįprastas tūris – 1/20 viedro (apie 600 ml) – bei gamintojo ženklas „B/ KK“.
Šis gamintojo ženklas leidžia nustatyti, kad butelį pagamino vokiečio R. Kunstmann (Р. КУННСТМАННЪ) valdoma viena didžiausių XIX a. Rusijos imperijoje veikusių stiklo gaminimo firmų. Šio gamintojo stiklinių butelių gamyklos ir sandėliai buvo įsikūrę Rygoje ir Odesoje, o buteliai dažniausiai naudoti alui. Lietuvos archeologinėje medžiagoje randama gan daug tokių ir panašių (su stiklo taros pirkėjų užrašais) butelių, tačiau didžioji dalis jų būna sudužę. Viena iš didžiausių šio gamintojo stiklinių butelių naudotojų Lietuvoje buvo alaus darykla „Gubernija“, kuri 1799 metais, vadovaujant grafui Nikolajui Zubovui, buvo rekonstruota, o joje įsikūrė aludaris iš užsienio. Galima pagrįstai spėti, kad šiame butelyje buvo laikoma būtent šios įmonės produkcija.
Stiklo dirbiniai žinomi jau nuo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų. Egipte ir Mesopotamijoje pradėta lydyti neskaidrų spalvotą stiklą nedideliuose moliniuose tigliuose, gaminti įvairūs indeliai, karoliai, kurtos skulptūros; gaminiai dažniausiai buvo puošti banguojančiais įvairių spalvų stiklo siūlais, auksuoti. Tuo laikotarpiu stiklas pradėtas gaminti ir Kinijoje. I a. pr. Kr. Aleksandrijoje, Finikijoje ir Sirijoje pradėti pūsti geros kokybės skaidraus, bespalvio arba spalvoto stiklo dirbiniai, paplito įvairios stiklo apdirbimo technikos ir puošybos būdai.
Lietuvos teritorijoje nuo I a. stiklą naudojo baltų gentys. Įvairūs ornamentuoti skaidrūs ir matiniai karoliai (rasta daugiau kaip 2500 įvairių formų: rutulio, kūgio, cilindro, disko; ir spalvų: baltos, juodos, žalios, mėlynos, pilkos, violetinės, rudos, oranžinės, geltonos) bei segės buvo atvežami iš kitų kraštų (daugiausia iš Romos). Iš stiklo karolių buvo daromos apvaros, dažniausiai tarp jų įterpiant žalvario įvijų, pakabučius, gintaro ar žalvario karolius. III–V a. raudonu, žaliu ir mėlynu emaliu būdavo užpildomos žalvarinių segių ir pakabučių paviršiuje paliktos duobutės, taip pat puoštos geriamųjų ragų rankenos. IX–XIII a. stiklas gabentas iš Artimųjų Rytų, Bizantijos, vėliau – iš Rusios (karoliai, spalvoto stiklo žiedai, apyrankės), o vietiniams meistrams priskiriami rantyti mėlyno stiklo karoliai. Nuo XV a. į Lietuvą pradėti vežti Venecijos stiklo dirbiniai (pavyzdžiui, taurė su emaliu tapytu vyčiu iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo servizo, XV a. pradžia). Lietuvos Statute (1529) pateikiama duomenų apie stiklo gamybą Lietuvoje, o G. Brauno atlaso (XVI a. pradžia) Vilniaus plane pažymėta Stiklių gatvė, kurioje buvo prekiaujama stiklo dirbiniais. XVIII a. pirmoje pusėje O. Sanguškaitė‑Radvilienė Nalibokuose ir Urečėje įsteigė stiklo manufaktūras. 1843 m. Kauno gubernijoje veikė trys, Vilniaus – penki, Gardino – trys stiklo fabrikai. Nuo XX a. 3 deš. stiklo gamyba plėtota Kaune – įkurti tokie fabrikai kaip „Stiklas“, „Turbaras“, „Aleksotas“, „Stiklolitas“, „Elnias“, tačiau tai jau kita istorija.
Šiame straipsnyje aprašomas butelis yra 29,5 cm aukščio, jo kakliukas 2,9 cm, o dugnas 7,7 cm pločio. Stiklas žalios spalvos, butelio paviršius vietomis padengtas patina. Ant butelio kakliuko išlikęs stipriai korozijos paveiktas kamščio tvirtinimo mechanizmas. Ant dugno matomas šešiakampio formos įspaudas, kurio viduryje – užrašas: „1/20 B K K“. Tikimės, kad tolesni Kauno miesto tyrinėjimai atskleis dar ne vieną įdomybę apie miesto istoriją, kuria galėsime pasidalinti su visais besidominčiais.
PARODOS PABAIGA
