Šiandien Kauno miesto muziejaus fonduose saugoma daugiau nei 97 000 eksponatų, atspindinčių Kauno miesto ir jo apylinkių raidą nuo seniausių laikų iki šių dienų, atskirus miesto laikotarpius, asmenybes, daugiasluoksnes miesto istorijas, lietuvių tautinės muzikos paveldą, visos Lietuvos bei Kauno profesionaliosios muzikos svarbių įvykių ir asmenybių palikimą. Kasmet į muziejų atkeliauja šimtai naujų eksponatų, kurie praturtina pagal rūšį ir formą sudarytus muziejaus rinkinius bei leidžia rengti specializuotas parodas, leidinius ir publikacijas, įgalina panaudoti turimus muziejinius objektus kuriant edukacinius užsiėmimus ar organizuojant renginius. 2021 m. muziejus nupirko ir dovanų gavo kiek daugiau nei 3000 eksponatų. Jie papildė keturis – Kauno miesto istorijos, M. ir K. Petrauskų skyriaus, tautinės muzikos skyriaus bei archeologijos radinių – rinkinius. Dėkojame visiems muziejui perdavusiems šiuos eksponatus ir kviečiame į apžvalginę virtualią parodą bent jau akies krašteliu žvilgtelėti į juos. O jeigu norėtumėte muziejui ką nors padovanoti ir Jūs, labai kviečiame susisiekti el. paštu eksponatas@kaunomuziejus.lt – palėpėje ar sandėliuke pamirštos senienos gali tapti vertingu muziejaus eksponatu, nušviečiančiu praeities naratyvą naujomis spalvomis.
Parodą parengė rinkinio saugotoja Aneta Nagliūtė
Fotografijų autorė Eglė Adomulytė
Kauno miesto istorijos rinkinys
Kauno istorijos rinkinys pradėtas formuoti 2007 m. Šiuo metu čia saugoma medžiaga atspindi miesto ir jo apylinkių istoriją, asmenybes, kultūros įvykių bei pramonės kūrimosi tarpsnius, infrastruktūros ir architektūros sritis, kasdienybės istoriją, miesto savivaldos institucijos raidą ir kt. Per 2021 m. Kauno miesto istorijos rinkinys pasipildė 1225 eksponatais. Tarp jų – gausi Civilinės metrikacijos istoriją sovietmečiu pristatanti rankraštinė, spausdintinė ir fotografinė medžiaga, XX a. 7–8 deš. Kauno rotušės brėžiniai, „Pieno lašo“ draugijos veiklą iliustruojantys dokumentai bei fotografijos, „Žalgirio“ atributika, Leono Vytauto Glinskio filmuota medžiaga apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio trispalvės kėlimo ceremoniją, gausi filatelijos kolekcija bei kiti eksponatai, fiksuojantys XIX–XX a. miesto gyvenimą, institucijų veiklą ar iliustruojantys miestiečių buitį: įvairios fotografijos, eskizai, dokumentai, spaudiniai, buities daiktai ir meno kūriniai.
Lietuvos universiteto fotografijos
Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas), studentus ir žymius universiteto dėstytojus įamžinusias XX a. 3–4 deš. fotografijas kartu su kita itin vertinga medžiaga muziejui perdavė Marina Kulčinskaja. Tarp daugiau nei pusšimčio M. Kulčinskajos aukcione pirktų muziejinės vertės objektų – „Pieno lašo“ draugijos fotografijos, žymių Kauno tarpukario asmenybių nuotraukos, Vytauto Didžiojo universiteto studentės Anelės Janilionytės sukaupta medžiaga. Be privačių susirašinėjimų bei dokumentų, A. Janilionytė išsaugojo ir keletą fotografijų iš Lietuvos universiteto. Šiais metais švenčiant universiteto įkūrimo šimtmetį, tokios nuotraukos įgyja ypatingą reikšmę. Netekus Vilniaus krašto, vienintelis Lietuvoje likęs universitetas tapo tikru intelektualiniu centru ir inteligentijos lopšiu, subrandinusiu daug iškilių mokslininkų, teisininkų, gydytojų, inžinierių, rašytojų, visuomenės veikėjų. Nuotraukose užfiksuotos studentų pilnos auditorijos, žymių profesorių (Jono Gudaičio-Vabalo, Vinco Krėvės-Mickevičiaus) vedamos paskaitos, universiteto aplinkoje su Mykolu Biržiška ar Juozapu Albinu Herbačiausku pozuojantys studentai.
Dailininko Antano Matulevičiaus paveikslas „Aukos liepsna“
„Laisvę Lietuvai!“ Tokie žodžiai, remiantis liudininkų teigimu, perskrodė Kauno miesto sodą 1972 m. gegužės 14 d. apie 12 val. 30 min., kai devyniolikmetis Romas Kalanta, aukodamas savo gyvybę, apsipylė atsineštu benzinu ir susidegino. Nuo to momento R. Kalanta visiems laikams tapo politinio pasipriešinimo ir protesto prieš okupaciją simboliu, o jo auka davė impulsą Kauno pavasariui, kur ir vėl skambėjo žodžiai „laisvę Lietuvai“.
DaugiauŠiais metais minėdami R. Kalantos protesto 50-metį, norėtume atkreipti dėmesį į dailininko Antano Matulevičiaus dar 1979 m. nutapytą paveikslą „Aukos liepsna“, skirtą Romo Kalantos atminimui. Šiame kūrinyje, kaip ir kituose dailininko darbuose, atsispindi pagrindiniai jo kūrybos motyvai – laisvės troškimas ir pasipriešinimas okupacinei valdžiai. 1942 m. gimęs dailininkas, nors ir matė partizaninio karo žiaurumus bei patyrė spaudimą dėl šeimos (dailininko tėtis buvo Dzūkijos partizanas Antanas Matulevičius-Skiedra (1916–1948), neišdavė laisvės idealų. A. Matulevičiaus darbų simboliai – tautinės vėliavos spalvos, paukštis už grotų, nukryžiuotasis, o jo parašas – stilizuotas Vytis, tapęs pasipriešinimo sovietams kodu.
Lietuvos vokiečių bendruomenės medžiaga
Nors šiandien Lietuvos vokiečių bendruomenė nėra itin didelė (2011 m. duomenimis, Lietuvoje gyveno 2418 vokiečių tautybės asmenų), tačiau tikriausiai nenustebsite išgirdę, jog Lietuvoje ji turi gilias istorines šaknis, siekiančias dar XIII–XIV a. Kadaise tai buvusi viena didžiausių bendruomenių Lietuvoje, vaidinusi ir ganėtinai ryškų vaidmenį Kauno miesto gyvenime. Lietuvos vokiečių istorinį kelią atspindi ir 2021 m. Kauno miesto muziejaus fondus papildžiusi dokumentacija, vertingai prisidedanti prie ne itin gausios Lietuvos vokiečių bendruomenės istorijos epizodus įamžinančios šaltinių bazės. Gautą kolekciją sudaro apie pusšimtis dokumentų ir rankraštinės medžiagos, kurią muziejui dovanojo dabar jau Vokietijoje gyvenanti Lietuvos vokiečių palikuonė. Perduota medžiaga įdomi tuo, kad fiksuoja dar XVIII a. siekiančias istorines žinias apie eksponatų dovanotojos protėvius, jų gyvenamąsias vietas, profesijas bei tikėjimą. Tarp dokumentų – Garliavoje ar Virbalyje registruotų santuokų, gimimų, krikšto, konfirmacijos, mirties išrašai ir genealoginiai medžiai, leidžiantys atsekti protėvių liniją iki XVIII a. Taip pat didelė dalis eksponatų atspindi Kaune gyvenusio Gustavo Kemžio (eksponatų perdavėjos senelio) mokytojavimo veiklą tarpukariu.
Tautinės muzikos skyriaus rinkinys
Tautinės muzikos skyriaus rinkinys komplektuojamas atsižvelgiant į visus muzikavimą atspindinčius raiškos aspektus: lietuvių tradicinę ir profesionaliąją muziką, muzikos instrumentus, įvairias neprofesionalias muzikavimo apraiškas, muzikantus, folkloro rinkėjus, ansamblius, muzikos instrumentų gamybą ir konstrukciją, muzikos instrumentų naudojimą ir vaizdavimą kitose meno srityse, kitų tautų muzikavimo tradicijų apraiškas ir kt. 2021 m. į rinkinį buvo priimti 287 eksponatai, tarp kurių – muzikos instrumentai (1909–1933 m. Herfeld & Comp citra, koncertina, unikalūs Alberto Martinaičio pagaminti skudučiai), festivalio „Skamba skamba kankliai“ atributika ir leidiniai, Kauno folkloro ansamblio „Gadula“ nuotraukos, vaizdo ir garso medžiaga apie liaudies muzikantus Anatolijų Vainauską, Vladą Chockevičių ir Albiną Vaškevičių, liaudies muzikanto, mandolininko Laimučio Šalnos muzikinis palikimas (gausi nuotraukų kolekcija, ranka rašytos gaidos ir kt.).
Kanklės
Kanklės – vienas seniausių lietuvių liaudies styginių muzikos instrumentų. Tautinės muzikos skyriaus rinkinyje yra saugoma vertinga ir unikali šių instrumentų, atspindinčių XIX–XX a. lietuvių kankliavimo tradiciją, jos raidą ir instrumento kaitos kelią, kolekcija. Vienos kanklės rinkinį pasiekė ir 2021 m. – tai liaudies muzikos instrumentų meistro, folkloro judėjimo dalyvio Artūro Šulioko Kaune 1989–1991 m. pagamintas instrumentas. Įdomu tai, kad 1956 m. Kaune gimęs A. Šuliokas buvo inžinierius hidrotechnikas – specialybę įgijo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (1974–1979 m.), o vėliau dirbo Fizikinių ir techninių energetikos problemų instituto hidrologijos laboratorijoje, vadovavo LŽŪA turizmo sekcijai, organizavo bei dalyvavo folkloro ekspedicijose. Tradicinius liaudies muzikos instrumentus A. Šuliokas pradėjo gaminti 1989 m. Muziejui perduotos A. Šulioko kanklės yra 9 stygų, išskobtos iš vientisos medienos pliauskos. Kanklės yra natūralaus medžio spalvos, nežymiai patamsėjusios, nelakuotos, viršutinėje lentelėje išpjaustyta šešialapė žvaigždutė. Stygos plieninės, ilgiausioji – su varine apvija.
Laimučio Šalnos fotografijų albumas
Tarp gausaus į tautinės muzikos rinkinį priimto Laimučio Šalnos muzikinio palikimo, pasakojančio apie pokario ir sovietmečio kauniečio gyvenimo būdą, šventes bei muzikavimą, – Laimučio Šalnos fotografijų albumas, įamžinantis liaudies muzikanto jaunystę ir muzikavimą apie 1950–1970 m. Laimutis Šalna (1938–2021) buvo išties išskirtinė asmenybė, pasižymėjusi ne tik savo muzikine veikla, bet ir labai įdomia biografija. Vilniuje gimęs L. Šalna – balandžio 4 d. miške rastas pamestinukas. Kadangi tą rytą buvo šalna, vaikui duota Šalnos pavardė, o faktas, jog tokiomis aplinkybėmis išliko gyvas, lėmė, kad buvo pavadintas Laimučiu. Baigęs Kauno dailės mokyklą, o vėliau ilgą laiką dirbęs foto ateljė Laisvės al. 50, Kaune, Laimutis Šalna tapo vienu iš muzikantų, visą sovietmetį grojusių įvairiuose mėgėjiškuose orkestrėliuose. Nuo jaunystės grojo mandolina, dalyvavo įvairiuose mėgėjų kolektyvuose: Kauno Profsąjungų rūmų styginių instrumentų ansambliuose, Kauno įgulos karininkų ramovės ansamblyje „Ramovė“, ansamblyje „Randevu“, Kauno folkloro klube „Liktužė“ ir kituose. Albume suklijuotos Laimučio ir jo bendramokslių, draugų nuotraukos iš mokyklos, studijų S. Žuko dailės technikume, jaunystės laikų, įamžintas muzikavimas pianinu, gitara ir mandolina.
Festivalio „Skamba skamba kankliai“ apsauginė veido kaukė
Puoselėjant kultūros vertybes, svarbu saugoti ne tik praeitį menančius objektus, bet ir svarbiausius dabarties momentus iliustruojančius daiktus. Vienas iš tokių daiktų – festivalio „Skamba skamba kankliai“ COVID-19 ligos prevencijai skirta apsauginė veido kaukė, iliustruojanti į istorijos vadovėlius įsirašysiantį įvykį. Tokios veido kaukės kaip ši buvo dovanojamos 2021 m. festivalio „Skamba skamba kankliai“ dalyviams. Tai seniausias ir vienas iš pagrindinių folkloro festivalių Lietuvoje, rengiamas kasmet nuo 1973 m. Vilniuje. Festivalį organizuoti pradėjo dainų ir šokio ansamblio „Lietuva“ vadovas Vladas Bartusevičius, surengdamas pirmuosius koncertus. Kasmet į festivalį suvažiuoja folkloro atlikėjai iš visos Lietuvos, kviečiami atlikėjai iš užsienio. Į tautinės muzikos rinkinį patekusią apsauginę veido kaukę su stilizuotais tautiniais ornamentais išsaugojo ir padovanojo visų pagrindinių Lietuvos folkloro festivalių ir renginių dalyvis, liaudies muzikantas, multiinstrumentalistas, folkloro ansamblių „Ratilio“, „Piliarožė“, „Kauno bandonija“, „Serbentėlė“ dalyvis ir vadovas Vilius Marma.
M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinys
Į lietuvių profesionaliosios muzikos svarbių įvykių ir asmenybių palikimo kaupimą orientuotas M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinys pradėtas formuoti 1970 m. Šiandien jame saugomi eksponatai įvairiapusiškai atskleidžia Lietuvos ir tampriai su Lietuvos profesionaliąja muzika susijusias asmenybes, Kauno miesto profesionaliosios muzikos įstaigas ir kolektyvus, dainų šventes ir kitus renginius. Per praėjusius metus į M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinį buvo priimtos 96 muziejinės vertybės. Tarp jų – muzikos pedagogo, kompozitoriaus Jurgio Rimkevičiaus dokumentai, iš Kauno valstybinio muzikinio teatro gauta eksponatų kolekcija, iliustruojanti 2001–2021 m. čia pastatytas operas, Valstybinio teatro šimtmečio paminėjimui skirti ženkleliai ir renginio bilietai, su muzikiniu paveldu susiję leidiniai, fotografijos, įamžinančios Miką Petrauską ir Stasę Gruodienę, Kauno šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ programos, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus koncertų programos, bukletai, tarptautinio kamerinės muzikos festivalio „Avanti“ programos ir kt.
Sraigės kostiumas iš Z. Bružaitės operos „Voro vestuvės“
Vienas iš eksponatų, papildžiusių M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinį, – Kauno valstybinio muzikinio teatro padovanotas Sraigės kostiumas. Jis buvo specialiai sukurtas Muzikinio teatro solistei Ritai Preikšaitei, atlikusiai Sraigės vaidmenį Zitos Bružaitės operėlėje-balete vaikams „Voro vestuvės“. Operos, pastatytos pagal J. Marcinkevičiaus to paties pavadinimo poemą, premjera įvyko 2007 m. gegužės 29 d. Spektaklį režisavo ir scenografiją kūrė J. Smoriginas, dirigavo V. Visockis, scenografė I. Ciparytė. Trijų dalių – suknelės, pirštinių ir kuprinės – kostiumą Kaune sukūrė dailininkė Anna Lorens 2007 m. Suknelės vidinėje pusėje prie užtrauktuko įsiūta etiketė su užrašu „01018106 PREIKŠAITĖ“. Suknelė pasiūta iš sintetinio velveto su elastanu, gausiai dekoruoto aukso spalvos blizgučiais. Sraigės kiauto formos kuprinė aptraukta aukso spalvos sintetine medžiaga. Ilgos pirštinės (apie 50 cm) pasiūtos iš tokios pat medžiagos kaip suknelė. Šis muziejaus fondus pagausinęs kostiumas pasakoja ne tik apie konkretų sceninį veikalą, bet ir yra spalvinga detalė, papildanti jau antrą šimtmetį skaičiuojančio Valstybės teatro istoriją.
Miko Petrausko fotografijos
Sunku įsivaizduoti XX a. pradžios muzikinę kultūrą be Miko Petrausko (1873–1937). Tai įdomi ir išskirtinė asmenybė, kompozitorius, dainininkas, pedagogas, dirigentas ir chorų organizatorius, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autorius. Kūrybingiausius savo gyvenimo metus praleidęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur koncertavo, skaitė paskaitas, statė operetes bei leido jų klavyrus, įkūrė lietuvišką konservatoriją, steigė ir vadovavo chorams, M. Petrauskas sugebėjo aplink save suburti Amerikos lietuvius, kelti jų tautinę savimonę. 2021 m. Kauno miesto muziejaus muziejininkams antikvariate visai netikėtai pavyko aptikti keletą fotografijų, kuriose įamžintas ir M. Petrauskas. Sunku pasakyti, kokios yra tikslios fotografijų sukūrimo aplinkybės, tačiau unikalios, šiandien jau ne taip dažnai atrandamos nuotraukos su vienu ryškiausių XX a. pirmos pusės kultūros veikėjų negausiai, tačiau neabejotinai reikšmingai papildo turtingą kolekciją, kurioje yra ir paties M. Petrausko muzikos kūrinių rankraščių, leidinių, laiškų, užrašų sąsiuvinių, renginių programų, nuotraukų ir kitos archyvinės medžiagos.
Petras Stankevičius. Aukauju Brangiai mano Tevynei Lietuvos Hymną
Mūsų himnas unikalus. Jo žodžius ir gaidas parašė tas pats žmogus – gydytojas, poetas, satyrininkas, publicistas, vienas didžiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų Vincas Kudirka. 1898 m. lapkričio–gruodžio mėnesių Varpo numeryje išspausdintai „Tautiškai giesmei“ buvo lemta tapti Lietuvos himnu – viešai ji buvo pripažinta 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, o oficialiai įtvirtinta pirmajame Steigiamojo seimo posėdyje 1920 m. Vis dėlto, įsisiūbavus tautiniam atgimimui, šis kūrinys nebuvo vienintelis pretendentas į Lietuvos himną. Siekiant tobulumo imta kritiškai vertinti ir tai, kas jau yra – radosi naujų muzikos variantų, pritaikytų V. Kudirkos eilėms, pavyzdžiui, M. Petrausko, A Niemanno ar Petro Stankevičiaus kurtos melodijos. Pastarojo autoriaus gaidos, kurias ir rodome šioje virtualioje parodoje, išleistos dar 1908 m. Rygoje, J. Deubnerio muzikos reikmenų krautuvėje, o atspaustos Engelmann & Mühlberg litografijos spaustuvėje Leipcige. 1874 m. gimęs gaidų autorius mokėsi kunigaikščio Oginskio Rietavo orkestro mokykloje, vėliau gavęs paramą iš B. Oginskio įstojo į Maskvos konservatoriją, nuo 1901 m. gyveno ir dirbo Rygoje, kur aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, užsiėmė kūrybiniu darbu. Jo maršai neretai būdavo dedikuoti iškiliems žmonėms: Adomui Mickevičiui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, Mykolui Oginskiui. Dalis autoriaus kūrinių yra nurodyti ir leidinyje.
Archeologijos radinių rinkinys
Archeologiniai radiniai Kauno miesto muziejuje pradėti kaupti 2012 m. Rinkinys gerai atspindi Kauno miesto ir jo apylinkių raidą nuo seniausių laikų iki XIX a. Rinkinyje kaupiama įvairių mokslo institucijų bei pavienių archeologų tyrinėjimų Kauno senamiestyje ir jo apylinkėse surinkta kompleksinė, mokslinė medžiaga. Per praėjusius metus į muziejaus fondus buvo priimti eksponatai iš archeologinių tyrinėjimų Kauno pilies teritorijoje (1991, 1996, 1998 m.), T. Daugirdo g. 1 (2018 m.) ir Kultūros paveldo departamento perduoti radiniai, aptikti Kauno rajone, – iš viso 1411 eksponatų. Tarp jų – įvairūs XVI–XIX a. buities objektai, koklių, keptuvių, lėkščių ir kitų indų fragmentai, XIV–XIX a. geležies dirbiniai, ietigaliai, strėlių antgaliai, X–XIV a. žiedai, segės, įvairios XIV–XX a. monetos ir kt. Pristatome keletą radinių.
Bombardos ir arkbalistos sviediniai, XIV a. antra pusė – XV a. pr.
Pristatydami archeologijos rinkinį, šiek tiek dėmesio norime skirti Kauno pilies teritorijoje A. Žalnieriaus vykdytų archeologinių tyrinėjimų metu rastiems arkbalistos ir bombardos sviediniams, fiksuojantiems šiandien ne taip lengvai atkuriamą vieno ryškiausių miesto simbolių – Kauno pilies – istoriją. Neatmestina, kad pirmieji – arkbalistos sviediniai – galėtų iliustruoti ankstyvąjį Kauno pilies istorijos periodą ir čia 1362 m. vykusias kovas su kryžiuočiais. Būtent šias karo mašinas, primenančias kur kas didesnių konstrukcijų arbaletus, puldami Kauno pilį 1362 m. naudojo Vokiečių ordino kariai. Užfiksuota, kad šturmuojant Kauno pilį arkbalistą čia pastatė iš Marienburgo atvykęs meistras Markvartas. Akmeniniai sviediniai galėjo sverti 5–60 kg, o šūvio nuotolis apšaudant tokiais akmeniniais sviediniais siekdavo 200–450 m. Arkbalistas XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje išstūmė paraku užtaisomi ginklai – bombardos. Tai buvo vieni pirmųjų artilerijos pabūklų, naudotų XIV–XVI a. tvirtovių gynybai ir apgulčiai. Pabūklas galėjo šaudyti akmeniniais, geležiniais sviediniais ar karteče. Kauno pilies teritorijoje surastą bombardos sviedinį, taip pat liudijantį apie gynybinę Kauno pilies reikšmę, būtų galima datuoti XV a. pradžia, kai buvo atstatyta antroji Kauno pilis – toji, kurią pažįstame šiandien.
Šilingas, 1351–1382 m.
Archeologinių tyrinėjimų metu randamos monetos padeda ne tik datuoti gyvenvietę, bet ir atskleidžia jos ūkinę bei prekybinę reikšmę. Tiesa, toli gražu ne visada jos būna geros būklės, o tai lemia ir identifikavimo problemas. Šį kartą norėtume parodyti vieną tokių monetų. Ar galėtumėte pasakyti, kas tai per moneta, kurios valstybės ar amžiaus? Jei atsakymas teigiamas, tikriausiai apsidžiaugėte ne mažiau už mus. Nors moneta ir prastos būklės, o ir asmuo, greičiausiai prieš šešetą amžių ją pametęs, nebuvo itin laimingas, tai vienas unikalesnių radinių – Vinricho fon Kniprodės šilingas. Rastas jis buvo Kaune, T. Daugirdo g. 1. Didysis magistras Vinrichas fon Kniprodė, kurio vardu pavadinta moneta, yra tas pats žmogus, kuris 1362 m. pradėjo Kauno pilies apgultį. Itin reikšminga tai, jog XIV a. antros pusės moneta mena kiek miglotesnę Kauno (iki jam tampant viduramžių miestu) istoriją, o ir tokių monetų atrandama ne taip jau dažnai. Būtų galima sakyti, kad nors sudėtinga kalbėti apie Kauno apylinkių apgyvendinimo bruožus XIV a., o ir aiškios vietos, kurią argumentuotai būtų galima laikyti žmonių susitikimų ir mainų vieta, nežinome, tačiau, remiantis archeologiniais radiniais, galima teigti, kad dar iki Kaunui tampant miestu tikrąja šio žodžio prasme, mezgėsi prekybinė ir mainų veikla. Tai galėtų iliustruoti ir visai netoli Nemuno pakrantės atrastas vokiečių ordino šilingas.
Įtveriamasis kirvis, III–II tūkst. pr. Kr.
Paskutinis mūsų norimas pristatyti eksponatas – III tūkst. pab. – II tūkst. pr. pr. Kr. įtveriamasis kirvis. Jį 2020 metų gruodžio 11 dieną metalo ieškiklių ieškotojų ir naudotojų klubo „Istorijos paveldas“ atstovas perdavė Kultūros paveldo departamento Kauno teritoriniam skyriui. Įvertinus, kad įtveriamasis kirvis turi archeologinę, istorinę ir kultūrinę vertę, jis perduotas Kauno miesto muziejui. Kadangi eksponatas buvo rastas atsitiktinai, sudėtinga kalbėti apie platesnį istorinį kontekstą. III tūkst. pab. – II tūkst. pr. pr. Kr. įtveriamasis kirvis buvo rastas dirbamuose laukuose Kauno rajono savivaldybėje, Taurakiemio kaime – radimvietė nėra įtraukta į kultūros vertybių registrą. Pagal pagaminimo laikotarpį jį būtų galima priskirti neolito pabaigai ir žalvario amžiaus pradžiai. Įtveriamasis kirvis šlifuotas, link ašmenų beveik dvigubai praplatėjantis, nuo vidurio link ašmenų ir penties plonėjantis.
PARODOS PABAIGA
