Paroda

Pasivaikščiokim po Kauno parkus

Europoje pirmieji parkai visuomenei pradėjo atsiverti XVIII a., o Lietuvoje – XIX a. Iki tol uždarus parkus ar didesnius sodus steigdavosi vienuolynai, didikai greta dvarų. Išpuoselėti želdynai, egzotiški augalai, sodinimo subtilybės, gausi augalų įvairovė buvo pasididžiavimo ir prestižo reikalas. Būtent tokie sodai, kurie priklauso aukštuomenei, pirmieji atsivėrė visuomenei. Tai buvo savotiška to meto dvarininkų savęs reprezentacija.

Prie gausesnių viešųjų parkų steigimo prisidėjo XIX a. pab. sparčiai plitusi miesto sodo idėja – žaliojo miesto vizija. Anot kraštovaizdžio architekto Regimanto Pilkausko, būtent XIX–XX a. laikotarpiu Lietuvoje buvo sukurta daug įspūdingų parkų. Tolimesnę galimą šalies kraštovaizdžio architektūros raidą sunaikino sovietų okupacija. XX a. vid. buvo tęsiami miesto parkų projektavimo darbai, tačiau juose žymiai mažiau dėmesio kreipta į želdynus, jų įvairovę, meninę išvaizdą – akcentuotas parkų praktiškumas bei funkcionalumas.

Šioje virtualioje parodoje pristatomos Kauno miesto žaliosios erdvės – viešieji parkai. Parodą sudarys Kauno miesto muziejaus fonduose saugomos fotografijos, kuriose užfiksuoti miesto parkai ar atskiri jų fragmentai. Virtualiai pasivaikščiosime po Ąžuolyno, Vytauto, Draugystės, Ramybės, Santakos parkus bei Miesto sodą. Trumpai susipažinsime su miško parkais – Panemunės bei Pažaislio šilais.

Parodą parengė Ekspozicijų ir parodų skyriaus kuratorė Monika Chockevičienė

Vytauto parko ąžuolynas, Kaunas, fotografas Stanislovas Lukošius. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 4766

Parkai kaip gamtos oazė mieste

Kauno miesto teritoriją sudaro net 57 proc. žaliojo ploto. Pagal 2023 m. Kauno miesto savivaldybės pateiktus duomenis, oficialiai įregistruoti 23 parkai miesto teritorijos ribose. Reikėtų nepamiršti ir žaliųjų miesto skverų, kurių gausu mikrorajonuose.

Žmogaus santykis su gamta visais laikais buvo glaudus. Ryškūs jos elementai matomi tiek lietuvių liaudies tautosakoje, tiek tautodailėje. Senuosiuose istoriniuose šaltiniuose minimi šventieji miškai ir alkai. Ypatingas ryšys su medžiais ir augalija pastebimas senajame baltų tikėjime. Nors pasaulėžiūra kinta ir šventais laikyti gamtos objektai šiek tiek prarado aktualumą, tačiau individualus žmogaus ryšys su miškais, medžiais ir augalija išliko. Tai pagrindžia ir faktas, jog 2024 m. šis ypatingas žmogaus ir miško ryšys įtrauktas į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Nežinoma moteris sėdi vejoje Pažaislyje, Kaune, 1975 m. Fotografas Stanislovas Lukošius. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 468

Gamtos poreikis žmogui visada buvo akivaizdus. Keliantis gyventi į miestus ir plečiantis jų infrastruktūrai, žaliąsias erdves imta steigti ir miestuose. Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, viešuosius parkus galima suskirstyti į miesto, kultūros, poilsio ir nacionalinius. Parkas gali būti apibrėžiamas kaip natūralios gamtos teritorija su jai būdinga biologine įvairove ar istorinis kraštovaizdžio palikimas kartu su architektūriniais pastatais, jų fragmentais. Taip pat parkas gali būti suprantamas kaip kraštovaizdžio architekto suprojektuoti želdynai. Kaip pastebima, žmogaus supratimas, koks gali būti parkas, platus ir nevienareikšmis. Sąvoka apima nuo rekreacinių iki nematerialaus kultūros paveldo teritorijų. Neatsižvelgiant į steigimo paskirtį, galimas jų rūšis, parkas nėra atskiriamas nuo gamtinės, žaliosios teritorijos.

Pasivaikščiojimas Kauno Ąžuolyne, fotografas nežinomas, XX a. 8 deš. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM P 862-3

Apie parkus galima kalbėti iš įvairių pozicijų, tačiau sutikime, kad ėjimo procesas neką mažiau svarbus nei pats žaliasis plotas. Vaikščiojimas viešuosiuose parkuose, alėjose ir skveruose teigiamai veikia žmogaus kūną ir mintis. Pasivaikščiojimai gamtos apsuptyje gerina tiek emocinę, tiek fizinę sveikatą. Grynas oras ir fizinis aktyvumas turi neįtikėtinai daug teigiamos įtakos mūsų sveikatai – nuo atminties gerinimo iki laimės hormonų gamybos.

Vytauto parkas – seniausias parkas Kauno mieste

Vytauto parką puikiai žino visi kauniečiai. Iki oficialaus parko įkūrimo čia buvo senų ąžuolų miškas. Nuo XVI a. pab. pradėta jį kirsti ir retinti dėl įvairių statybinių reikmių. 1872 m. įkurtas pirmasis oficialus viešas parkas Kauno mieste. Vietiniai jį vadino tiesiog Vytauto kalnu. Tai peizažinio tipo parkas, kuriam būdingas išpuoselėtas kraštovaizdis su vandens telkiniu arba fontanu. Parką sudaro senų ąžuolų, liepų medelynas ir jaunesni beržai, įvairūs klevai, kaštonai, gluosniai ir tuopos. Sentimentų keliantis ir ilgą laiką buvęs populiariausias šis miesto parkas šiomis dienomis žmonių pritraukia kiek mažiau, tačiau vis dar tebėra lankomas.

Vytauto parkas, fotografas Stanislovas Lukošius. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 4743

1919 m. šiam parkui suteiktas Vytauto parko pavadinimas. Parke nutiesti pasivaikščioti skirti keliukai, nors oficialiai jis buvo skirtas ramiam poilsiui. 1920 m. laikraštyje „Lietuva“ iškelta problema, kad parke pasodintus ir prižiūrimus medelius nugraužia čia ganomos ožkos! Ganomi gyvuliai – ožkos, karvės ir arkliai – ne tik trypia parko pievas, bet ir teršia pasivaikščioti skirtus takus. Vėlesniais laikais parkas aptvertas ir apmokestintas, nurodytos lankymo valandos. Tačiau miestiečiai tuo nebuvo labai patenkinti. Nuo parko įsteigimo už jo priežiūrą buvo atsakingos skirtingos įstaigos, kurios vykdė tvarką pagal tuometines savo vizijas ir planus.

Spaudinys. Basketbolo žaidimas (Krepšiasvydis) ir Lietuvos sporto lygos oficialės Basketbolo Taisyklės 1926–1927 m. Lietuvos sporto lygos leidinys Nr. 3. Kaunas, Valstybės spaustuvė, 1926 m. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM P 8467-4

Žvelgiant į Vytauto parko istoriją, svarbu priminti 1921 m. Šiais metais už parko priežiūrą buvo atsakinga Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga. Parke įrengta pirmoji ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje krepšinio aikštelė, kurios sumanytoja ir steigėja – Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė (1900–1997). Įrengtoje aikštelėje sportininkės surengė pirmąsias krepšinio varžybas, kuriose žaidė tik moterys. Įdomu, kad E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė išvertė krepšinio, tuo metu vadinto krepšiasvydžiu, taisykles. Žinodama, jog leidinys, parašytas moterims, nesulauks tinkamo pripažinimo ir nebus vertinamas rimtai, paaukojusi savo įdėtą indėlį, autorines teises atidavė Steponui Dariui.

Unikalusis Kauno Ąžuolynas

Ar žinote kitą miestą, kurio centre augtų daugiau nei 700 senų ąžuolų?! Kauno Ąžuolynas yra didžiausias Europoje ąžuolų parkas miesto teritorijoje. Miestų parkai dažniausiai ir buvo kuriami ten, kur didžiausias medžių masyvas. Oficialiai Ąžuolyną sudaro net 64 ha teritorija. Į ją įeina Lietuvos zoologijos sodas, Adomo Mickevičiaus slėnis, Žaliakalnio bei Aukštųjų Šančių žaliosios teritorijos ir ąžuolynai, Vytauto parkas, Parodos kalnas. Nuo XX a. vid. šis parkas nuolat tvarkomas ir prižiūrimas pagal kraštovaizdžio architektės Teklės Šešelgienės (1925–1982) parengtą projektą.

Dainų slėnis Kauno Ąžuolyne, fotografas Stanislovas Lukošius, 1956 m. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 3412-2

Pietinėje parko dalyje įrengta lauko estrada, dar kitaip vadinama Dainų slėniu. Ar žinojote, kad šį skambų pavadinimą sugalvojo lietuvių kompozitorius ir dirigentas Klemensas Griauzdė?

Kauno Ąžuolynas vasarą, fotografas nežinomas, XX a. 8 deš. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM P 859-7

Ąžuolyne gausu ne tik senų ąžuolų, bet jam būdinga ir didelė biologinė įvairovė. Net 14 rūšių, kurios randamos šiame parke, yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tiek Ąžuolyne, tiek Vytauto parke senų medžių drevėse gyvena niūriaspalvis auksavabalis, kuris itin saugomas visoje Europoje. Dėl šios priežasties itin svarbu palikti išvirtusius ar džiūti pradėjusius senus ąžuolus. Ant medžių kamienų galima aptikti saugomų grybų rūšių, tokių kaip ąžuolinė kepena, kuokštinė grifolė, krokinis minkštenis. O kur dar gausi paukščių įvairovė.

Kauno Ąžuolynas vasarą, fotografas Stanislovas Lukošius, XX a. 8 deš. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM P 859-3

Kauno Ąžuolynas taip pat priklauso „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklui, kuris rūpinasi svarbiomis ir unikaliomis gamtos buveinėmis Europoje.

Ramybės parkas

Nors Ramybės parko įkūrimo pradžia laikomi 1959 m., tačiau kiek sudėtinga kalbėti apie šią vietą kaip apie parką, kuriame gera leisti laisvą laiką.

Karmelitų kapinės Kaune, fotografas nežinomas, XX a. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 3-19

Prieš įsteigiant parką, šioje vietoje buvo Karmelitų kapinės, oficialiai vadintos Kauno senosiomis kapinėmis, kurios veikė nuo 1847 iki 1959 m. Tai buvo pagrindinės miesto kapinės. Jos išskirtinės ir įdomios tuo, kad buvo suskirstytos teritorijomis, priklausančiomis skirtingoms religinėms bendruomenėms: evangelikų liuteronų, musulmonų, katalikų ir stačiatikių.

Paminklai Nepriklausomybės kovose žuvusiems kariams Karmelitų kapinėse, fotografas nežinomas, XX a. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 3-15

Senosiose Kauno miesto kapinėse buvo laidojami kariai, lakūnai, Pirmojo pasaulinio karo aukos, Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų kūnai.

Kristaus Prisikėlimo cerkvė Ramybės parke, fotografas Stanislovas Lukošius, 1981 m. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM P 561

Ramybės parko teritorijoje, pietinėje dalyje, yra išlikusi Kristaus Prisikėlimo cerkvė, kuri taip pat byloja apie čia anksčiau buvusias kapines. Cerkvė stovėjo stačiatikiams paskirtoje teritorijoje, o pastatyta 1862 m.

Totorių mečetė Ramybės parke. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM P 846

Šiaurinėje parko dalyje tebestovi Totorių mečetė, kurios statybos užtruko keletą metų. Oficialiai atidaryta 1933 m. liepos mėnesį. Įdomu, jog tai yra vienintelė mūrinė mečetė Lietuvoje.

Vaikų biblioteka Totorių mečetėje, fotografas Stanislovas Lukošius, 1973 m. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 4888

Sovietmečiu mečetė nacionalizuota ir uždaryta. Ją buvo mėginama pritaikyti įvairiausioms veikloms – nuo Valentino Dikulio įsteigto cirko, vaikų bibliotekos-skaityklos iki M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų. 1989 m. maldos namai sugrąžinti tikintiesiems.

Ramybės parkas, fotografas Stanislovas Lukošius, 1962 m. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 4558-2

1958 m. prasidėjo masinis senųjų miesto kapinių naikinimas. Pirmiausia buvo iškelti žymių žmonių palaikai ir jų antkapiai. Dauguma palaikų perlaidoti Petrašiūnų kapinėse. Taip pat kreiptasi į Senosiose kapinėse palaidotų žmonių artimuosius dėl palaikų išsikėlimo. Šiam procesui įgyvendinti skirti 2 metai. Vėliau šioje vietoje suprojektuota miestiečiams skirta poilsio vieta. Suprojektuoti ir išasfaltuoti pasivaikščiojimų takai, pastatyta suoliukų.

Draugystės parkas

Miestas – sudėtinga, iš daug jungiamųjų dalių susidedanti sistema, kurios epicentre yra viską kuruojantis žmogus. Didėjant žmonių skaičiui, plečiantis miesto infrastruktūrai, atsiranda natūralus viešųjų erdvių poreikis laisvalaikiui leisti. Architektūros pradininkas Lietuvoje, teoretikas Karolis Podčašinskis (1790–1860) teigė, kad parkai yra būtini psichologinei žmonių sveikatai gerinti. Dėl šios priežasties jie steigiami tankiai apgyvendintuose miesto mikrorajonuose. Vienas iš tokių parkų yra Draugystės parkas, pasižymintis didele erdve, kurioje veiklos suranda visi. Ypatingas dėmesys sutelktas į įvairius sportinius užsiėmimus. Vyksta tiek su įvairiomis sporto šakomis susiję, tiek ir kultūriniai renginiai.

Draugystės parkas, Kaunas, fotografas Stanislovas Lukošius, 1974 m. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 8615-3

Parko įkūrimas datuojamas 1974 m. Projekto autorius – architektas Alvydas Pranas Steponavičius (1943–2020). 2019 m. šis parkas atnaujintas, todėl tapo šiuolaikiškas ir pritaikytas miestiečių poreikiams. Nepriklausomai nuo metų laiko, žaliąsias miesto erdves visada gausiai lanko ir kauniečiai, ir miesto svečiai. Draugystės parkas, kaip ir kiti, ne tik suteikia progą atsikvėpti nuo miesto triukšmo, bet ir prisideda prie galimybės aktyviai leisti laisvalaikį žaliosiose miesto erdvėse. Parke įrengta fizinei veiklai skirtų aikštelių, vaikų žaidimo aikštelių. O dirbtinai suformuotos kalvelės parko teritorijoje saugo žaliąjį kampelį nuo išorinio miesto triukšmo. Veiklos randa visi lankytojai, neišskiriant jokios amžiaus grupės. Tiek pasivaikščiojimas, pasivažinėjimas dviračiais arba riedučiais parkų takeliais, tiek ramus pasisėdėjimas ant suoliuko tapo kauniečių ir miesto svečių laisvalaikio praleidimo būdu.

Miesto sodas

Naujamiestyje esantis Miesto sodas kaip viešoji erdvė visuomenei atsivėrė 1872 m. Iki 1833 m. šioje vietoje buvo kapinės, bet keičiantis miesto infrastruktūrai jos buvo iškeldintos. 1892 m. šioje teritorijoje pastatytas dabartinis Kauno valstybinis muzikinis teatras, kuris ypač suklestėjo Kaunui tapus laikinąja sostine.

Aktyvus gyvenimas šioje vietoje vyko nuo pat XIX a. Įrengta vasaros terasa traukė rengiamais koncertais, įvairiais cirko pasirodymais. Vėliau čia vyko filmų peržiūros. Vieta pasižymėjo ir įvairiais skandalais. Peržvelgus senąją to meto spaudą, matoma, kad Miesto sodas dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo vis minimas. Kaip antai 1919 m. piktinamasi, kad „vakarais Kaune užėjęs į Miesto sodo verandą muzikos pasiklausyti išgirsi kažkokių neregimų moterų cypimą ir kaukimą, besiveržiantį iš kabinetų pro paslaptingai uždengtus langus: šitie balsai sėkmingai konkuruoja su orkestro muzika ir sudaro negirdėtą simfoniją keliančia šiurpulį ir ypatingą nejaukumą“. O 1925 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ piktinamasi, kodėl reikia mokėti už įėjimą į Miesto sodą. Svarstoma, kodėl gi negali pramogos būti nemokamos.

Miesto sodo fontanas, fotografas Stanislovas Lukošius, 1960 m. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 3091-1

Miesto sode stovėjo fontanas, kuris, atrodytų, niekuo nesiskyrė nuo kitų miesto fontanų. Jis svarbus kaip Kauno bohemiškos kultūros dėmuo. 1966 m. šioje vietoje pradėjo formuotis Kauno hipių judėjimas. Tai buvo jiems patogi, saugi susibūrimo bei bendravimo vieta. Kaip mini Egidija Ramanauskaitė, tyrinėjusi Kauno hipių bendruomenę, Miesto sode minėtu laikotarpiu rinkdavosi ilgaplaukiai jaunuoliai ir aplinkinių namų gyventojai, ateidavo mamų su mažais vaikais. 1972 m. Miesto sode, priešindamasis tuometinei sovietų valdžiai, susidegino hipių judėjimui prijautęs Romas Kalanta. Po šio įvykio nebeliko ir Miesto sode hipiuojančio jaunimo.

Miesto sodas po 1978–1979 m. rekonstrukcijos, fotografas Stanislovas Lukošius. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 4776-1

1978–1979 m. vyko Miesto sodo rekonstrukcija, po kurios parko planas pasikeitė. Nebeliko čia stovėjusio fontano.

Santakos parkas

Kauno miestas ypatingas dėl įvairaus pobūdžio žaliųjų zonų. Mieste gausu ne tik viešųjų parkų, skverų, specialiosios paskirties parkų (zoologijos sodas, botanikos sodas ir pan.), bet ir upių krantinių. Vienas tokių ypatingų gamtos kampelių – Santakos parkas.

Nemuno ir Neries Santakos parko teritorija apima daug Kauno istorijai svarbių ir reikšmingų objektų, tokių kaip Kauno pilis ir priešais ją stūksanti Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. Ši bažnyčia pastatyta 1487 m. ir skirta vienuoliams bernardinams. Įdomu tai, jog tuo metu santakoje jie buvo įsirengę daržus.

Nemuno pakrantė, fotografas nežinomas, 1938 m. birželis. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 9467

Tarpukariu Nemuno pakrantėje buvo vienas iš tuo metu vietinių mėgtų paplūdimių. 1938 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“ rašoma, jog į šį miesto paplūdimį karštuoju metų laiku renkasi tūkstančiai vyrų, moterų, berniukų ir mergaičių. Straipsnyje piktinamasi dėl bendrų maudyklių vyrams ir moterims, kad jose nesilaikoma bendros dorovės taisyklių. Minima, kad miesto paplūdimiuose vyrai dėvi „labai menkus maudymosi kostiumus, daugiau panašius į figos lapą.“ Be maudymosi, paplūdimyje taip pat buvo rengiami piknikai bei žaidžiami įvairūs sportiniai žaidimai.

Mitingas Kauno Santakos parke. Centre Tomas ir Tadas Langaičiai, fotografas Zenonas Langaitis, 1988 m. rugpjūčio 2 d. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 11442

Kauno Santakos parke ne tik šiomis dienomis, bet ir anuomet vykdavo svarbūs renginiai. 1988 m. Kauno paminklosaugos klubas „Atgaja“ (įkurtas 1987 m.) suorganizavo ekologinį protesto mitingą Santakos parke, kuris sutraukė daugiau nei 50 tūkstančių žmonių!

Kauno santaka, fotografas Stanislovas Lukošius, 1961 m. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 2093-2

Šiandien Santakos parkas gausiai lankomas visais metų laikais ir, turbūt galime sakyti, bet kuriuo paros metu. Vasarą kauniečiai ir miesto svečiai mėgaujasi maudynėmis vėsiame upės vandenyje, o žiemą grožisi ledonešiu. Įrengti pasivaikščiojimo takai, suoliukai, įvairūs sportuoti skirti įrenginiai, vaikų žaidimo aikštelės suteikia galimybę visiems atrasti tinkamą laisvo laiko praleidimo būdą. O kur dar gausiai vykstantys miesto renginiai, kurie pritraukia vis daugiau žmonių.

Parko vieta unikali, kadangi žalioji zona ribojasi net su dviejų upių – Nemuno ir Neries – pakrantėmis, taip sudarydama ypatingą kraštovaizdį. Parke augantys medžiai atlieka svarbią funkciją: urbanistinėse teritorijose valo bei vėsina orą, mažina aplinkos taršą, slopina mašinų skleidžiamą triukšmą ir taip gerina miesto mikroklimatą. Svarbu paminėti ir tai, kad Santakos parke auga baltasis gluosnis, o nuo 2016 m. jis įtrauktas į gamtos paveldo objektų sąrašą. Spėjama, kad jam daugiau nei 100 metų.

Panemunės šilas

Kaunas gali pasidžiaugti ne tik viešais miesto, bet ir miško parkais. Šiame mieste jų ne vienas: Kleboniškio, Palemono, Pažaislio, Romainių ir didžiausias šilas Kauno mieste – Panemunės šilas. Šis pušimis ir kitais spygliuočiais apaugęs miškas populiarus tarp poilsiautojų dar nuo XX a. pr. 1928 m. šilas pavadintas dr. Jono Basanavičiaus vardu jo garbei.

Buvęs kurhauzas Panemunės šile, fotografas Kazimieras Dudėnas, XX a. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 100

Oficialiai Panemunės teritorija prie miesto prijungta 1931 m., o dar po kelerių metų įtraukta į Lietuvos kurortų sąrašą. Čia stovėjo žymusis kurhauzas, kurį itin mėgo kurorto lankytojai. Kurhauze buvusi salė, kurioje vasarą vykdavo šokiai ir įvairūs koncertai. Buvo ir bufetas bei didelė veranda.

Nors sovietmečiu kurhauzas neprižiūrimas sunyko, tačiau šokių tradicija išliko gyva ir puoselėjama iki šių dienų. Apytiksliai nuo 1964 m. šalia buvusio kurhauzo pamatų kasmet šiltuoju metų laiku tebevyksta šokiai po atviru dangumi.

Panemunės pliažas Kaune, fotografas nežinomas, XX a. 8 deš. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM P 871

Tarpukariu Kaune veikė 12 pliažų ir du iš jų buvo Aukštojoje Panemunėje. Šie du pliažai, apsupti itin vaizdingo kraštovaizdžio, paskatino steigtis vasaros kurortui. Oficialiai ši vieta tapo kurortu 1933 m.

Aukštosios Panemunės miškas, Gegučių al., fotografas Kazimieras Dudėnas, XX 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 101

Vaikštant po Panemunės šilą lankytojus pasitinka alėjos, kurių pavadinimai susiję su gyvąja gamta: tai Gegučių alėja, Lakštingalų alėja, Stirnų takas, Lapių takas ir pan. Šie ir kiti alėjų bei takų pavadinimai nepasikeitę nuo 1933 m. Šiandien vaikštant šiame šile dėmesį patraukia unikalūs mediniai rankų darbo suoliukai, kurie yra projekto „Kauno akcentai“ rezultatai.

Aukštosios Panemunės miškas, Lakštingalų al., fotografas Kazimieras Dudėnas, XX 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 102

1934 m. buvo idėja šile įsteigti zoologijos sodą, kuriame būtų galima pamatyti Lietuvos miškuose gyvenančius gyvūnus. Minėtų metų laikraštyje „Lietuvos aidas“ teigiama, kad pavasarį miškuose gausu laukinių gyvūnų jauniklių ir „pas dažną girininką rasi auginamų stirniukų, lapiukų, vilkiukų ir kt. Visa toji be jokių pastangų ir vargo gaunamoji medžiaga sudarys mūsų žvėrynui ir jau pirmais metais stiprų pagrindą.“ Šiai idėjai realizuoti pritrūko lėšų.

Draugai Panemunės šile. Kairėje smuiku griežia Kazimieras Dudėnas. Fotografas Izidorius Girčys, 1935 m. Kauno miesto muziejaus fondai. KMM GEK 149

Panemunės šilas buvo gyvas ne tik nuo poilsiautojų, bet ir nuo skambančios muzikos. Šile skambėjo tango ir fokstrotas. Vykdavo jaunimo pamėgtos ir itin laukiamos gegužinės. Šioje vietoje būdavo rengiamos šventės, skirtos ir karininkams bei jų šeimos nariams.

Kauno marių regioninis parkas ir Pažaislio šilas

Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis, apsuptas šilo, puikiai žinomas ne tik kauniečiams. Šis vienuolynas su visu ansambliu pastatytas XVII–XVIII a. Tai baroko laikotarpio reliktas, kuris įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą. Pro šią vietą praeina piligriminis kelias „Camino Lituano“, kuris kasmet sulaukia keliasdešimt tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio.

FacebookMessengerEmailTwitterCopy Link