2023 m. paskelbti Aukštaitijos metais. Šis Lietuvos etnografinis regionas išsiskiria ne tik savo kultūriniu paveldu, bet ir gausiu senųjų muzikos instrumentų bei tradicinio muzikavimo palikimu. Aukštaitijos kraštas ilgiausiai išlaikė pučiamuosius tradicinius liaudies muzikos instrumentus, daudytes, skudučius, švilpas, birbynes, ragus, ožragius ir kt., kaip ir unikalias muzikavimo jais tradicijas. Ypatingas Aukštaitijos krašto išskirtinumas – skudučiai ir jais pučiami daugiabalsiai muzikiniai kūriniai.
Virtualioje parodoje susipažinsime su Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus rinkinyje saugomais tradiciniais bei patobulintais skudučiais.
Parodą parengė Ekspozicijų ir parodų skyriaus kuratorė Monika Chockevičienė
TRADICINIAI SKUDUČIAI
Skudučiai – tradicinis pučiamasis lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti XVI a. antroje pusėje, bet galima manyti, jog skudučiuojama buvo kur kas seniau. Etnomuzikologė Rūta Šimonytė-Žarskienė mano, kad skudučių tipo pučiamieji muzikos instrumentai turi itin glaudų archajinį ryšį su paukščių balsais. Tai gali siekti senus totemizmo laikus, kada buvo gyva maginė pasaulėžiūra.
Lietuvoje skudučių pūtimo tradicija pradėta aktyviai fiksuoti Aukštaitijos krašte XIX a. pab. Minimu laikotarpiu skudučiuojama pagal senąsias tradicijas šiose apylinkėse: Biržų, Rokiškio, Utenos, Ukmergės, Pasvalio, Kupiškio ir Panevėžio. Galbūt skudučiuota ir kituose Lietuvos regionuose, tačiau apie tai išlikusių duomenų nėra.
Skudučiai, kaip ir daugelis kitų liaudies muzikos instrumentų, neturėjo vieno bendrinio pavadinimo. Jie dar būdavo vadinami skurdutėmis, skuduciais, skudais, skurdučiais, skurgučiais, tūteklėmis, tutuklėmis ir kt. Tradicinį skudučių rinkinį sudaro įvairaus ilgio, dažniausiai 5–8 vnt. tarpusavyje nesutvirtintų vamzdelių rinkinys. Senieji skudutininkai mini, kad rinkinį turi sudaryti ne mažiau nei 5 skudučiai, tačiau skaičius gali kisti. Kiekvienas rinkinio skudutis turi savo pavadinimą, o jis skirtingose vietovėse gali skirtis. Profesoriaus etnomuzikologo Romualdo Apanavičiaus pateiktais duomenimis, Kupiškio apskrityje rinkinio skudučiai nuo mažiausio iki didžiausio vadinami taip: tūtutis arba tūtutututis, lakys, untutis, untytis, bosas, spiegas. O Biržų apskrityje – pirmoji, antroji, trečioji, kvepas, spjaudalė, buldukas, untytė, untytės pritarėja. Pavienių skudučių pavadinimai sufleruoja ir jais grotus kūrinius, tokius kaip „Untytė“. Šis kūrinys buvo žinomas visur, kur būdavo pučiami skudučiai.
LTMM GEK 803. Skudučių komplektas, pagamintas iš žolinio skėtinio augalo. Meistras Algirdas Vyžintas. Kauno miesto muziejaus fondai
Skudučiai, kaip ir daugelis kitų liaudies muzikos instrumentų, neturėjo vieno bendrinio pavadinimo. Jie dar būdavo vadinami skurdutėmis, skuduciais, skudais, skurdučiais, skurgučiais, tūteklėmis, tutuklėmis ir kt. Tradicinį skudučių rinkinį sudaro įvairaus ilgio, dažniausiai 5–8 vnt. tarpusavyje nesutvirtintų vamzdelių rinkinys. Senieji skudutininkai mini, kad rinkinį turi sudaryti ne mažiau nei 5 skudučiai, tačiau skaičius gali kisti. Kiekvienas rinkinio skudutis turi savo pavadinimą, o jis skirtingose vietovėse gali skirtis. Profesoriaus etnomuzikologo Romualdo Apanavičiaus pateiktais duomenimis, Kupiškio apskrityje rinkinio skudučiai nuo mažiausio iki didžiausio vadinami taip: tūtutis arba tūtutututis, lakys, untutis, untytis, bosas, spiegas. O Biržų apskrityje – pirmoji, antroji, trečioji, kvepas, spjaudalė, buldukas, untytė, untytės pritarėja. Pavienių skudučių pavadinimai sufleruoja ir jais grotus kūrinius, tokius kaip „Untytė“. Šis kūrinys buvo žinomas visur, kur būdavo pučiami skudučiai.
Augaliniai skudučiai
Tradiciniai skudučiai buvo daromi iš įvairių stambesnių žolinių, skėtinių, augalų arba tvirtesnės medienos. Gaminami iš builių, nendrių, garšvų, šeivamedžių, varnalėšų ar pelkinių vingiorykščių stiebų. Skudučius gamindavo ne tik iš skėtinių augalų, bet ir iš žievės ankstyvą pavasarį. Tam labiausiai tinkami medžiai – gluosnis, liepa. Tokie skudučiai būdavo užkemšami mediniu kamščiu. Nuskintus skėtinius augalus svarbu tinkamai nupjauti ties sustorėjusia stiebo vieta. Nupjovus reikiamo ilgio stiebą, minėta vieta tampa būsimo muzikos instrumento dugnu. O kitas vamzdelio galas nupjaunamas apie 45 laipsnių kampu į vieną pusę ir kiek mažesniu kampu į kitą pusę. Vienas skudutis gali išgauti tik vieną garsą.
LTMM GEK 105. Skudučių rinkinys, pagamintas iš skėtinių žolinių augalų builių. Meistras Arvydas Karaška. Kauno miesto muziejaus fondai
Iki XIX a. pab. skudučiuota po įvairių lauko darbų, tokių kaip šienapjūtė, rugiapjūtė, įvairios talkos. Piemenys, kerdžiaus išmokyti pasigaminti skudučius iš laukuose rastų augalų, skudučiuodavo ganydami gyvulių bandas ir norėdami susisiekti ar kitaip komunikuoti su kitais piemenimis. Pūsdavo skudučius ir per kalendorines šventes Kalėdas, Sekmines, Jonines, Petrines. Instrumentai skambėdavo ne tik per jaunimo pasilinksminimus, bet ir per vestuves, krikštynas ir kitas svarbias šventes. Etnomuzikologė R. Šimonytė-Žarskienė mini, kad biržiečiai per šventes skudučiuodavo ir bažnyčiose.
LTMM GEK 106. Skudučių rinkinys, pagamintas iš skėtinio augalo miškinio skudutmedžio. Meistras Arvydas Karaška, 1984 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Mediniai skudučiai
Iš skėtinių augalų ar žievės pagaminti skudučiai nėra patvarūs, kadangi greitai sudžiūsta ir sulūžta. Ilgaamžiškesni yra mediniai skudučiai, daromi iš tvirtesnio medžio šakų arba kamieno. Svarbu, kad medis būtų tiesus. R. Šimonytė-Žarskienė, tyrinėjusi skudučius bei jų gamybą, teigia, jog tinkamiausi medžiai skudučiams gaminti yra uosis, klevas, šaltekšnis, guoba ar net ąžuolas. Susipjausčius tinkamo ilgio medelių kamienus, išgręžiama reikiamo ilgio ertmė. Kartais pragręžiama iki galo, o dugnas užkemšamas kamščiu. Tokie kamščiai sukonstruojami ir slankiojami, kad būtų galimybė skudutį suderinti. Profesorius R. Apanavičius mini skudučių gaminimą netgi staklėmis: „XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje iš uosio ir klevo naminėmis tekinimo staklėmis ištekindavo skudučius.“
LTMM GEK 99-102-103. Bambukiniai skudučiai. Buvo naudojami 1957–1960 metais Kauno miesto liaudies muzikos ansambliuose. Autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai
Skudučiams pritariant atliekamos dainuojamosios sutartinės: „Du žali berželiai“, „Šalavijas“, „Gegutė“ ir kt. Skudučius pučia vyrai, o jiems pritaria giedančios moterys. Skudučiuojami specialiai šiems instrumentams kurti kūriniai, tokie kaip „Untytė“, „Atžagarinė“, „Katės“, „Intakas“ ir kiti. Šiais muzikos instrumentais pritardavo ir kitiems liaudies muzikos instrumentams, įvairioms liaudies dainoms ar lalūškoms (humoristinio pobūdžio dainos).
LTMM GEK 116-1-3-6-11. Skudučiai. Pagamino Egidijus Virbašius. 2020 m. Kauno miesto muziejaus fondai
PATOBULINTI SKUDUČIAI
XIX a. pab. – XX a. pr. skudučiavimo tradicija pradėjo blėsti. Plintantys kitų šalių muzikos instrumentai pamažu išstumia tradicinius, liaudiškus instrumentus. Tai pastebi kaimo inteligentija, tad ji pirmoji imasi gaivinti senąjį muzikavimą. Vienas iš pirmųjų, pradėjęs gaivinti šią tradiciją ir prikelti skudučių skambesį naujam gyvenimui – Stasys Paliulis. Šis žymus tautosakininkas bei liaudiškų muzikos instrumentų tyrinėtojas, būdamas dar gimnazistu, grojo bene pirmajame skudučių ansamblyje, kuris susibūrė Panevėžyje. Atlikdamas karinę prievolę Kaune, 1930–1931 m., sukūrė karių skudutininkų ansamblį, kurį buvo galima išvysti žygiuojant ir skudučiuojant Kauno miesto gatvėse. Didelę dalį savo gyvenimo S. Paliulis ne tik rinko ir fiksavo dar gyvą tradicinį skudučiavimą, bet ir aktyviai to mokė moksleivius bei gimnazistus. Įdomu tai, kad skudučiavimą S. Paliulis išpopuliarino tarp skautų draugovių, kuriose būrėsi įvairaus amžiaus jaunimas.
Panevėžio rajone, netoli Krekenavos, gyveno Vytautas Kadžys (1911–1941 m.), kuris prisidėjo kuriant ano meto, XX a. pradžios, kultūrinį gyvenimą ir aktyviai puoselėjo muzikavimą liaudiškais instrumentais. Pats gamino kankles, moksleivius mokė kankliuoti ir skudučiuoti. Kauno miesto muziejaus fonduose saugoma nuotrauka, kurioje įamžinta Kėdainių gimnazijos skudutininkų ansamblis kartu su vadovu V. Kadžiu.
LTMM GEK-1497. Kėdainių gimnazijos skudutininkai, vadovas Vytautas Kadžys (pirmas iš kairės). XX a. 3-iasis dešimtmetis. Fotografijos autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai
Kaip teigė etnomuzikologė Marija Baltrėnienė, skudučių populiarėjimas vyko tuo pačiu metu kaip ir instrumentų tobulinimas. S. Paliulis pradėjo tobulinti skudučius, praplėsdamas pačių skudučių rinkinius. Tai leido atlikti ir įvairesnius kūrinius bei kurti naujas muzikines aranžuotes ir repertuarus, skirtus tik skudučių ansambliams. S. Paliulio įkvėptas Albinas Liepus gamino patobulintų skudučių rinkinius, kurių komplektą sudarė 23 chromatiškai suderinti skudučiai. Vienas iš tokių saugomas ir Kauno miesto muziejaus fonduose. A. Liepaus pagamintų skudučių, nors iš išorės jie atrodo niekuo neišsiskiriantys, vidaus ertmė kūginė, į viršų siaurėjanti. Grojant tokiu skudučiu, perpūtimo būdu galima išgauti net tris gražius oktava vienas už kitą aukštesnius garsus.
LTMM GEK 107. Skudutis. Meistras Albinas Liepus, 1933 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Prie skudučių populiarinimo prisidėjo ir kompozitorius, pedagogas Jonas Švedas. 1936 m. jis išleido pirmą skudučių vadovėlį „Skudučiuok“. Šis muzikos vadovėlis skirtas ne tik išmokyti pūsti skudučius, bet tai ir orkestrinio dirigavimo skudučiams pradžiamokslis. Knygoje pristatoma šių instrumentų istorija bei grojimo subtilybės. Pasak J. Švedo, svarbu „galvą laikyti tiesiai – nepanarinus, krūtinę iškelti, pilvą įtraukti, laikytis tiesiai – nesusikuprinus“. Taip pat pateikiama dešimt įsakymų skudutininkams. Paskutinis įsakymas skamba taip: „Kiekvienas skudutininkas atsako už savo partiją, visi kartu atsako už visą orkestrą.“ Jis ne tik išleido jau minėtą vadovėlį skudučiams, bet ir būrė jaunimo skudučių orkestrus ir įsteigė skudučių dirbtuvę.
LTMM GEK 2584. Jono Švedo knyga „Skudučiuok“, Kaunas, 1936m. Kauno miesto muziejaus fondai
Didėjant susidomėjimui skudučiais, prasidėjo masinė skudučių gamyba. Apie 1930 m. pagaminama vis daugiau įvairių modifikuotų skudučių, kurie skirti dideliems ansambliams. 1934–1945 m. patobulintų skudučių, skudučių rinkinių ir kitų liaudiškų muzikos instrumentų pagamino meistras bei muzikantas Pranas Serva (1907–1972 m.). Kauno miesto muziejaus fonduose saugomi meistro pagaminti skudučiai, iš kitų išsiskiriantys unikaliu derinimo kamščiu.
LTMM GEK 109 Modifikuotas skudutis su metaliniu derinimo kamščiu. Pagamino meistras Pranas Serva, Vilniuje, 1945 m. Kauno miesto muziejaus fondai
LTMM GEK 108 Modifikuotas skudutis su mediniu derinimo kamščiu. Pagamino meistras Pranas Serva, Vilniuje, 1945 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Pranas Serva patobulintų skudučių rinkinius įvairiems ansambliams gamino masiškai. Jo pagamintais patobulintais skudučiais grojo daugelis tiek didesni, tiek mažesni kolektyvai, muzikos mokyklos. Vieni tokių buvo tautinės muzikos mokyklos „Tututis“ auklėtiniai.
LTMM GEK 1965/19. Klaipėdos konservatorijos Liaudies muzikos katedros dešimtmečio minėjimas. Koncertuoja „Tututis“, 1985 m. Fotografijos autorius Amandas Ragauskas. Kauno miesto muziejaus fondai
LTMM GEK 1589-1600. Skudučiai, pagaminti iš uosio. Naudojo tautinės muzikos mokykla „Tututis“, Kaunas. Pagamino Pranas Serva, 1972 m. Kauno miesto muziejaus fondai
P. Servos skudučiai skambėjo ir 1940 m. Valstybinio dainų ir šokių ansamblio (dabar ansamblis „Lietuva“) šventėse. Nuo 1941 m. iki 1958 m. jis darbavosi šiame ansamblyje kaip instrumentų meistras.
LTMM GEK 110-1-32. Skudučių komplektas, naudotas ansamblyje „Lietuva“. Pagamino meistras Pranas Serva, 1941 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Valstybinį dainų ir šokių ansamblį įkūrė bei jam vadovavo dirigentas, kompozitorius ir pedagogas Jonas Švedas. Jis ne tik populiarino skudučius, bet ir aktyviai rašė jiems naujus kūrinius. Jo iniciatyva 1950 m. skudutininkų ansambliai buvo pirmą kartą įtraukti į Lietuvos dainų šventės programą. Nurodytais metais dalyvavo net 41 skudutininkų ansamblis su 480 skudutininkų, o jiems dirigavo pats J. Švedas. Didžiausias ansamblių pasirodymas vyko 1964 m. pirmojoje respublikinėje moksleivių dainų šventėje, kurioje skudučius pūtė net 84 ansambliai, o pačių skudutininkų buvo 1100.
LTMM GEK 2122. Skudutininkų ansambliai Lietuvos dainų šventėje. Autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai
Skudučiai puikiai skamba ne tik skudučių ansambliuose, bet ir dera su kitais lietuvių liaudies muzikos instrumentais.
LTMM GEK LTMM GEK-2019-1. „Tutučio“ ansamblio mergaitės pučia skudučius ir molinę švilpynę, 1988 m. Fotografijos autorius G. Žukauskas. Kauno miesto muziejaus fondai
Išaugus skudučių poreikiui, juos pradėjo gaminti didmiesčių cechuose. Kauno miesto muziejaus fonduose saugomi Kauno miesto baldų kombinato liaudies instrumentų ceche bei Vilniaus teatro draugijos gamybinio kombinato gaminti pavieniai skudučiai bei jų rinkiniai.
LTMM GEK 96. Skudučių komplektas su derinimo lazdele. Gamintojas Vilniaus teatro draugijos gamybinis kombinatas, 1983 m. Kauno miesto muziejaus fondai
LTMM GEK 2443. Medinis skudutis. Naudotas Kauno miesto folkloro ansambliuose. Pagamintas Kauno miesto baldų kombinato liaudies instrumentų ceche, 1953–1957 m. Kauno miesto muziejaus fondai
LTMM GEK 2444. Medinis skudutis. Naudotas Kauno miesto folkloro ansambliuose. Pagamintas Kauno miesto baldų kombinato liaudies instrumentų ceche, 1953–1957 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Padidėjus skudučių komplekto skaičiui atsirado dėklai. Patobulintiems skudučiams buvo siuvami specialūs dėklai iš tvirtesnio medžiaginio audinio. Dėklas skirtas visam skudučių komplektui sudėti. Atskiros kišenėlės skirtos kiekvienam skudučiui. Dėklas su visais komplekte esančiais skudučiais susukamas ir užrišamas dviem raišteliais. Dažnai tokie dėklai būna gana dideli. Nuotraukoje matomas dėklas yra net 1,70 m ilgio!
LTMM GEK 95-2. Skudučių dėklas su skudučiais. Gamintojas Vilniaus teatro draugijos gamybinis kombinatas, 1983 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Skudučių populiarumas atsispindėjo ir tekstilėje. Kauno miesto muziejaus fonduose saugomos liaudies meno kūrėjos Onos Bakanauskienės pasiūtos dekoratyvinės, etnografiniais rūbais vilkinčios lėlės, rankose laikančios skudučius.
LTMM GEK-2139-2140-2141-1. Dekoratyvinės lėlės skudutininkės. Pagamino Ona Bakanauskienė. Kauno miesto muziejaus fondai
Mokykliniai skudučiai
Išpopuliarėję skudučiai ypatingą vietą rado ne tik ansambliuose ar orkestruose, bet įsitvirtino ir įvairiose mokyklose. Jose gausiai būrėsi skudučių ansambliai, kurie atlikdavo įvairias lietuvių liaudies dainas, šokių melodijas, kompozitorių kūrinius ar net pačių mokytojų sukurtas aranžuotes.
LTMM P 46321. Šiaulių 12-osios vidurinės mokyklos mokiniai 1989–1990 m. Autorius nežinomas. Kauno miesto muziejaus fondai
Skudučiuoti muzikos pamokose pradėta nuo 1973 m. Kai kuriose mokyklose buvo naudojami Ipolito Petrošiaus 1966 m. sukurti patobulinti skudučiai. Jie pagaminti iš vientiso plastikinio vamzdelio ir surišti.
LTMM GEK 94. Mokykliniai skudučiai. Pagamino Ipolitas Petrošius. Kauno miesto muziejaus fondai
Didelį indėlį paliko muzikos pedagogas Eduardas Balčytis. XX a. 7–8 deš. jis sukūrė atskirą skudučiavimo sistemą, kuri skirta vidurinių mokyklų moksleiviams. Nors sistema buvo sukurta sėkmingai, tačiau skudučių mokyklose labai trūko.
Kauno miesto muziejaus fonde saugomi mokytojo Teofiliaus Lapinsko pagaminti skudučiai. T. Lapinskas dirbo muzikos mokytoju Sangrūdos (Kalvarijos r.) mokykloje. Savo mokiniams pagamino skudučių komplektą iš nereikalingų ąžuolinių mokyklos durų. T. Lapinsko paruošti skudutininkai buvo respublikinių konkursų laimėtojai.
LTMM GEK 1555. Patobulintų skudučių komplektas. Pagamino Teofilius Lapinskas. Kauno miesto muziejaus fondai
Vieni pirmųjų specialiai mokyklos skudučius masiškai pradėjo gaminti Šiauliuose įsikūręs dailiųjų gaminių ir muzikos instrumentų gamybos kooperatyvas Nr. 3. Ši įmonė aprūpindavo didžiąją dalį Lietuvos mokyklų. Joje dirbo Kazimieras Celestinas Alminas, kuris ir sugalvojo gaminti plastikinius skudučius, sujungtus medine kaladėle.
LTMM GEK 2340. Plastikiniai skudučiai. Pagamino Kazimieras Celestinas Alminas. Dailiųjų gaminių ir muzikos instrumentų gamybos kooperatyvas Nr. 3. Kauno miesto muziejaus fondai
Šiuos plastikinius skudučius vaikams buvo lengva pūsti, todėl noriai jais grodavo muzikos pamokose. Šių skudučių atsiradimas, galimybė jais kolektyviai groti pamokose leido moksleiviams ne tik sužinoti apie šio instrumento kilmę, bet ir išmokti juo pūsti.
LTMM GEK 2344. Plastikiniai skudučiai. Pagamino Kazimieras Celestinas Alminas. Dailiųjų gaminių ir muzikos instrumentų gamybos kooperatyvas Nr. 3. Kauno miesto muziejaus fondai
1989–1990 m. K. Alminas pagamino spalvotus skudučius. Juose buvo ir Lietuvos vėliavos spalvų. Tuometinė liaudies meno taryba liepė panaikinti vienos spalvos skudučius, kad nebūtų geltonos, žalios ir raudonos spalvų instrumentų.
LTMM GEK 33679-1-7. Mokykliniai skudučiai. Pagamino Kazimieras Celestinas Alminas. Kauno miesto muziejaus fondai
SKUDUČIAI ŠIAIS LAIKAIS
DSC_5236. Skudučiai, pagaminti iš japoninio pelėvirkščio. Pagamino Laura Lukenskienė, 2023 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Šiais laikais skudučiais groja daugiausia folkloro ansambliai. Vėl populiarus tapo tradicinis skudučių repertuaras, pagal muziejuose saugomus pavyzdžius gaminami tradiciniai skudučiai. Folkloro ansambliuose mėgstami tiek mediniai, tiek ir iš žolinių augalų pagaminti skudučiai, nors pastaruoju metu senuosius žolinius augalus dažnai pakeičia invazinis – japoninis pelėvirkštis. Retkarčiais skudučiai pasigaminami iš bambuko, plastiko, bet pasitaiko ir įdomesnių eksperimentų.
Skudučių forma iki XXI a. beveik nekito. Tobulinimo darbai praplėtė tik grojimo galimybes. Vėliau pasikeitė gaminimo medžiagos bei padidėjo paties skudučių komplekto dydis. Netradicinius, akmeninius skudučius sugalvojo ir pradėjo gaminti liaudies instrumentų meistras Albertas Martinaitis. Akmenys, iš kurių jis gamina skudučius – ne bet kokie. Dažnu atveju tai meistro parsivežti ar jo draugų parvežti akmenys iš žymių Lietuvos muzikantų, poetų, kraštotyrininkų gimtųjų vietų. Liaudies meistras yra pagaminęs akmeninių skudučių komplektą iš Stasio Paliulio tėviškės sodyboje rastų akmenų taip įprasmindamas vieno iš pirmųjų skudučių puoselėtojų atminimą. Pirmuosius skudučius A. Martinaitis gamino žuvies pavidalo, o vėliau jie įgavo paukščio formą. Pasirinkta paukščio forma, atrinkti akmenys suteikia akmeniniams skudučiams ypatingą prasmę. Instrumentas tampa savotiška simboline jungiamąja dalimi tarp šio ir ano pasaulių.
A. Martinaitis skudučius gamina ne tik iš akmens, tačiau ir iš geležinkelio pabėgių vinių.
DSC_5241 Skudutis, pagamintas iš išardytų geležinkelio pabėgių vinies. Pagamino Albertas Martinaitis. Šiauliai, 2017 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Skudučių svarbą pagrindžia ir tai, kad 2012 m. Lietuvos paštas išleido ženklų seriją „Lietuvių liaudies muzikos instrumentai“. Šioje ženklų serijoje įamžinta molinės švilpynės, pūslinė, alksnio žievės trimitas, suvalkietiškos kanklės, karvės rago birbynė ir medinius skudučius vaizduojantis piešinys.
LTMM GEK 32320. Pašto ženklas su medinių skudučių piešiniu. Autorė Irma Balakauskaitė, 2013 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Kviečiame susipažinti ir iš arčiau pamatyti, kaip pasigaminti skudutį iš japoninio pelėvirškčio.
PARODOS PABAIGA
