Norint suvokti istoriją, reikia klausytis. Ne skubėti aiškinti savo tiesas, mosuoti įvykių fasaduose užfiksuotais faktais, o klausytis. Lietuvos, lietuvių meno ir kultūros istorija buvo, yra ir, tikriausiai, bus sudėtinga, veikiama politinių įvykių – karų, okupacijų, ekonominių krizių. Lietuvių – ne teritorinės, o kalbos ir kultūros jungiamos tautos – istorija.
Šiais metais, minėdami Lietuvos dainų švenčių istorijos šimtmetį, atsigręžėme į eksponatus, liudijančius apie po visą pasaulį išsibarsčiusią dainuojančią lietuvių tautą. Dainuojančią, nes dainavimas išeivijos lietuviams reiškė tapatybės išsaugojimą.
Parodoje pristatomi iki šiol nerodyti eksponatai, atskleidžiantys lietuvių veiklas Europoje, Argentinoje, Brazilijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kinijoje.
Parodą parengė M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Argentinoje XIX a. pradėję kurtis lietuviai steigė savišalpos draugijas, greta kurių veikė knygynėliai, buvo leidžiami laikraščiai. Didžiausią lietuvių bendruomenę turinčioje sostinėje Buenos Airėse veikė mėgėjų chorai, teatrai, o renginiuose pasirodydavo dainininkai ir muzikantai. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Argentinoje gyveno apie 35 tūkstančiai lietuvių. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Argentinoje buvo įsteigtas Lietuvai išlaisvinti centras.
Kompozitorius ir vargonininkas Vaclovas Rymavičius (1899–1972) Lietuvoje baigė Juozo Naujalio vargonininkų kursus. 1928 m. emigravęs į Argentiną, čia studijavo fortepijoną ir kompoziciją, kūrė muziką.1929 m. įkūrė Argentinos lietuvių Šv. Cecilijos chorą, su kuriuo įrašė daugybę plokštelių ir dalyvavo 32-ajame Eucharistiniame kongrese. Kauno miesto muziejuje saugomose plokštelėse chorui akompanuoja Andrius Kuprevičius (1921–1997), Argentinoje gyvenęs 1948–1953 m. Čia jis 1951–1953 m. vadovavo Buenos Airėse veikusiam chorui „Daina“.
XIX a. 7-ajame dešimtmetyje Brazilijoje pradėjusi kurtis lietuvių bendruomenė XX a. 3-ajame dešimtmetyje išsiplėtė iki daugiau nei aštuonių tūkstančių. Aktyviausia lietuvių bendruomenė buvo sostinėje San Paule – čia veikė lietuvių spaustuvė, buvo leidžiami laikraščiai, vyko kultūrinė veikla. Londone gimęs Juozas Stankūnas (1906–1996) po studijų Lietuvoje, Kauno konservatorijoje, 1931 m. valdžios buvo išsiųstas darbuotis tarp lietuvių Brazilijoje, San Paule, kur gyveno iki 1949 m. Brazilijoje jis dirbo lietuvių parapijos Villa Zelina vargonininku, vadovavo chorams, redagavo laikraštį „Brazilijos lietuvis“ ir baigė San Paulo konservatoriją.
Didžiojoje Britanijoje lietuviai gyveno nuo XIX a. Pirmosios minimos pavardės – Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą Samuelis Boguslavas Chylinskis, muzikas ir Filharmonijos draugijos steigėjas Feliksas Janevičius, sukilėlių būrių vadų dailininkas Boleslovas Dluskis.
1906 m. Londone įkurta meno ir kultūros draugija „Rūta“ veikė iki 1947 m. Tai tik viena iš daugelio Londono lietuvių organizacijų.
Lietuvių meno ir kultūros draugija „Rūta“. Londonas, XX a. I p. PMMGEK-4068
Mažoji Lietuva buvo itin svarbi lietuvybės išsaugojimui ir vystymuisi. Vienas žymiausių šio regiono politinio ir kultūrinio gyvenimo centrų buvo Tilžė, kurią net vadino Mažosios Lietuvos sostine. Čia veikė lietuviškos kultūros draugijos, spaustuvės, buvo leidžiamos knygos.
„Vokietijos lietuvių susivienijimas“, oficialiai įregistruotas 1926 m., gynė Mažosios Lietuvos lietuvininkų teises, rengė lietuviškas šventes, išlaikė lietuviškas mokyklas Tilžėje, Šilgaliuose ir Sentainiuose. Draugijai pirmininkavo Enzys Jagomastas, M. Meinius, V. Mačiulaitis.
Vokietijos lietuvių susivienijimo choras. Tilžė, 1933 m. PMMGEK-4067
Dabartinėje Latvijos teritorijoje lietuviai gyveno jau nuo VII a., o XIX a. čia apsigyveno 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilimų dalyviai, grįžę iš Sibiro tremties, taip pat už draudžiamos spaudos platinimą persekioti lietuviai. Čia buvo ieškoma galimybių mokytis ir dirbti, veikė lietuviškos mokyklos. Itin daug lietuvių XIX a. pab. – XX a. pr. gyveno Liepojoje. Vienam iš čia veikusių, Liepojos jaunimo chorui „Kanklės“ vadovavo Lietuvos ir Latvijos vargonininkas ir chorvedys Vladislovas Nakas (1888–1944).
Kinijoje, Harbino mieste, lietuviai gyveno nuo XX a. pradžios, dirbo geležinkelio statybose, čia gyveno persekioti už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime, Japonijos–Rusijos karo, Pirmojo pasaulinio karo, Spalio perversmo pabėgėliai, veikė lietuvių draugijos, buvo leidžiamas laikraštis. 1919–1941 Harbine veikė Lietuvos konsulatas. 1935 m. įsikūrusi „Lietuvos piliečių draugija“ turėjo chorą, biblioteką, rengdavo lietuvių kalbos kursus, šventes minėdavo eitynėmis gatvėse.
Lietuvos piliečių draugija Harbine, 1938 m. vasario 16 d. paminėjusi Lietuvos nepriklausomybės 20-metį. Centre – draugijos vicepirmininkas J. Zinkindas, Lietuvos konsulas Aleksandras Kovšaras, draugijos pirmininkas V. Jankevičius. Fotografijos autorius V. A. Voitzehovitch. PMMGEK-4081
Gausiausia buvo lietuvių diaspora Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pradėję emigruoti dar XVIII a., XIX a. pab. – XX a. pr. lietuviai į JAV vyko tūkstančiais: Mažosios Lietuvos lietuvininkai, 1831–1832 ir 1863–1864 m. sukilėliai, bėgantys nuo rekrūtavimo carinės Rusijos imperijoje ir tiesiog ieškantys geresnio gyvenimo. Lietuviai dirbo geležinkelių statybose, anglies kasyklose, skerdyklose, kūrė savišalpos ir kultūrines draugijas, chorus, spaustuves, leido laikraščius. JAV buvo daugiau nei šimtas lietuviškų parapijų, veikė parapijiniai, pasaulietiniai chorai ir ansambliai, orkestrai, leistos gaidos, garso įrašai. Čia dirbo daugybė muzikų, vienodai svarbių tiek lietuvių išeivijos, tiek Lietuvos kultūros paveldui. Kaip knygoje „Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai“ teigia muzikologė Danutė Petrauskaitė, „Neatsirado nei vienos valstijos, į kurią nebūtų įžengusi lietuvio koja, pradedant Ajova ir baigiant Viskonsinu.“ (2015, p. 89)
Vusteryje, Masačusetso valstijoje, buvo dvi lietuviškos parapijos, turėjusios savo chorus, taip pat veikė pasaulietiniai „Aido“, „Aušrelės“, „Lietuvos vyčių“, Lietuvių moterų, Meno mėgėjų ratelio, „Žvaigždės“ chorai bei orkestrai – „Lietuvos vyčių“ 26-osios kuopos benas, „Lithuanian band“, Jaunuolių styginis orkestras, LDK Gedimino benas, Petro Kalantos orkestras.
Detroite, Mičigano valstijoje, buvo įsteigtos keturios chorus turėjusios lietuviškos parapijos, veikė pasaulietinės „Aido“, „Ateities“, „Dailės“, „Lietuvos vyčių“ draugijos, Lietuvių operos draugijos, Amerikos lietuvių radijo klubo, jaunimo, mergaičių chorai, vyrų oktetas „Vakaro garsai“, vyrų ir moterų kvartetai.
Brukline, Niujorko miesto dalyje, kur gyvena dauguma Niujorko lietuvių, buvo trys parapijos, veikė jų chorai, dar iki 1948 m. įsisteigė daugiau nei dvidešimt pasaulietinių chorų ir ansamblių, beveik dvidešimt orkestrų, o po 1948 m. – dar septyni chorai.
Ilinojaus valstijoje esanti Čikaga buvo laikyta Amerikos lietuvių sostine. XX a. 3 deš. čia jų gyveno apie šimtas tūkstančių. Vis dėlto, XX a. pradžioje lietuviai buvo pagrindiniai herojai Uptono Sinclairo romane „Džiunglės“, kaip ir kiti, suvilioti darbo galimybėmis skerdyklose, bet paskendę skurde. Tik užsidirbus kasdieninei duonai ir galutinai įsikūrus tapo įmanoma prisiminti savo šaknis ir išlaikyti tautinę tapatybę. Čikagoje buvo įsteigtos dvylika lietuviškų parapijų, veikė jų parapijiniai chorai, o pasaulietinių chorų ir ansamblių – beveik penkiasdešimties, kaip ir orkestrų.
Bostone, Masačiusetso valstijoje, buvo įsteigta viena lietuviška parapija, veikė jos choras, šešiolika pasaulietinių chorų ir ansamblių, penki orkestrai.
Detroite, Mičigano valstijoje, buvo įsteigtos keturios lietuviškos parapijos, veikė jų chorai, vienuolika pasaulietinių chorų ir ansamblių, šeši orkestrai.
Niuarke, Naujojo Džersio valstijoje, buvo įsteigta viena lietuviška parapija, veikė aštuoni pasaulietiniai chorai ir ansambliai, keturi orkestrai.
Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių išeivių padėtis JAV pasikeitė. Muzikų bendruomenę papildė Lietuvos ir Europos aukštąsias muzikos mokyklas baigę profesionalai – kompozitoriai, dirigentai, dainininkai, instrumentalistai. Gaidos, išleistos lietuvių išeivijoje JAV po 1948 m., yra savotiška to laikotarpio vertybių prizmė.
Lietuvių išeivijoje JAV buvo tęsiama ir kitokią, nei okupuotoje Lietuvoje, kokybę įgavo dainų švenčių tradicija. Buvo rengiamos regioninės Lietuvių dienos ir Dainų šventės. 1956 m. liepos 1 d. Čikagos Koliziejuje įvyko pirmoji JAV ir Kanados lietuvių dainų šventė, kurioje dalyvavo daugiau nei tūkstantis dainininkų, o šventę stebėjo daugiau nei aštuoni tūkstančiai žiūrovų.
1964 m. JAV, Niujorke, vyko Pasaulinė paroda. 1939 m. tokioje pat šventėje Lietuva prisistatė kaip nepriklausoma valstybė, 1964 m. – lietuviai buvo okupuoto krašto pabėgėliai. Parodos teritorijoje, Meditacijų sode, birželio 14 d. vykusiame ištremtųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę minėjime buvo pastatytas koplytstulpis. Iškilmingas koncertas įvyko stadione „Singer Bowl“ rugpjūčio 23 d., Ribentropo–Molotovo pakto pasirašymo dieną. Šventės repertuaro komisija: pirmininkas Algirdas Kačanauskas, sekretorius Vincas Mamaitis, nariai prof. Kazys Viktoras Banaitis, Vladas Baltrušaitis, Mykolas Cibas, Jonas Čižauskas, Mykolas Liuberskis, Kazys Vasiliauskas, Antanas Visminas, prof. Juozas Žilevičius. Šventėje dirigavo Alice Stephens, Jeronimas Kačinskas, Alfonsas Mikulskis, Vaclovas Verikaitis, Algirdas Kačanauskas. Tautinių šokių orkestrui – Vytautas Strolia.
