100 metų jubiliejų minintis Valstybės teatras (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) yra neatsiejama Kauno istorijos ir kultūros dalis, žmonių širdyse užimanti itin svarbią vietą. Kauno miesto muziejus, norėdamas paminėti šią iškilmingą progą, rengia trijų dalių virtualią parodą, pristatančią lietuviškus sceninius veikalus Kaune – operas, baletus, operetes ir miuziklus. Pirmoje parodos dalyje apžvelgiamos lietuviškos operos ir baletai, pastatyti Valstybės teatre 1921–1939 m. Tai – stipriai romantizuoti, istorinio-patriotinio arba tautosaka pagrįsto turinio veikalai, ugdę lietuvių sąmoningumą bei tautiškumą. Svarbu paminėti, jog pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmečiais lietuviškos operos buvo siejamos su šalies valstybingumu, o daugumos jų premjeros vykdavo vasario 16 dieną.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkės Deimantė Kondrotaitė ir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Birutė
Pirmoji lietuviška opera, pasirodžiusi Valstybės teatro scenoje, buvo Miko Petrausko „Birutė“. Ji pastatyta 1921 m. vasario 16 d. pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dviejų veiksmų to paties pavadinimo melodramą. Operai dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, scenografijos eskizus kūrė Adomas Varnas, Petras Kalpokas ir Paulius Galaunė. Kostiumai buvo atsiųsti iš užsienio.
Opera buvo sukurta mėgėjų pajėgomis ir netiko profesionaliai scenai, todėl po keturių spektaklių pustuštėje salėje buvo išbraukta iš repertuaro. „Prieš 15 metų ja didžiuotasi, ašaros riedėjo jos klausantis, bet dabar toji „Birutė“, <…> visiems atrodė be galo menkutė“. (B. Leščinska, Operos // Lietuvos muzikos istorija. Nepriklausomybės metai 1918-1940. Parengė A. J. Ambrazas, p. 372)
1925 m. balandžio 23 d. M. Petrauskas su mėgėjų kolektyvu Valstybės teatre pastatė liaudies operą „Birutė“ ir operetę „Vaikas ar mergaitė”. Kompozitorius suorganizavo Liaudies operą ir konservatoriją, norėdamas suteikti muzikos žinių jaunimui ir jį lavinti. M. Petrauskas pats vadovavo pastatymui, pats dirigavo spektakliui. Operoje Pirmo karžygio rolę atliko M. Petrausko sūnus – Adakris Petrauskas.
Nepaisant kilnaus tikslo šis pastatymas dėl atlikimo lygio buvo sukritikuota spaudoje nežinomo recenzento. Kaip atsaką į recenziją M. Petrauskas paskelbė straipsnį „Iš meno srities“, kuriame tokius kritikus pavadino nekompetentingais, iš pakampių išlindusiais apuokais, kurie patys nieko neveikia ir dar kitus nuo darbo baido. Toliau autorius rašo: „Pasakykit, gerbiamieji, ar jum Liaudies opera ką nors kenkia? Juk ji susitvėrė tam, kad jaunimui davus progą daugiau kultūrintis ir pačiai visuomenei duot to darbo vaisius, kiek jaunuoliai pajėgia pagaminti“. (M. Petrauskas, Iš meno srities // Lietuva, 1925 m. balandžio 25 d.).
Gražina
1933 m. vasario 16 d., minint 15-tąsias valstybės nepriklausomybės metines, Valstybės teatre rampos šviesą išvydo Jurgio Karnavičiaus opera „Gražina“. Libretą parašė Kazys Inčiūra pagal Adomo Mickevičiaus to paties pavadinimo poemą. Dirigentas Mykolas Bukša, režisierius Petras Oleka, scenografas Adomas Galdikas. Opera pastatyta per rekordiškai trumpą laiką – vos kelias savaites. Premjera buvo labai iškilminga, joje apsilankė visas Lietuvos elitas. Per pertrauką prezidentas Antanas Smetona kompozitoriui J. Karnavičiui už nuopelnus Lietuvos menui įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino rikio garbės ženklą.
Po spektaklio premjeros spaudoje kilo diskusijos, ką reikėtų laikyti tikra lietuviška opera. Ir nors „Gražinoje“ buvo panaudota apie 40 lietuvių liaudies dainų motyvų, tačiau V. Jakubėno nuomone: „Karnavičiaus muzikos dvasia iš esmės nėra artima mūsų liaudies dainoms“. Opera susilaukė ir kritikos, ir pagyrų. Visi recenzentai gyrė meistrišką „Gražinos“ orkestruotę, o spalvingus operos chorus pripažino vertingiausia kūrinio dalimi. (V. Jakubėnas, Gražina. Mūsų teatro naujoji premjera // Lietuvos aidas, 1933 m. vasario 17 d.)
„Ponas Kipras Petrauskas suvaidino Liutaurą labai atsidėjęs ir įsigilinęs. Paskutiniojo veiksmo gražion arijon jis įdėjo daug subtiliausio meniškumo. Puikūs „pianissimo“ ilgai skambėjo klausytojų ausyse. Ponia Grigaitienė – puiki Gražina. Vaidybiškai sukurtas ryškus tipas; vokaliai – atitinka aukščiausius reikalavimus; be to labai kultūringa muzikė.“ (V. Jakubėnas, „Dėl „Gražinos“ pastatymo“ // Lietuvos aidas, 1933 m. vasario 24 d.).
Šis lietuviškas veikalas buvo itin populiarus, todėl Kaune atnaujintas net tris kartus. Po antrosios operos redakcijos ir premjeros 1940 m. vasario 16 d. ši opera buvo pripažinta pačia tobuliausia lietuviška opera, jos pavyzdžiu buvo siūloma redaguoti ir tobulinti kitų lietuvių operų pastatymus.
Pirmieji lietuviški baletai
1933 m. gegužės 19 d. buvo pastatyti pirmieji lietuviški baletai – Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkury“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ ir Balio Dvariono „Piršlybos“. Scenografiją baletams sukūrė Telesforas Kulakauskas, Adomas Galdikas ir Stasys Ušinskas. Dirigavo Leiba Hofmekleris. Kompozitorių įkvėpimo šaltiniu tapo liaudies legendos, tautos papročiai ir šiuolaikinis gyvenimas. Apie baletus nuomones spaudoje pateikė pagrindinė baleto spektaklių recenzentė Vera Sotnikovaitė (vėliau – poeto Henriko Radausko žmona) ir kompozitorius, aktyvus muzikos kritikas Vladas Jakubėnas.
V. Sotnikovaitė: „Šiuose visai originaliuose kūriniuose jis [N. Zverevas] parodė didelio išradingumo, ieškodamas naujų formų, „pas“ ir pozų. <…> Gal dėl kurių nors pastatymo detalių ir galima būtų ginčytis, bet reikia pripažinti, kad pirmieji žingsniai į tikrą lietuvišką baletą jau padaryti.“ (V. Sotnikovaitė, Baleto premjera // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 23 d.)
V. Jakubėnas: „Einant klasinio baleto keliais – nelengva sąlyga, tektų kurti lietuviškame stiliuje valsus, galopus, „variacijas“, o net ir polonezus ir mazurkas. Arba palikti suktinio, klumpakojo ir žaidimų ribose – t.y. siauroje „paysan‘iško“ baleto srityje.“ (V. Jakubėnas, Lietuviškieji baletai // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 26 d.)
Vytauto Bacevičiaus baletui „Šokių sūkury“ libretą parašė dramaturgas Petras Vaičiūnas. Balete svajotojas poetas patenka į naktinį šokių klubą ir, baisėdamasis tuo, kas aplink jį vyksta, tampa pajuokos objektu.
V. Sotnikovaitė, rašydama apie V. Bacevičiaus baletą „Šokių sūkury“ abejojo ir dėl itin sudėtingų ritmų, ir dėl kabareto šokių panaudojimo: „Nežiūrint šokių įvairumo ir gausumo, gyvo tempo ir spalvingumo, baletas reikiamo įspūdžio nepadarė.“ (V. Sotnikovaitė, Baleto premjera // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 23 d.)
DaugiauV. Jakubėnas apie V. Bacevičiaus baletą taip pat atsiliepė kritiškai, atkreipdamas dėmesį į muzikos lietuviškumą ir stilių: „Lietuviškumo klausimas V. Bacevičiaus baleto muzikai visai nepritaikomas. <…> Kaipo baleto – V. Bacevičiaus veikalą sunku teigiamai vertint. Kaip muziką – jis imponuoja savo griežta stilistine linija ir aiškiu meniniu nusistatymu. Mūsų muzikos literatūron jis įneša naujų, iki šiol nebuvusių elementų.“ (V. Jakubėnas, Lietuviškieji baletai // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 26 d.)
Romantinio Juozo Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ libretą pagal Maironio poemą parašė Valstybės teatro operos solistė Marija Lipčienė. Rašydamas baletą kompozitorius nesirėmė liaudies šokiais, tačiau panaudojo sutartines, liaudies dainas. Deja, baleto dramaturgija buvo suardyta įterpus kelis anksčiau parašytus kūrinius – N. Zverevas balete norėjo tradicinių solinių numerių.
DaugiauRecenzentai apie J. Gruodžio baletą atsiliepė itin palankiai. V. Sotnikovaitė rašė: „Dėkingas mitologiškas siužetas teikia gražios medžiagos kompozitoriui ir baletmeisteriui. <…> Bendras šio baleto įspūdis visiškai geras. Gražu, poetiška, muzikalu.“ (V. Sotnikovaitė, Baleto premjera // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 23 d.)
V. Jakubėnas, kaip visada, daugiausia dėmesio skyrė baleto muzikai: „Muzikos požiūriu – daug vertingos, tikrai nusisekusios medžiagos; ryškiausios vietos – folkloristinės; originaliai harmonizuotos liaudies ir liaudiškai skambančios temos; įdomūs dainų temų perkėlimai šokių sritin. Visumoje gerai pagauta senovės legendos nuotaika.“ (V. Jakubėnas, Lietuviškieji baletai // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 26 d.)
Balio Dvariono „Piršlybų“ libretą pagal Liudo Giros tekstą sukūrė Balys Sruoga. Balete vaizduojamas komiškos dviejų kaimo porų piršlybos.
V. Sotnikovaitė rašė: „Nesudėtingas siužetas, tokia pat nesudėtinga ir šokiams tinkanti muzika, lengvas jumoras, etnografiškos medžiagos gausumas, puikūs kostiumai, gal kiek per daug dėl tokios nesudėtingos muzikos puošniai stilizuotų, įdomios savo paprastumu dekoracijos – visa tai iš karto sužavi ir pagauna žiūrovą, nuo kurio veido per visą iškilmingos ir linksmos piršlybų procedūros laiką nenueina maloni ir linksma šypsena.“ (V. Sotnikovaitė, Baleto premjera // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 23 d.)
DaugiauV. Jakubėnas komentavo baleto muziką: „Muzika – margas stilių mišinys. Vyrauja Stravinskio metodais išstatytos polkos, lietuviškos sutartinės, kaimo „garmoškos“, net skudučiai. Bet prie to dar prisideda patetiniai Čaikovskio ir Skriabino atgarsiai. Žodžiu – vartojama visa, kas pasitaiko. Bet vartojama dideliu scenišku tikslumu.“ (V. Jakubėnas, Lietuviškieji baletai // Lietuvos aidas, 1933 m. gegužės 26 d.)
1935 metais įvyko svarbiausia Valstybės teatro išvyka – baletmeisterio N. Zverevo, primų V. Nemčinovos ir A. Obuchovo bei sustiprėjusios baleto trupės gastrolės sausio 16–31 d. Monte Karle ir vasario 18–kovo 16 d. Londone, Alhambros teatre, kur šalia klasikinių baletų – A. Glazunovo „Raimonda“, L. Delibes „Coppellia“, P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“ bei A. Adamo „Giselle“, M. Balakirevo „Islamėjus“, R. Schumanno „Karnavalas“ ir Šokių siuitos buvo parodytas vienas iš trijų vienaveiksmių baletų – B. Dvariono „Piršlybos“.
„Meno dienos“ spausdino gastrolėse dirigavusio dirigento L. Hofmeklerio įspūdžius – ne tik apie pasisekimą ir atsiliepimus – „Reikia pavydėti Kauno publikai, kad ji turi progos visą laiką džiaugtis tokiu baletu“, bet ir apie klimatą – „ten žmonės džiaugiasi tikrąja vasara, maudosi ir džiaugiasi saule, vynu ir apelsinais“, priėmimą ir gautas dovanas – „baletui išvažiuojant, direktorius R. Blum visoms mūsų balerinoms įteikė dovanų su išgraviruotom monogramom, o vyrams – šampano“. (L. K., Baleto dirigentas L. Hofmekleris apie gastroles Monte – Carlo // „Meno dienos“, 1935 Nr. 9)
Teigiami buvo ir gastrolių Londone atsiliepimai: „Bet didesnė dalis spaudos labai palankiai priėmė baleto spektaklius, plačiai aprašė, įdėjo atvaizdų. Štai visas mėnuo, kasdien beveik kiekvienam Londono dienrašty garsinamas Lietuvos vardas. Tai didelė propaganda: ne tik kultūrinė, meninė, bet ir politinė“. (Kaip sekasi mūsų baletui Londone // Meno dienos, 1935 m. Nr. 10)
Trys talismanai
1936 m. vasario 19 d. Valstybės teatre pastatyta kompozitoriaus Antano Račiūno opera „Trys talismanai“. Itin originalų libretą, sukūrė poetas Kazys Inčiūra, pagal savo misteriją paremtą lietuvių liaudies motyvais. Veikale vaizduojama gėrio ir blogio kova. Operą dirigavo Mykolas Bukša, režisavo Teofanas Pavlovskis, dekoracijas kūrė dailininkas Liudas Truikys. Tai labiausiai kritikų išliaupsinta lietuviška opera.
„Nebuvo apvilti nei muzikai, nei šiaip publika. <…> Dabar gi jaunas autorius pradžiugino ir nustebino tikrai gražiu, stambiu talentu dvelkiančiu veikalu. Matyt, kad opera bus Račiūno tikroji sritis. <…> tikra teatralinio muziko gyslelė. <…> Šiaip jau Račiūnas kurdamas sau problemų nekelia: rašo, „lyg paukštelis čiulba“. <…> Daug labai lietuviškai skambančių, senovės raudomis paremtų epizodų; jie net suteikia visai operai antspaudą. Pačios liaudies melodijos berods nevartojamos. Ypač puikūs chorai ir masinės scenos“. (V. Jakubėnas, Trys talismanai // Lietuvos aidas, 1936 m. kovo 20 d.)
„Veikalas turėjo didelį pasisekimą; veiksmo eiga dažnai buvo pertraukiama plojimais; pabaigoje publika sukėlė autoriui, meno vadovams ir artistams tikrą ovaciją.“ Operą stebėjo prezidentas Antanas Smetona, vyriausybės nariai, Latvijos operos direktorius Vanadrinis. (V. Jakubėnas, Trys talismanai // Lietuvos aidas, 1936 m. kovo 20 d.)
V. Jakubėnas išskyrė operos solistus: „Svarbioji Žvaigždonės rolė teko V. Grigaitienei; ji sukūrė gražų tipą. Rolėje nemažai vokalinių sunkumų, bet partija skambėjo beveik visur laisvai ir niuansuotai. Svajingą Danguolį gražiai pavaizdavo A. Kutkus, nuotaikinga arija sulaukęs gražaus publikos pritarimo. Kerštingą žemiškoms gėrybėms atsidavusį Tauragį charakteringai pavaizdavo A. Sodeika; ir jis su dideliu pasisekimu atliko pirmojo veiksmo kupletus. Kaip visuomet vaidybiškai charakteringa, nors vokališkai kiek nenusiteikusi V. Jonuškaitė (Rugni). (V. Jakubėnas, Trijų talismanų pastatymas // Lietuvos aidas, 1936 m. kovo 21 d.)
V. Jakubėnas rašė, jog dailininkas Liudas Truikys „šį kartą sukūrė tikrą šedevrą. Kone kiekvienas scenovaizdis veikė lyg kažkoks užburtas, mistiškai nuteikiantis paveikslas, glaudžiai harmonizavęs su veikalo turiniu. <…> Kone kiekvieną vaizdą publika pasitiko plojimais.“ (V. Jakubėnas, Trijų talismanų pastatymas // Lietuvos aidas, 1936 m. kovo 21 d.) Reiktų paminėti, jog 1937 m. operos „Trys talismanai“ dekoracijų maketas pelnė Garbės diplomą Paryžiaus pasaulinėje parodoje.
Radvila Perkūnas
1937 m. vasario 16 d., iškilmingai minint 19-tąsias nepriklausomybės metines, Valstybės teatre įvyko dar viena J. Karnavičiaus operos – „Radvila Perkūnas“ – premjera. Spektaklis sukurtas pagal Balio Sruogos to paties pavadinimo pjesę. Dirigentas Mykolas Bukša, režisierius Petras Oleka, dailininkas Mstislavas Dobužinkis. Operoje apsilankė prezidentas Antanas Smetona, ministrai ir aukštuomenės nariai.
„Jurgis Karnavičius – labai produktyvus ir patvarus muzikas; per keletą metų jis mums pateikia jau antrą didelę operą. Ir šį kartą tema – lietuviškai istorinė, muzika pilna lietuviškų motyvų ar bent bandyta lietuviškai stilizuoti. Jurgio Karnavičiaus kūrybinė veikla Lietuvoje – savotiškai reikšminga: kaip rusams pirmaisiais „priešglinkiniais“ laikais operas rašė italas Kavosas ir kiti, taip ir mūsų kol kas produktyviausias istorinių operų kompozitorius yra nelietuvis, svetimoje mums muzikinėje aplinkumoje išaugęs ir su ja suaugęs. Tačiau noras ir patvarumas daug padaro; ši antra Jurgio Karnavičiaus „lietuviška“ opera, palyginus su „Gražina“, yra stilistiškai vieningesnė, įtikinamesnė.“ (V. Jakubėnas, Radvila Perkūnas. Naujos originaliosios operos premjera // Lietuvos aidas, 1937 m. vasario 17 d.)
„Kostiumai išėjo tokie spalvingi, kad pavyzdžiui, IV paveiksle prieš raudoną Radvilą išeina žalias Katkus, tai vien spalvomis scenoje įžiebiamas karas. Kai tik pradėjome montažą, viskas taip puikiai apsišvietė, kad Oleka net šokinėjo iš pasitenkinimo. Dekoracijos ir kostiumai turi milžinišką pasisekimą ir, reikia pripažinti, gelbsti spektaklį. Jį palaiko ir gyvas Olekos pastatymas. Aš susilaukiau daug garbingų asmenų ir paprastųjų mirtingųjų komplimentų.“ (ištrauka iš J. Karnavičiaus laiško dailininkui M. Dobužinskiui, 1937 m. vasario 21 d.)
„Nežinau kieno tai padarinys, libretisto, kompozitoriaus ar režisieriaus su dirigentu, – bet opera padaryta tokia, kad žiūrisi labai lengvai: įvairi ir paslanki kaip filmas, be sunkių, ilgai ar nuobodžiai besitęsiančių scenų.“ (J. Kardelis, Radvila Perkūnas. Ketvirta lietuviška opera Valstybės teatro scenoje // Lietuvos žinios, 1937 m. vasario 17 d.)
Eglė
1939 m. vasario 15 d. iškilmingai papuoštame Valstybės teatre Lietuvos nepriklausomybės proga įvyko dviejų autorių – M. Petrausko ir J. Dambrausko operos „Eglė” premjera. Operai dirigavo pats kompozitorius. Režisierius S. Dautartas, dailininkas L. Truikys. Po dviejų dienų šios premjeros proga Kipro Petrausko namuose buvo surengtas pobūvis.
Opera buvo įvertinta itin palankiai. „Eglė“ yra lietuviška opera, kurioje kiekvienas posmas, kiekvienas sakinys skamba lietuviškai, jauti lietuvišką dvasią, lietuvišką nuotaiką.“ („Eglė žalčių karalienė“ V. teatre // Lietuvos žinios, 1939 m. vasario 15 d.). V. Jakubėnas rašė, jog šis veikalas „nusipelno tautinės, greičiau net liaudinės, operos vardo“. (V. Jakubėnas, Eglė, žalčių karalienė. Operos premjera // Lietuvos aidas, 1939 m. vasario 17 d.)
V. Jakubėnas apie kompozitorių J. Dambrauską rašė: „Jo atliktas darbas yra toks stambus, kad jis nėra tik perstatytojas, bet pilna to žodžio prasme antras autorius, kaip tai buvo pažymėta programose.
DaugiauJ. Dambrauskui teko uždavinys išrankioti viską, kas buvo vertinga, užpildant tarpus, prikomponuojant naują muziką, paremtą M. Petrausko temomis arba parkeliant iš kitur ištisus epizodus. Svarbiausias J. Dambrausko nuopelnas – veikalo sudramatinimas.“ (V. Jakubėnas, Eglė, žalčių karalienė. Operos premjera // Lietuvos aidas, 1939 m. vasario 17 d.)
Operos libretą, kurį parašė pats M. Petrauskas, remdamasis A. Fromo-Gužučio drama „Eglė žalčių karalienė”, redagavo dainininkas ir poetas Stasys Santvaras. Jis sutrumpino ir operos pavadinimą, dabar ji buvo pavadinta „Egle“. Suliteratūrino senovišką XIX a. pab. kalbą, pakeitė atskirų veikėjų vardus: Žaltys tapo Žilvinu, Gulbė dievaitis – Gulbinu.
PIRMOS DALIES PABAIGA
