Paroda

Valstybės teatro šimtmetis. Opera, ideologija ir HE statybos

I dalis

Minėdami Valstybės teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) šimtmetį, tęsiame pažintį su lietuviškais sceniniais veikalais Kaune. Šioje parodos dalyje apžvelgiamas 1940–1969 m. laikotarpis, akcentuojamas sovietinės okupacijos poveikis scenos menui, pristatomi šiuolaikiniai kūrėjai. Būtent šiuo laikotarpiu Kaunas tapo pagrindine nacionalinių muzikinių veikalų scena, joje pastatyta daugiau kaip dvidešimt spektaklių. Tai – labai politizuoti ir sovietinės ideologijos persmelkti veikalai, kuriuose rimtai arba pašiepiamai atspindėtos gyvenimo realijos, herojai, dažnai naudojama ezopo kalba.

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkės Deimantė Kondrotaitė ir Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

1940 m. S. Šimkaus opera „Pagirėnai“ buvo baigta ir įteikta Kauno operos teatrui, rengtasi premjerai. Tačiau prasidėjęs karas ir pirmoji sovietinė okupacija darbą nutraukė. Iš Maskvos buvo atsiųsti trys „specialistai“ operai patikrinti. Jie pareikalavo aštriau pavaizduoti Lietuvos žmonių neapykantą dvarininkams ir atskleisti kaimo žmonių komunistines nuotaikas (kurių operos vaizduojamu laikotarpiu 1900 m. dar nebuvo).

Daugiau

„Mažai užmaskuotais grąsinimais kompozitorius ir libretistas buvo priversti pridėti operoje keletą epizodų išryškinant tokius politinius momentus“ (PMMGEK-8624). Tačiau netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir operos statymas vėl buvo nutrauktas. 1942 m. pastatyta opera nebuvo cenzūruota.

Sužadėtinė

J. Pakalnio baletas „Sužadėtinė“ buvo paskutinis Valstybės teatre pastatytas lietuviškas veikalas. 1943 m. gruodžio 4 dieną baletą dirigavo autorius, programa išleista lietuvių ir vokiečių kalbomis. Iš keturių baleto statytojų – kompozitoriaus J. Pakalnio, libreto autoriaus S. Santvaro, dailininko V. Andriušio, baletmeisterio B. Kelbausko, tik pastarasis tęsė karjerą sovietinėje Lietuvoje. 1948 metais, po garsiojo, daugybę kompozitorių apkaltinusio Kompozitorių sąjungos plenumo J. Pakalnis nusižudė,  S. Santvaras ir V. Andriušis pasitraukė į Vakarus.

Auksinės marios

1955 m. vasario 19 d. Kauno valstybiniame muzikiniame dramos teatre Tarybų Lietuvos 15-ųjų metinių garbei rampos šviesą išvydo pirmoji lietuviška muzikinė komedija „Auksinės marios“. Jos autoriai: kompozitorius A. Belazaras, libretistai J. Mackonis ir L. Janušytė, dailininkė L. Kirlytė. Pagrindinė spektaklio idėja – socialistinė, kolūkinė santvarka nenugalima. Pagrindiniai herojai – paprasti, darbštūs ir taikūs kolūkiečiai.

Šį pastatymą apžvelgė beveik visi šalies laikraščiai ir žurnalai. „Vienas svarbiausių muzikinės komedijos laimėjimų – jos muzikos paprastumas, liaudiškumas“, tai „didelis autorių ir viso teatro kolektyvo laimėjimas“, – rašė žurnalas „Tarybinė moteris“  (K. Radziecka, „Auksinės marios“, Tarybinė moteris, 1955 m.  Nr. 3).

„Muzika, aktorių vaidyba užkrečia žiūrovus. Juoko banga dažnai nurieda žiūrovų eilėmis. … spektaklyje randame ir lengvo humoro, ir ironijos, ir aštrios satyros“, – skelbė „Literatūra ir menas“. (A. Ruzgaitė, „Auksinės marios“ Kauno muzikinio dramos teatro scenoje“, Literatūra ir menas, 1955 m. birželio 11 d.).

„Ir kai žiūri „Auksinių marių“ spektaklį, dažnai net netiki, kad tai vaidina tie patys artistai, kurie dalyvavo ankstesniuose teatro operečių pastatymuose“, – liaupsina pastatymą leidinys „Jaunimo gretos“. (J. Grybas, „Auksinės marios“, Jaunimo gretos, 1955 m. Nr. 4)

Muzikologas V. Venckus prisimena, jog dalis šios operos buvo B. Gorbulskio diplominis darbas baigiant konservatoriją. Egzaminų komisijoje dalyvavęs atstovas iš Maskvos pasiteiravo, kodėl operos veikėjai tik neigiami, o kurgi teigiami. Kompozitorius nekomentavo, kad taip yra P. Cvirkos romane, o tik atsakė: „Teigiami herojai sėdės žiūrovų salėje.“ (Čia priėjo Gorbulskis: prisiminimai apie kompozitorių. Sud. A. Baranauskaitė. Vilnius, 2010 m.)

Spaudoje apie operetės muziką buvo rašoma: „Kompozitorius Gorbulskis ir šį kartą neapvylė žiūrovų lūkesčių. „Meilės ir skardos“ muzika parašyta operetiniu stiliumi, pasižymi melodingumu. Kompozitorius naudoja trijų stilių muziką: šviesią tarybinę dainą, kur charakterizuoja Laimutę, Algimantą ir judviejų draugus, sentimentalią, panašią į miesčionišką romansą, charakterizuojančią Laimutės tėvus ir Leokadiją, o taip pat ultramodernišką muziką, charakterizuojančią Algirdą ir jo draugus.“ (E. Vaitys, P. Karaliūnas, Pirmoji lietuviška tarybinė operetė, Kauno tiesa, 1960 05 21)

Gražina

J. Karnavičiaus opera „Gražina“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo pastatyta net kelis kartus: 1940 m., 1944 m., 1968 m. Kiekvienąkart operos kūrėjai susidurdavo su įvairiais ideologiniais suvaržymais.

„1940 m. vasario 16-ąją naujai suredaguotos „Gražinos“ premjerą gerai įvertino ir kritikai, ir klausytojai. Deja, naujoji „Gražina“ neilgai buvo rodoma, nes tų pačių metų vasarą sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo tragiškasis operos tarpsnis. Netrukus „Gražina“ iš repertuaro dingo, susiklosčius kitai politinei situacijai. Lietuvai patekus į Ribbentroppo-Molotovo pakto veikimo zoną, opera negalėjo būti rodoma scenoje dėl savo „antivokiškumo“. Dėl tų pačių priežasčių ji „netiko“ ir vokiečių okupacinei valdžiai.“ (J. Burokaitė. Jurgis Karnavičius. Vilnius, 2004 m.)

1970 metais visa Lietuva priverstinai iškilmingai ruošėsi paminėti V. Lenino 100-ąsias gimimo metines. J. Janonio aikštėje (dabar Vienybės aikštė) buvo pastatytas paminklas, o Kauno valstybiniame muzikiniame teatre valdžios nurodymu ruošiama statyti A. Rekašiaus opera-oratorija „Šviesos baladė“. Bet apie tai… kitoje parodos dalyje.

PARODOS I DALIES PABAIGA

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link