Valstybės teatro šimtmetis. Opera, ideologija ir HE statybos. I dalis

Pagirėnai

1942 m. birželio 23 d. Kauno didžiajame teatre buvo pastatyta S. Šimkaus opera „Pagirėnai“. Libretą (dar 1931 m.) parašė S. Santvaras pagal savo to paties pavadinimo lyrinę dramą. Dirigentas M. Bukša, režisierius P. Oleka, dailininkas Č. Janušas, kostiumus kūrė A. Tamošaitis (I, II, IV, V veiksmo) ir O. Dubeneckienė-Kalpokienė (III veiksmo, puota dvaro rūmuose).

Parašyti operą lietuviško kaimo buitinėmis temomis S. Šimkus sugalvojo dar studijuodamas Petrapilio konservatorijoje. 1915–1921 m. gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose jis susipažino su lietuvių išeivijoje išleista J. Jonylos slapyvardžiu pasirašiusio kunigo J. Žiliaus poema „Vestuvės“, kuri tapo operos siužeto įkvėpimo šaltiniu.

Tikėtina, kad šio baleto siužetas – tyra paprastų kaimo jaunuolių meilė, jų pasipriešinimas dvarponiui, veiksmas baudžiavos panaikinimo išvakarėse – lėmė, jog spektaklis buvo statomas ir sovietmečiu. Po daugelio metų baleto artistė ir pedagogė, šiame spektaklyje šokusi Vandą, rašydama apie šokėją V. Aukščiūną, šiame spektaklyje šokusį vieną pagrindinių vaidmenų – Antaną, tvirtino: „Baletmeisteris B. Kelbauskas šiame veiksme sugebėjo per šokį atskleisti kompozitoriaus J. Pakalnio muzikos dramatizmą. Metaforiška šokio kalba jis išsakė lietuvių liaudies kančias, skausmą, išreiškė kylantį protestą.“ (A. Ruzgaitė, Baleto lyrikas, Teatras, 1973 m. Nr. 1)

Paskenduolė

1958 m. spalio 23 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko V. Baumilo operos „Paskenduolė“ premjera. Šią operą autorius pradėjo rašyti dar būdamas konservatorijos studentas, o trečiasis operos veiksmas tapo jo diplominiu darbu. Dirigentas J. Kučiauskas, režisierius H. Vancevičius, dailininkas F. Navickas. Libretą parašė I. Mikšytė ir P. Keidošius pagal A. Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“. Pasitelkus ideologijos skraistę spaudoje buvo skelbiama: „Tai buržuazinio kaimo paprastos moters-samdinės tragedija, bažnyčios prietarų ir buožių išnaudojimo užuitos Veronikos tragedija.“ (A. Kalinauskas, „Paskenduolė“ operos scenoje“ , Teatras, 1959 m. Nr. 1)

„Sudėtingas operoje Veronikos vaidmuo. Šį vaidmenį atliekanti solistė S. Repečkaitė sugebėjo įtikinamai atskleisti Veronikos tragediją. Nors Repečkaitės Veronika ir sutrypta, ir išstumta iš gyvenimo, tačiau savo dvasia ji palieka stipri, galinga. […]

Stiprų įspūdį palieka solistės G. Gontytės sukurtas tetos Juozaponienės paveikslas. Šis vaidmuo labai svarbus Veronikos tragedijai išryškinti – juk Juozaponienės elgesys turėjo lemiamos įtakos Veronikos likimui. G. Gontytė gerai atlieka vaidmenį vokaliniu ir vaidybiniu atžvilgiu. Manau, kad šis vaidmuo yra didelis solistės laimėjimas. […]

 „Paskenduolės“ pastatymas – didelis išradingo ir talentingo režisieriaus H. Vancevičiaus nuopelnas. Štai, kad ir masinės operos scenos: ne vienas pastebėjo, kad scenoje beveik nebuvo žmogaus, kuris neturėtų kažko savito. Nesvarbu, kad jis dainuoja tą patį, ką ir kiti, tačiau jo judesiai, elgsena apibrėžia visai savitą individualią asmenybę.“ (V. Laurušas,  „Veronikos tragedija operos scenoje“, Literatūra ir menas, 1958 m. lapkričio 7 d.)

Frank Kruk

1959 metų gegužės 17 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas itin originalus veikalas – B. Gorbulskio satyrinė opera „Frank Kruk“. Libretą parašė B. Grivickas ir P. Raščius pagal P. Cvirkos to paties pavadinimo romaną. Spektaklio statytojai – dirigentas J. Indra, režisierius V. Grivickas, dailininkas J. Jankus.

Libretas pasakoja apie Petrą Krukelį, kuris išvažiavo į Ameriką „biznio daryti“ ir ėmėsi patikimiausio verslo – graborystės, nes, anot jo, „mirti žmonės niekad nepaliaus, nenustos; šitas biznis turtą man sukraus visados“. Itin daug diskusijų sukėlė katės laidojimo scena ir visiškai operos žanrui nebūdingas neigiamas pagrindinių operos veikėjų vaidmuo. Operos programoje buvo rašoma, jog autoriai „siekia išryškinti pagrindinę P. Cvirkos romano mintį – juoku pasmerkti ne Amerikos biznierius ir buržuazinės Lietuvos vadeivas, bet ir visą kapitalistinę sistemą ir jos moralę. <…> Opera „Frank Kruk“ – kaltinimas visai kapitalistinei sistemai, pasmerkusiai žmones neteisybei, išnaudojimui ir pažeminimui.“

Opera „Frank Kruk“ kartu su B. Gorbulskio operete „Meilė ir skarda“ 1960 metais buvo rodoma Maskvos Kremliaus teatre minint Lietuvos TSR dvidešimtąsias metines. Teatro 1960–1961 metų sezono buklete buvo įdėtos gastrolių Maskvoje nuotraukos, su patosu buvo cituojami Maskvos laikraščiai „Večerniaja Moskva“, „Nedelia“, dirigentų, muzikologų atsiliepimai: „Pagal įsivyravusią tradiciją Kremliaus teatro scenoje demonstruoja savo pasiekimus geriausieji sąjunginių respublikų teatriniai bei muzikiniai kolektyvai. Šiandien čia pradeda savo gastroles Kauno Valst. Muzikinis teatras. <…> Tai pirmoji lietuviška satyrinė opera. Beje, ne tik lietuviška: tokio žanro kūriniais iki paskutinio laiko tarybiniai kompozitoriai kažkodėl nesidomėjo.“

Meilė ir skarda

Kaip pirmoji tarybinė operetė įvardijama B. Gorbulskio operetė „Meilė ir skarda“, pastatyta 1960 m. balandžio 27 dieną. Libretą sukūrė V. Bložė, operetės statytojai – dirigentas J. Indra, režisierius R. Andrejevas, dailininkė J. Malinauskaitė. Operetės „Meilė ir skarda“ veiksmas vyksta svarbiausio to laikotarpio įvykio – Kauno hidroelektrinės statybų fone, Vilniuje ir Kaune. Atitinkami buvo ir operetės herojai, atspindintys realybę – statybų buhalteris, inžinieriai, taip pat – konservatorijos studentė, modelių namų manekenė.

Spaudoje taip pat akcentuoti pabrėžtinai neigiami herojai: „Ne paslaptis, kad dorų tarybinių piliečių tarpe dar slampinėja kyšininkas ar valstybinio turto grobstytojas. Tačiau tokius darbelius tuoj pat demaskuoja jį supą principingi, ryžtingi žmonės.“ Taip rašyta apie teigiamus operetės herojus Laimutę ir Algimantą bei „supuvusia buržuazine morale dvelkiančius“ neigiamus Leokadiją, Lialę ir Algirdą. (M. Macijauskienė, „Meilė ir skarda“, Kauno tiesa, 1960 04 14)

Laikas pamilti

Po penkerių metų, 1965 metų vasario 26 dieną, buvo pastatyta tarptautinio turinio B. Gorbulskio operetė „Laikas pamilti“. Operetės libretą V. Katajevo pjesės motyvais sukūrė V. Bložė, statytojai – J. Indra, režisierė A. Ragauskaitė, dailininkė J. Malinauskaitė. Verta atkreipti dėmesį į artistų drabužius, šukuosenas, tuometinį namų interjerą vaizduojančią scenografiją.

Šį kartą šalia pabrėžtinai „susipratusių“ ir „pažangių“ sovietinės Lietuvos herojų – visuomenininkės pensininkės, chirurgo, inžinierės, audėjos, cecho mechaniko, meistro – veikė ir Sovietų Sąjungoje praktiką atliekantis kubietis inžinierius Pedro ir mažiau teigiami herojai – išgeriantis cecho meistras arba „ultragražuolė“.

Trys vakarai

Vėl į Kauno muzikinį teatrą B. Gorbulskis grįžo su trijų vienaveiksmių novelių operete „Trys vakarai“:  „Kriminalinė novelė“ (V. Misevičiaus libretas), „Akademikas“ (G. Astrausko libretas) ir „Mimoza“ (R. Skučaitės libretas). Premjera įvyko 1967 metų balandžio 21 dieną. Dirigentas S. Čepinskis, režisierė A. Ragauskaitė, F. Linčiūtės-Vaitiekūnienės dekoracijos ir kostiumai.

Apie šį spektaklį režisierė A. Ragauskaitė prisimena: „Kritika „Tris vakarus“ įvertino gerai, o žiūrovams – šiaip sau… Jie grotesko nesuvirškino. <…> Vilniuje po premjeros buvome pakviesti į vyriausybės ložę. Gorbulskis, aš, dirigentas, kiti… O ten – visa Lietuvos valdžia. Šampanu vaišina, giria.“ (Čia priėjo Gorbulskis: prisiminimai apie kompozitorių. Sud. A. Baranauskaitė. Vilnius, 2010 m.). Laiške A. Ragauskaitei apie šios muzikos kūrimą B. Gorbulskis 1966 metais rašė, jog „po šio darbo padvigubėjo mozolis ant mano dešiniosios rankos trečiojo piršto“. Ir šioje operetėje B. Gorbulskis pateikia šaržuotą sovietinę realybę: „Kriminalinėje novelėje“ pasakojama apie spekuliaciją, „Akademike“ – apie sanatorijos gyvenimą, o „Mimozoje“ – Kovo 8-osios šventimą. Pastatymo scenografijoje vietoj scenos uždangų buvo panaudoti šviesoforai.

Spaudoje, žinoma, buvo pateikta teigiamų operetę stebėjusių ir režisierę sveikinusių teatralų iš Maskvos, režisierių V. Pokrovskio, G. Ansimovo ir teatrologės V. Rižovos minčių, jog tai – „drąsus bandymas išvesti operetę iš nusistovėjusių, standartinių operetės formų, kad panašaus pastatymo dar nėra nė viename šalies operetės teatre“. (V. Ruminavičiūtė, „Scenoje – novelės“, Vakarinės naujienos, 1967 06 14) Vietiniai kritikai kuo geriausiai atsiliepė apie B. Gorbulskio muziką, tačiau buvo griežtesni aktoriams: „Atrodo, kad „šokama“ vien tiktai todėl, kad nešokti negalima: ištisai šokio ritmais pagrįsta estradinė B. Gorbulskio muzika verste verčia judėti.“ (S. Yla, „Neįprastas vakaras“, Tiesa, 1967 11 28) Savaime suprantama, spaudoje buvo pabrėžiami neigiami herojai: „Novelėje vaizduojami nesąžiningi prekybininkai, kurie, pajutę tariamą reviziją, neriasi iš kailio, norėdami nuslėpti savo suktybes.“ (V. Užtupas, „Trys vakarai“, Kauno tiesa, 1967 05 20)

Rožės žydi raudonai

1967 m. sausio 27 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta antroji Vitolio Baumilo opera „Rožės žydi raudonai“ pagal A. Bieliausko to paties pavadinimo romaną, kuriame šlovinama komunistinė ideologija, o tikrovė vaizduojama pagal socialistinio realizmo kanonus.

Libretą parašė J. Lapašinskas. Spektaklis buvo sukurtas respublikiniam konkursui ir skirtas Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos penkiasdešimtmečiui paminėti. Režisierė E. Šiugždinytė, dirigentė M. Dvarionaitė, dailininkė F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė.

Šiame pastatyme dainavusi solistė B. Petravičiūtė prisimena: „Rožėse“ dainavau Kauno ponią Girčienę – į visokiausius įvykius įsisukusią moterį: vyras pabėgęs į Vakarus, meilužis reikalauja savo teisių, o dukra (o varge!) įsimylėjo komunistą Čeponį. Vertinimo komisija, kurioje nebuvo nei vieno lietuvio, tik Maskvos ir Leningrado asai, keturias premijas už operos žanrą paskyrė E. Kaniavai, N. Ambrazaitytei, R. Sipariui ir man. Mudu su vyru prisidėjome prie konkursinių 100 rb. dar tris dešimtis ir nusipirkom radiją.“ (B. Petravičiūtė. Neatplėšti laiškai: eilėraščiai ir prisiminimai. Kaunas, 2012 m.)

1944 m. rudenį Kauno valstybinis teatras parodė atnaujintą dar prieškariu statytos J. Karnavičiaus operos „Gražina“ spektaklį. Kiek vėliau įsigalėjus Stalino asmens kultui, „1948 m. pavasarį buvo priimtas VKP(b) CK nutarimas meno klausimais, nubrėžęs privalomą estetinę kūrybos platformą. Teatro vadovybė bei statytojai turėjo paklusti partiniams normatyvams ir padaryti didžiausią pataisą – pakeisti operos finalą. Tragiškas operos finalas, pasibaigiąs Liutauro mirtimi laužo liepsnose drauge su žuvusiąja Gražina, tapo optimistinis“. (J. Burokaitė. Jurgis Karnavičius. Vilnius, 2004 m.)

1968 m. lapkričio 6 d. J. Karnavičiaus opera „Gražina“ vėl sugrįžo į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną. Muzikologė J. Burokaitė rašo: „Ji buvo įtraukta į repertuarą tikintis, kad dalis žiūrovų dar prisimena pirmuosius operos spektaklius, pirmuosius atlikėjus, o kitiems tai bus nauja pažintis su tarpukario lietuvių kompozitoriaus muzika, kuri dėl įvairių priežasčių buvo nutylima, neatliekama.“ (…) Dabar vėl buvo galima sugrąžinti J. Karnavičiaus operos tikrąjį finalą, pasibaigiantį Liutauro mirtimi. (J. Burokaitė. Jurgis Karnavičius. Vilnius, 2004 m.)

Dailininkas L. Truikys sūkūrė itin efektingas ir gana simboliškas dekoracijas, kuriose „kryžiuočių choras demonstruojamas žvakidėmis ir vyčiais papuoštoje avanscenoje“, o finale suliepsnoja didingas laidotuvių laužas. „Čia Lietuvos laidotuvės“, – savo atsiminimuose rašė dailininkas L. Truikys. (T. Sakalauskas. Liudas Truikys. Scenos alchemikas. Vilnius, 2005 m.)

Don Žuanas arba Meilė geometrijai

1969 metų balandžio 12 dieną įvyko B. Gorbulskio miuziklo „Don Žuanas arba Meilė geometrijai“ premjera. Jo libretą pagal šveicarų rašytojo Maxo Frischo komediją „Don Juan oder Die Liebe zur Geometrie“ (1953) sukūrė spektaklio režisierė Vlada Mikšaitė. Kartu tai buvo jos režisūrinis debiutas Kauno muzikiniame teatre, vertinamas kaip „dinamiškas, impulsyvus, tvirtai suręstas griežtos, tikslios rankos“. (L. Stankevičiūtė, Kauno valstybinis muzikinis teatras. 1940–1990. In Lietuvių teatro istorija. Ketvirtoji knyga 1980–1990, 2009, 481). Dirigentas S. Domarkas, režisierė V. Mikštaitė, dailininkas V. Mazuras.