Tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas Jazz“ per 30 savo gyvavimo metų išsikovojo reikšmingą vietą Lietuvos bei Europos muzikiniame gyvenime ir tapo neatsiejama Kauno miesto kultūrinės savasties dalimi. Su šiuo festivaliu ne viena asmenybė išaugo ir padarė didžiulę įtaką džiazo muzikos formavimuisi Lietuvoje.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus fonduose saugoma beveik 500 eksponatų, susijusių su šio festivalio istorija, 434 iš jų padovanojo VŠĮ JJJAZZ direktorė Audra Jučienė.
Parodą parengė Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Deimantė Kondrotaitė
„Kaunas Jazz“ pradžia
Kai choro dirigentas Jonas Jučas pradėjo dirbti Kauno filharmonijoje, jo pirmoji užduotis buvo suorganizuoti koncertinį džiazo turą po Lietuvą. Jame grojo įvairūs muzikai: trimitininkas Itaru Oki iš Japonijos, bosinio klarneto virtuozas Michel Pilz iš Vokietijos, lietuvis multiinstrumentalistas Petras Vyšniauskas ir kiti. Po sėkmingo koncertinio turo kitais metais Kauno filharmonijoje buvo surengtas kelių geriausių Birštono džiazo festivalyje pasirodžiusių grupių koncertas. „Pavyko neblogai. Tada ir kilo mintis čia, Kaune, pradėti kažką savo“, – pasakojo festivalio sumanytojas ir organizatorius J. Jučas. Taip 1991 m. balandžio 19–21 dienomis įvyko pirmasis tarptautinis „Kaunas Jazz“ festivalis.
Pirmųjų festivalių iššūkiai
Pirmasis festivalis įvyko itin sunkiu ir sudėtingu metu. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybę tarptautiniu mastu buvo pripažinusios tik dvi valstybės – Islandija ir Danija. Šalis dar neturėjo savos konvertuojamos valiutos… O Lietuvos pasienio kontrolės punktus nuolat puldinėjo ginkluotos TSRS pajėgos. Tuo metu trūko visko: pinigų, degalų ir kitų būtiniausių dalykų. Net maisto produktai buvo normuojami.
DaugiauTačiau tai nesutrukdė būreliui entuziastų surengti pirmąją džiazo fiestą Kaune. Jiems talkino muzikos agentūra „Litus“ (vad. A. Gustis), Kauno filharmonija (vad. J. Krėpšta), finansinę paramą skyrė Kauno miesto savivaldybė, patalpas suteikė Vytauto Didžiojo universiteto vadovybė, atsirado keletas rėmėjų.
„Antrojo festivalio metu nebuvo benzino… Benziną pirkau dar prieš festivalį iš vietinių „rankų“, nes degalinėje tuo metu nebuvo galimybės nusipirkti. Pylėm į bačkas, iš bačkų į kanistrus, iš kanistrų į bakus… Nebuvo kur tų bačkų dėti, tai statėm pas mano tetą, pas bendradarbę prie namų. Kaip ten niekas nesudegė… Apie priešgaisrinius dalykus net nebuvo ką kalbėti. Jeigu prie namo medinio stovi 4 bačkos 93 benzino… Na bet tai ką, toks buvo laikmetis“*, – prisimena A. Jučas.
„Kaunas Jazz“ komandai buvo itin sunku organizuoti antrąjį ir trečiąjį festivalį. 1991 m. festivalio išlaidos siekė 65 tūkst. rublių , o 1992 m. – 600 tūkst. rublių, nes kainos per metus pakilo net 25 kartus, o 1993 m. metų pradžioje infliacijos tempai buvo išvis sunkiai prognozuojami. Per savaitę JAV doleris pabrangdavo daugiau nei dešimčia talonų (talonai – Lietuvos laikinieji pinigai), todėl trečiasis „Kaunas Jazz“ festivalis buvo itin kuklus. 1994 m. situacija pagerėjo, nes Lietuva jau turėjo savo nacionalinę valiutą – litą, atsirado nuolatiniai rėmėjai, o 1995 m., po penktojo jubiliejinio „Kaunas Jazz“ festivalio, „buvo pirmas kartas, kai jo prodiuseris J. Jučas neištarė tradicinės frazės: „Daugiau jokių džiazų!“ – rašoma leidinyje „Kaunas Jazz“ (PMMPEK-17496).
Festivalis pakeitęs miesto veidą
Rengiant pirmąjį „Kaunas Jazz“ festivalį organizatoriams teko susidurti ne tik su finansiniais, organizaciniais sunkumais, bet ir su neigiama visuomenės reakcija. Daug kas juokėsi iš tokių užmačių ir netikėjo šio festivalio sėkme, nes tuo metu Kaune džiazas ir simfoninė muzika turėjo itin siaurą klausytojų ratą.
DaugiauO spaudoje buvo rašoma: „Niekada nebūčiau patikėjęs, kad Kaunas – „popso“, treningų ir anekdotų čempionatų tėvynė – suorganizuos džiazo festivalį. Kai išgirdau, kad toks renginys įvyks, pamaniau, ar nebus tai paskutinis kaunietiškas anekdotas. Atvažiavau gana skeptiškai nusiteikęs, o išvažiuojant, matyt, teks paploti sau per petį: „Neteisus buvai, brolau. Šis miestas vis dėlto turi šarmo!“ (Kuzmickaitė, Jūratė. „Trim skambiais akordais“ // Kauno tiesa, 1991 m. balandžio 24 d.).
Bet jiems pavyko! Festivalis šiemet skaičiuoja jau 30-uosius savo gyvavimo metus, o Kaunas dėl jo dabar tituluojamas džiazo sostine.
Lietuvos džiazo virtuozai
Festivalio „Kaunas Jazz“ scenoje nuolat koncertuoja Lietuvos džiazo meistrai, talentingi, perspektyvūs jaunosios kartos atlikėjai bei profesionalūs, aukšto meninio lygio kolektyvai, tokie kaip Kauno bigbendas, Kauno valstybinis choras, Kauno styginių kvartetas, Kauno simfoninis orkestras ir kt.
Lietuvos bliuzo karaliene tituluojama Arina Borunova prisimena: „Stovint scenoje koncertuoti su tokiu orkestru buvo ir baugu, ir džiugu. Taip pat į atmintį įsirėžę ir 1991 m. Kauno bigbendo turėti muzikos instrumentai. Buvo toks laikotarpis, kai visi grojo su tuo, ką turėjo. Man koncertuojant už nugaros girdėjosi žiaurus garsas, gergždžianti geležis, buvo labai nejauku, tačiau laisvės ir muzikos skonis buvo stipresnis už viską.“*
Žymiausias Lietuvos saksofonistas Petras Vyšniauskas ir žinomiausias lietuvių kompozitorius Giedrius Kuprevičius – tai žmonės, be kurių šis festivalis tiesiog neįsivaizduojamas. Nors šie du tituluočiausi Lietuvos muzikai drauge yra parengę tik porą projektų, t. y. „Bolero“ ir „PetVySax and GieKuKurz“, tačiau visiems jų kūrybiniams darbams išvardyti reikėtų atskiros parodos. Tiesa, P. Vyšniauskas yra vienintelis džiazo muzikantas, dalyvavęs visuose „Kaunas Jazz“ festivaliuose.
Būtina paminėti ir kitas ryškiausias Lietuvos džiazo legendas, su kuriomis prasidėjo festivalio „Kaunas Jazz“ istorija ir gimė naujos džiazo bei akademinės muzikos jungtys.
DaugiauTai Vladimiras Tarasovas, žymiausias Lietuvos būgnininkas ir perkusijos meistras, Vladimiras Čekasinas, saksofonininkas, kompozitorius, išskirtinis pedagogas, Saulius Šiaučiulis, vienas ryškiausių tradicinio džiazo pianistų Lietuvoje, Leonidas Šinkarenko, akustinio ir elektrinio boso virtuozas, Dainius Pulauskas, meistriškas pianistas, vienas įdomiausių Europos „fusion“ džiazo kompozitorių, Vytautas Labutis, saksofonininkas, multiinstrumentalistas, Valerijus Ramoška, vienas geriausių džiazo trimitininkų Lietuvoje, Arvydas Jofė, vienas įdomiausių Lietuvos būgnininkų, Skirmantas Sasnauskas, žinomiausias lietuvių džiazo trombonininkas, Artūras Anusauskas, vienas ryškiausių Lietuvos džiazo pianistų, Neda Malūnavičiūtė –džiazo vokalistė, fleitistė, ir daugybė kitų talentingų muzikų, kurių vardai jau puikuojasi džiazo istorijos vadovėliuose.
Linas Adomaitis – smuikininkas, muzikos atlikėjas, kompozitorius, prodiuseris, radijo laidų vedėjas. Jo ir „Kaunas Jazz“ draugystė prasidėjo 2001 m., kai atlikėjas pradėjo savo solinę karjerą ir festivalyje pasirodė su projektu „7 spalvos“. „Pamenu patį pirmąjį koncertą VDU salėje, kai dingo elektra. Tuomet pajutau tikrąjį džiazą, nes tai improvizacija ir žmonės neišsiskirstė. Nuo tada festivalio nepraleidžiu“*, – prisimena atlikėjas. 2016 m. Linas Adomaitis dar kartą nustebino festivalio žiūrovus Lietuvoje dar negirdėtu muzikiniu eksperimentu. Šįkart jis į sceną lipo su Vokietijos styginiu kvintetu „G-Strings“, kuriame groja Vytautas Sondeckis, bei pianistu Egidijumi Buožiu. Reiktų paminėti, jog šis džiazo pianistas yra Lietuvos Gineso rekordininkas, fortepijonu atlikęs ilgiausiai trukusį (1 val. 12 min.) vienos kompozicijos džiazo rečitalį.
Grupė „JazzWay“ festivalyje „Kaunas Jazz“ yra grojusi kelis kartus, o 2019 m. koncertavo itin neįprastoje erdvėje – Kauno autobusų stotyje. Steponas Januška teigė, jog „koncertuoti tokioje neįprastoje aplinkoje – iššūkis“, tačiau „įdomu išbandyti naujas erdves muzikai.
DaugiauManau, kad taip džiazą priartinsime prie gyvenimo“. Atlikėjo nuomone, autobusų stotis – labai įdomi ir egzotiška vieta, o netradicinis organizatorių sprendimas patiko visai grupei.*
Grupė susibūrė 2006 metais dainininko Stepono Januškos iniciatyva. Kvinteto nariai yra uostamiesčio Universiteto Džiazo muzikos katedros įvairių laidų absolventai, galintys pasigirti turtinga muzikine patirtimi. Jų „arkliukas“ – šiuolaikinės tradicinio džiazo kompozicijos.
Festivalis „Kaunas Jazz“ inspiravo ir ugdė begalę jaunų žmonių, kai kurie iš jų čia žengė pirmuosius žingsnius į sceną. Vienas tokių – tai jaunosios kartos džiazo būgnininkas, klarnetininkas, vokalistas Ąžuolas Paulauskas.
DaugiauŠis atlikėjas „Kaunas Jazz“ scenoje debiutavo būdamas šešerių (kartu su Kauno bigbendu), o vos penkerių metų buvo įrašytas į Lietuvos Gineso rekordų knygą kaip jauniausias profesionalus būgnininkas Lietuvoje. 2019 m. Paulauskas pristatė naujų savo kompozicijų albumą „4“, kuriame grojo net keturiais instrumentais, o festivalio organizatoriai jam įteikė prizą. „Sunku surasti žodžius, kurie apibūdina jausmą, kada koncerto metu Tau įteikiamas „Kaunas Jazz 2019“ metų atlikėjo prizas“, – savo feisbuko paskyroje rašė Paulauskas.
Kęstutis Vaiginis, Domas Aleksa, Hernanas Romero – dažni svečiai festivalio „Kaunas Jazz“ scenoje. Saksofono virtuozo K. Vaiginio ir „Grammy“ laimėtojo, flamenko gitaristo argentiniečio H. Romero draugystė ir ilgaamžiškiausias muzikinis projektas tęsiasi jau 17 metų. Vienas talentingiausių jaunosios kartos bosistų ir džiazo kūrėjų D. Aleksa prie minėtų atlikėjų prisijungė keletui bendrų projektų.
„Mano muzikinei karjerai „Kaunas Jazz“ festivalis yra labai reikšmingas. Aš jį labai myliu. Būtent jame ir buvo vieni pirmųjų mano žingsnių tarptautinės arenos link. Dar studijų laikais pirmą kartą „Kaunas Jazz“ scenoje pasirodžiau su Lietuvos džiazo žvaigždės, saksofonisto Vytauto Labučio projektu. Po šio pasirodymo Jonas Jučas pasiūlė pagroti su tokiomis garsenybėmis kaip Barbara Dennerlein ir Danielis Messina. Man tai labai daug reiškė. Taip pat daugybę metų studijų laikais vykdavau groti į „Kaunas Jazz“ „jam session“ su pasaulinio lygio žvaigždėmis, kurie atvykdavo į festivalį ir vakarais legendiniame klube „Combo“ kurdavo neįtikėtinas džiazo improvizacijas. „Kaunas Jazz“ buvo puiki terpė, kur augau, klausiau daug gerų koncertų tų atlikėjų, kurie mano gyvenime buvo idealai“*, – prisiminimais dalijosi K. Vaiginis.
Festivalyje yra pasirodžiusios tokios populiarios lietuvių grupės ir atlikėjai kaip: Gytis Paškevičius, „Studija“, „Rondo“, „Skamp“, „Inculto“, „Sel“, G&G Sindikatas, Leonas Somovas ir Jazzu.
Atskirai reikėtų paminėti grupę „Saulės kliošas“, kuri „Kaunas Jazz“ scenoje groja nuo 2001 m. Jų pasirodymas jau tapo neatsiejama festivalio dalimi. Pasak festivalio organizatorių, kai „Saulės kliošas“ „užsiveda“, sustabdyti juos būna labai sunku – ne kartą įsitikinome tuo patys, kai muzikantus teko kone nukrapštyti nuo scenos, viršijus pagal miesto tvarkos taisykles leidžiamą pasirodymo laiką, o įsišėlę žiūrovai skandavo „pakartot“*.
DaugiauGrupė susikūrė 2000-aisiais, tapo savito funk muzikos stiliaus pradininkais Lietuvoje. Dabar groja funk, r’n’b, soulo muziką. Yra išleidusi du albumus: „Stubidubap“ (2004 m.) ir „Energy“ (2012 m.).
Pasaulinės džiazo žvaigždės
Kiekvienais metais „Kaunas jazz“ scenoje groja ryškiausios džiazo žvaigždės ir dar nežymūs, tačiau nepaprastai talentingi įvairių pasaulio šalių džiazo perliukai, apie kuriuos nėra girdėję ir tikri džiazo entuziastai. Norint juos visus pristatyti, reikėtų išleisti solidžią monografiją. Būtina paminėti, kad Kaune jau grojo beveik visi muzikantai, apie kuriuos svajojo J. Jučas pradėdamas rengti šį festivalį.
Būtinai reikia plačiau papasakoti apie šveicarą Heinzą Affolterį, kuris pirmajame „Kaunas Jazz“ festivalyje tiesiog pakerėjo publiką, o džiazuojanti publika pakerėjo jį… Kompozitorius A. Klova rašo: „Tada tai buvo tiesiog stebuklas. Įsiminė garso kokybė, kokios tuomet nebuvome girdėję, muzikos natūralumas, labai rimtas požiūris į kūrybą ir apskritai į muziką. Po to jis labai pamėgo Lietuvą, šaltibarščius…“ (Klova, Algirdas. „Daug ar mažai“ // 7 meno dienos, 2015 m. gegužės 8 d.). Atlikėjas dar ne kartą lankėsi Lietuvoje, čia įrašė tris albumus. Kupinas susižavėjimo šia šalimi parašė dainą „Lietuva“ ir Nidoje nufilmavo klipą, kuriame mojuojama Lietuvos vėliava.
Festivalyje yra pasirodžiusios tokios grupės ir atlikėjai kaip: „Eurovizijos“ laimėtojas Salvadoras Sorbalis, viena ryškiausių ritmenbliuzo vokalisčių Laura Mvula, džiazo veteranas, pianistas Bobas Jamesʼas, galingiausio balso savininkė, dainavusi Baltuosiuose rūmuose Dianne Reeves, geriausias Lenkijos džiazo pianistas Włodekas Pawlikas, džiazo ir televizijos žvaigždė Tillas Brönneris, vokalo virtuozai, kurių balsai atstoja instrumentus „Naturally 7“, geriausia pasaulyje džiazo vokalistė Cassandra Wilson, grupė, turinti net 12 „Grammy“ nominacijų „Spyro Gyra“, 14-metis vunderkindas, pianistas Gadis Lehavi, geriausias pasaulio kontrabosininkas, kurio biografija primena enciklopediją, Ronas Carteris, gitaros genijus Al Di Meola, poliinstrumentalistas, vokalistas, kompozitorius Richardas Bona, garsiausia pasaulyje džiazo vargonininkė Barbara Dennerlein, viena geriausių vokalo grupių pasaulyje „Take 6“ ir daugybė kitų atlikėjų, apie kuriuos galite paskaityti festivalio „Kaunas Jazz“ tinklalapyje.
Taip pat būtina paminėti džiazo superžvaigždę Gregoryʼį Porterį ir geriausią džiazo vokalistą pasaulyje Bobbyʼį Mcferriną. Beje, tai buvo patys brangiausi atlikėjai, koncertavę „Kaunas Jazz“ scenoje.
„Festivalio meno vadovė Indrė Jučaitė visada atspėja, kurie vardai yra kylantys, tuoj bus ant bangos. Ji atspėja net „Grammy“ (šypsosi). Štai šiemet atvyksta Gregoryʼis Porteris, ką tik už praėjusių metų įrašus įvertintas „Grammy“, lygiai tas pats buvo su Dianne Reeves. Kontraktai su šiais atlikėjais buvo pasirašyti anksčiau. Tai gana svarbu, mat statulėles dalija kovą: jei prieš tai esi sudaręs kontraktą, moki senomis kainomis, o gavus „Grammy“, aišku, įkainiai ženkliai pakyla“*, – viename interviu pasakojo J. Jučas
Festivalio tradicijos
„Festivalis – gyvas organizmas, kaip medis. Jei kokia nors idėja nepasiteisina, vietoj tos nudžiūvusios šakos išauga nauja šakelė. Nereikia bijoti atsisakyti nepasiteisinusių ar gyvenamojo laikotarpio neatitinkančių idėjų“, – teigia J. Jučas. Tad nenuostabu, kad kas keletą metų festivalis pasipildo kokia nors nauja idėja, kuri bėgant laikui virsta gražia tradicija.
DaugiauIš pradžių festivalis „Kaunas Jazz“ vyko tik vieną kartą per metus – balandį. 2002 m. gruodį pirmą kartą surengtas Metų koncertas, kuriame pasirodė viena meistriškiausių vokalo grupių pasaulyje „Take 6“. 2003 metų spalį pradėtas rengti koncertų ciklas „Kaunas Jazz ruduo“. Tais metais klausytojai išgirdo bosinės gitaros meistrą Victorą Bailey, populiarią Islandų grupę „Mezzoforte“ bei įspūdingą tarptautinį projektą, kurį atliko kontrabosininkas Larsas Danielssonas iš Švedijos, pianistas Buggeʼas Wesseltoftas iš Norvegijos ir lietuvis violončelininkas Vytautas Sondeckis, kuris ne tik griežė, bet ir dirigavo solistams talkinusiam Lietuvos kameriniam orkestrui.
Kai kurios festivalio tradicijos itin unikalios ir būdingos tik „Kaunas Jazz“. Viena tokių – tai varpų muzikos koncertas, jau tapęs festivalio vizitine kortele. 1992 m. Karo muziejaus sodelyje karilionininkai Julius Vilnonis ir Raimundas Eimontas surengė pirmąjį nemokamą koncertą „Carillon Jazz“, kuriame skambėjo džiazo standartai bei originalios improvizacijos.
Daugiau1995 m. šitą estafetę perėmė kompozitorius, karilionininkas Giedrius Kuprevičius. Jo kūrinys „Kreida ir varis“, kurį autorius atliko su trimitininku Valerijum Ramoška, inspiravo dar vieną labai širdį šildančią tradiciją – vaikų piešinių akciją „Kaunas Jazz“ ant grindinio“. Nuo 1999 m. šios idėjos iniciatorė ir kuratorė – vaikų dailės studijos ir dailės galerijos vadovė, menininkė Irena Mikuličiūtė.
1993 m. surengtas pirmasis sakralinio džiazo koncertas Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje. Po maldos namų skliautais skambėjo kompozitoriaus, pianisto Tomo Kutavičiaus ir saksofono virtuozo Petro Vyšniausko projektas, kurį itin palankiai įvertino muzikologai.
2001 m. tradicijas papildė nauja festivalio rubrika – „Žydiškoji tema džiaze“. Tais metais Kauno sinagogoje skambėjo Lietuvos perkusininko, avangardinio džiazo atlikėjo ir šio projekto sumanytojo Arkadijaus Gotesmano bei kompozitoriaus, pianisto Tomo Kutavičiaus projektas „New Art Visions“. Koncertai sinagogoje buvo tokie populiarūs, kad greit nelikdavo ne tik sėdimų, bet ir stovimų vietų.
Festivalio organizatoriai nuolat ieško neįprastų erdvių ir naujų meno išraiškos formų. Muzikos, judesio ir vizualaus meno sintezės paieškos sukūrė keletą naujų festivalio tradicijų. 1993 m. surengta pirmoji fotografijos darbų paroda, kurioje buvo eksponuojami Dainiaus Labučio, Evaldo Butkevičiaus ir E. Petrausko darbai. 1998 m. įvyko pirmoji meistriškumo pamoka. 1999 m. pradėtos rengti „Džiazo mados“, o 2014 m. startavo projektas „Džiazo gatvės“, kuris kitais metais prijungė ir džiazo šokį.
DaugiauŠie nestandartiniai projektai suteikia galimybę ir erdvę jauniems, talentingiems menininkams nevaržomai išreikšti save ir savo idėjas, įgyti sceninės patirties ir būti pastebėtiems.
2002 metais festivalis pasipildė dar viena smagia tradicija – „Džiazo Valgytojo“ (Jazz Eater Award) apdovanojimu. „Kaunas Jazz“ festivalių metu Kaunas tampa muzikos sostine, kurios gyventojai tarsi maitinasi džiazu. Todėl mes ir nutarėme savo apdovanojimą pavadinti „Jazz Eaters Award“, arba „džiazo valgytoju“*, – teigė restoranų tinklo „Pizza Jazz“ vadovas Vilmantas Šimoniūtis.
DaugiauApdovanojimas įteikiamas daugiausia publikos simpatijų sulaukusiam atlikėjui. Tokį apdovanojimą yra gavę Richardas Bona, Barbara Dennerlein, Alas McKayʼus, Nilsas Landgrenas, Arturas Sandovalis, grupė „Incognito“, atlikėjas Lenyʼis Andrade su grupe „Banda Sambop“ bei akordeonistasas Chicas Chagas.
Kasmet nuo 1994 m. festivalio organizatorių užsakymu kuriami dokumentiniai filmai, kuriuose fiksuojamos įstabiausios festivalio akimirkos, renginio žvaigždžių mintys apie Kauną, džiazą ir jų pačių kūrybą. Filmus apie festivalį „Kaunas Jazz“ yra sukūrę: Rytis Zemkauskas, Donatas Savickas, Domas Burkauskas, Gintaras Gudonis, Ričardas Rickevičius, Remigijus Ruokis ir kiti. Režisierė Eglė Baltrėnienė teigia: „Kiekvienais metais filmuodami festivalį bandome sugauti tą ore tvyrančią festivalio nuotaiką, kad filmas būtų ne tik dokumentuoti vaizdai, bet leistų vėl ir vėl pajusti tą nuostabią būseną. O Kaunas, patikėkite, tikrai žino, ką reiškia „gyventi džiazo ritmu“.*
PARODOS PABAIGA
