„Joe! Kaip sekasi mojuoti?“ – tokiais žodžiais prasideda Antano Vanagaičio (1890–1949) atvirlaiškis Juozui Gruodžiui (1884–1948). „Varyk, Broli, iš viso vieko.“ – linki jis ir tęsia: „Jei įdomu, tai priimk linkėjimus iš indijoniško „svieto“ ir pasiųsk į Mažeikius Tautvaišams ir savo širdužei. Spaudžiu abi!“[1]
Antano Vanagaičio atvirlaiškis Juozui Gruodžiui. Santa Fe, JAV, 1925 m. rugsėjo 11 d.
Atvirlaiškis su Santa Fe vaizdais 1925 m. rugsėjo 11 d. atėjo Gruodžiui „mojuojant“ Valstybės teatre jau daugiau nei metai – darbą antruoju dirigentu pradėjęs 1924 m. gegužės 1 d., jis debiutavo su G. Puccini „Tosca“ (1924-10-28). O atvirlaiškio parašymo laiku jau buvo „atmojavęs“ savo pirmą premjerą (P. Čaikovskio „Pikų dama“) ir kaip tik rugsėjį išvykęs dirigento studijoms į Berlyną. Reikia pridėti, kad „mojavo“ teatre Gruodis neilgai ir, dar parengęs R. Wagnerio „Lohengriną“, G. Verdi „Kaukių balių“ ir J. F. Halevy „Žydę“, 1927 m. gegužės 30 d. atsisakė operos dirigento pareigų. Nuo 1927 m. rugsėjo 1 d. jis buvo paskirtas Kauno valstybės muzikos mokyklos direktoriumi ir pradėjo vadovauti kompozicijos klasei. Džiugu pranešti, kad mokyklai vadovavo ir jaunuosius kompozitorius jis ruošė irgi „iš viso vieko“.
Antano Vanagaičio atvirlaiškis Juozui Gruodžiui. Santa Fe, JAV, 1925 m. rugsėjo 11 d.
O Antanas Vanagaitis? Anot Juozo Tumo-Vaižganto, jis buvo apdovanotas tūkstančiu talentų. Vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, aktorius, publicistas, visuomenės veikėjas, o muzikologės Danutės Petrauskaitės žodžiais – tautinės kultūros misionierius, lietuviškojo vodevilio meistras, chorvedys, tautinės savimonės puoselėtojas ir galiausiai (o gal ir svarbiausiai) – „Margučio“ imperijos, ašies, apie kurią sukosi Čikagos lietuvių kultūrinis gyvenimas, įkūrėjas[2].
Atvirlaiškio parašymo metu jis taip pat darbavosi „iš viso vieko“ – sukūręs vodevilio grupę „Dzimdzi-Drimdzi“, gastroliavo Amerikos lietuvių kolonijose, vadovavo „Birutės“ chorui, dėjo visokeriopas pastangas įkurti lietuvišką operą. Netrukus jis parengė Jono Basanavičiaus 75-mečiui paminėti skirtą S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnų“ (1926). Čikagiečiams Vanagaitis aiškino, kad, nepaisant religinių ar kitokių pažiūrų, lietuviams turi būti įsimintinos trys datos – 1851 m. lapkričio 23 d. – Jono Basanavičiaus gimtadienis, 1893 m. lapkričio 22 d. – Kražių skerdynės ir 1926 m. lapkričio 21 d. – pirmą kart JAV lietuvių scenoje pastatyta drama „Aušros sūnus“.[3] 1928 m. balandį jis pradėjo leisti žurnalą „Margutis“, kurio mintis pradėjo ir papildė humoristinių eilėraščių knygelės „Vanago plunksna“ (1927) ir „Vanago sapnas“ (1928).
Štai vienas jo eilėraščių iš knygelės „Vanago sapnas“ – reikia pripažinti, kad jo žodžiai nenustojo aktualumo ir šiandien.
Kaip artistas, taip artojas –
Save tautai paaukoja.
Be artojo –
Nėr rytojaus,
Be artisto
Nesivysto
Nei tauta, anei valstybė,
Nei-gi Dieviška Didybė!
[…] Nieks tėvynės nemylėtų,
Jei artistų neturėtų.
Vanagaitis į JAV išvyko 1924 m., jau pasimokęs vargonuoti pas Juozą Naujalį (1869–1934), kompozicijos – Drezdeno konservatorijoje (1918–1921), o dainavimo ir vaidybos – Kaune. Valstybės teatre, Miko Petrausko (1873–1937) operoje „Birutė“ (1921), jis atliko Seno Vaidilos vaidmenį, trumpai dirbo sufleriu, įsitraukęs į dramos trupę sukūrė devyniolika vaidmenų, buvo muzikos dalies vedėjas, parašė muziką dramoms S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnus“ (1923) ir T. Borelio „Durklas“ (1923), dėstė muziką „Saulės“ mokytojų seminarijoje, vadovavo Šaulių sąjungos centriniam mišriajam ir Jėzuitų gimnazijos chorams, išleido dainų rinkinėlį „Dainuok“ (1922), pradėjo komponuoti ir sukūrė garsiąsias dainas „Stasys“, „Dul-dul-dudelė“, „Mes be Vilniaus nenurimsim“ – pastaroji skambėjo trečiojoje, 1930 m., Lietuvos dainų šventėje, o pirmosios dvi tapo Kipro Petrausko repertuaro dalimi.
Valstybės teatro operos kolektyvas, 1926 m. Centre sėdi dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, Kipras Petrauskas, Juozas Gruodis.
Jo svarbiausias kūrinys –„Margutis“. Pirmasis „Margutis“ (1928–1965), pradžioje mėnesinis, vėliau dvisavaitinis „muzikos, dainų, juoko, teatro ir visokologijos“, o tiksliau – iki 1941 m. buvo muzikos, teatro, tautosakos, humoro, 1941–1946 m. – tautinės krypties visuomenės, kultūros ir politikos, 1961–1965 m. – liberalus kultūros žurnalas. Kitas Vanagaičio „Margutis“ buvo JAV lietuvių laida, transliuota 1932–2011 m. Laidoje buvo skelbiamos žinios, grojama lietuviška muzika. Žurnalo ir laidos kontekste buvo rengiami koncertai ir lietuviški renginiai. Vanagaičio iniciatyva 1934 m. Pasaulinės parodos metu įvyko pirmasis lietuviškos simfoninės muzikos koncertas, o 1938 m. Vasario 16-osios proga – pirmoji radijo transliacija į Lietuvą bei koncertas, kuriame skambėjo M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“. Laidoje kurį laiką bendradarbiavo ir būsimasis prezidentas Valdas Adamkus, joje rengęs sporto žinias.
1933 m. „Margučio“ rugsėjo numeryje paskelbta J. Gruodžio lietuvių liaudies dainos išdaila „Šią naktelę per naktelę“, o 1936 m. kovo numeryje žinutėje „Kompozitorius J. Gruodis profesorius titulu“ rašoma: „Nepriklausomybės šventės proga, švietimo ministeriui pristačius, Valstybės Prezidentas savo aktu suteikė konservatorijos direktoriui Juozui Gruodžiui profesoriaus titulą.“
Juozas Gruodis prie dirigento pulto Kipro Petrausko jubiliejaus proga pastatytoje R. Wagnerio op. „Lohengrinas“, 1926 m. kovo 3 d.
Vanagaitis „Margutyje“ 1930 m., minint lietuviškos operos dešimtmetį, su meile ir humoru aprašė savo atsiminimus iš pirmosios „Traviatos“. Paties Kipro Petrausko, su kuriuo „Malonia šypsena paspaudėme dešinę“, pakviestas į repeticiją, vėl Petrauską geru žodžiu minėjo: „Kipras kaip kada pakamandavoja, pamosikuoja, sustabdo, pamokina“. Pačią premjerą jis apibūdino taip: „Tikra džiaugsmo šventė, tikra lietuviškos dainos puota! Niekas nepaisė, kad „Traviata“ italų opera, niekas. Ir nesvarbu! Svarbu lietuvių kalbos opera!“ („Margutis“, 1930 m., Nr. 12, p. 8–9)
Antanas Vanagaitis, Kaunas, XX a. 3 deš.
Tad kaip gi nepasiklausyti Kipro Petrausko atliekamos Antano Vanagaičio dainos „Stasys“?
Antanas Vanagaitis, „Stasys“. Dedikacija, skirta Valstybės teatro aktoriui ir sufleriui Stasiui Merčaičiui. 1924 m.
Vanagaitis pergyveno Gruodį vos vieneriais metais, o karo pabaigoje muzikologui ir kompozitoriui Juozui Žilevičiui (1891–1985) apgailestaudamas rašė: „Laimingi tie, kurie laisvoj Lietuvoj mirė, kaip Maironis, Tumas, Vileišis, Jakštas ir kiti… Mums belieka svetima žemelė, nes ruskis vargu bau įsileis į Lietuvą.“[4]
Bet 1928-aisiais, pradėjęs leisti „Margutį“, įžangos žodyje, tiksliau – „redaktoriaus išsižiojime“, rašė: „Ne politikos varinėti, ne partijas kovoti, ne asmenis kolioti, bet juoktis, pasakas sekti, dainas dainuoti, mįsles spėti, garsinti lietuviškumą ir burti visus lietuvius į vieną šeimyną, „Margutis“ pasiryžęs paimti tą priedermę už savo tikrą prisiegą.“ Jo smagus humoras ir švelni pašaipa padarė daugiau nei kieno kito griežtas moralizavimas – jo dainos „Munšainiukas“ įrašų pardavimai sumušė visus rekordus. Nesu tikra, ar ši daina būtų patikusi vyskupui Motiejui Valančiui, tačiau iki 1929 m. jos įrašų parduota 12 tūkstančių egzempliorių[5]. Jis pats sukūrė dainos tekstą, muziką, pats ir įdainavo.
Klausyti: Antanas Vanagaitis. „Munšainiukas“. Akompanuoja Mikas Jozavitas. „Columbia“, ~ 1927 m.
Žurnalas „Margutis“. 1930 m. Nr. 12
[1] „Širdužė“ – J. Gruodžio žmona Stasė, Tautvaišai – Stasės Gruodienės sesuo Sofija su vyru.
[2] Danutė Petrauskaitė, Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai. Vilnius, 2015.
[3] Ibid.
[4] Iš Vanagaičio laiško Žilevičiui, 1945 m. Cituojama iš: D. Petrauskaitė, Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai. Vilnius, 2015, p. 382.
[5] D. Petrauskaitė, Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai. Vilnius, 2015, p. 384.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
