Visiškai lietuviškos vasaros nuotrauka: nestiprus vėjelis šiaušia plaukus, saulė šviečia, bet nelabai šildo. Dalyviai – Stasė ir Juozas Gruodžiai, Janinos ir Stepono Kolupailų šeima bei Antanas Žmuidzinavičius. Ir kaipgi be atsipalaidavusio Dis, kuris, regis turėjo savo nuomonę apie šią kelionę!
Vienas iš ponų jums gerai žinomas – kompozitorius, dirigentas ir pedagogas Juozas Gruodis. Kitas, labiausiai atsipalaidavęs šios išvykos dalyvis, – dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, o kelionės „kaltininkas“ – hidrologas ir fotografas Steponas Kolupaila.
Šią kelionę, papildydama pasakojimą įdomiomis smulkmenomis, savo memuaruose aprašė Stasė Gruodienė. Rašydama apie Gruodžio draugus ir kolegas, ji laisvai perbėga nuo vieno įvykio prie kito, todėl ir šis atsitikimas viename iš sąsiuvinių atsidūrė po gana išsamaus aprašymo apie pasivažinėjimą su kompozitoriumi Stasiu Šimkumi ir vynu, ginčus bei iškylas po Kauno apylinkes su Leipcigo bendrakursiu, kompozitoriumi ir pianistu Baliu Dvarionu. Su Kolupailomis Gruodžiai buvo susieti abu – su Janina Tomaševičiūte-Kolupailiene Stasė kartu mokėsi, o su Steponu Kolupaila jiedu buvo „bendri pažįstami iš Mintaujos laikų“.
Išvyka Nemunu į Tilžę. Iš kairės: Stasė Gruodienė, Antanas Žmuidzinavičius, Janina Kolupailienė, Juozas Gruodis, už jo – Steponas Kolupaila. Suaugusiems ant kelių – Kolupailų dukterys, prie kojų – Gruodžių šuo Dis. XX a. 3–4 deš. Kauno miesto muziejus
Bemaž puslapį apimančiame pasakojime netrūksta spalvingų detalių: neįvardyta „ministrienė“, bananai ir kitoks „užsieninis“ maistas, maži vaikai bei Dis’o „meilė“ paštininkams. Tačiau datos, buitinės kelionės smulkmenos ar Tilžės vaizdai Gruodienei nerūpėjo – tokias „smulkmenas“ ji paliko už pasakojimo ribų.
Tekstas pateikiamas netaisytas.
Sykį turėjome puikią iškylą garlaiviu. Prof. Kolupailai vandenų specialistui kokiais tai vandens reikalais reikėjo keliauti Nemunu iki Tilžės. Jisai pasiūlė ir mums. Gavęs gerą garlaivį, nes drauge vyksta ministerio žmona į Tilžė pasipirkimo tikslu. Kadangi ministerienei nelabai patinka kam Kolupaila vyksta su savo šeima, nedidelėmis 3 mergytėmis, jinai tuoj atsiskiria ir nuošaliai laikosi su savo dukra ir jos sužieduotiniu. Jos dukra mokosi konservatorijoje. Jinai kviečia Gruodį ir mane pietauti prie jos atskiro stalo. Garlaivis prof. Kolupailos žinioj. Kolupaila nenusileidžia. Sako, tamsta kaip sau nori, bet Gruodžiai ir Žmuidzinavičius yra mano svečiai ir su mumis drauge maitinsis. Kolupaila buvo mandagus žmogus, bet tokiais atvejais aukštom damom nerodė nuolaidumo. Ir taip mes su Kolupailos šeima ir dailininku Žmuidzinavičiumi laikomės vienos to garlaivio grupės, o jie trise prie kitos. Daugiau visam garlaivy nebuvo keleivių. Keliavome keletą dienų. Kelionė galėjo būti 100 nuošimčių puiki ir darni, tik tos ponios pasipūtimas šiek tiek nuotaiką gadino. Į Tilžę atvykome naktį. Jokių vizų nereikėjo, buvo viskas sutvarkyta. Ryte išsiruošėm apžiūrėti miestą. Su mumis drauge važiuoja ir Dis. Jį neturėjome kam namuose palikti vieną keliom dienom. Garlaivy jis elgiasi visai tvarkingai. Sustodavome mes pakrantėje kur norėjom ir kur prof. buvo reikalinga – Dis palakstydavo. Čia jis irgi buvo išvestas ritiniam pasivaikščiojimui, bet į miestą nutarėm neimti jį. Garlaivy mes turėjom kiekvienas po kajutę. Mano kajutėj uždarėm Disą, apskritą mažą langelį palikom neuždarytą – negi jis lys pro tokį langą – neįmanoma. Apžiūrėję įžymybes po keleto valandų, prisipirkę bananų pasiruošiam grįžti į savo garlaivį, tik staiga išgirstame gatvėje skardų šuns lojimą. Gruodis tuoj pažino Diso balsą. Nejaugi jis? Kas galėjo jį išleisti? Ką jis taip puola? Bėgam gelbėti užpultąjį, nes jisai jei jau puola, tai nebeatsitrauks ir gali apdraskyti. Ir ką gi pamatom – puola jis laiškanešį, juos svarbiausiai ir puldavo. Nors kita visai uniforma, bet laiškai tai nešami! Tik vokiečiai dideli mėgėjai šunų ir jisai ant Diso visai nepyksta, o atbulai jį labai maloniai kalbina ir vadina gražiu šunyčiu. Dis vis tik pro mažą langelį išlindo ir nuplaukęs į krantą, o ten mūsų pėdomis ieškojo mus. Suvaldę jį turėjom ieškoti virvutę jį parišus vestis. Prof. Kolupaila iš principo neleido savo žmonai ką nors užsieninio be maisto vežtis, (čia tai buvo galima) su pasipiktinimu žiūrėdamas kaip tai daro ponia ministerienė kraudama į garlaivį baldus. Dėl tų Kolupailos mažamečių mergyčių ir kilo visas ginčas, nors jos buvo visai ramios, gerai išauklėtos ir švarutės, bet ta ponia šlykštėjosi prie vieno stalo su jomis būti.
Išvyka Nemunu į Tilžę. Sėdi, iš kairės: Stasė Gruodienė, Janina Kolupailienė, Steponas Kolupaila, Kolupailų dukterys; ant denio sėdi Antanas Žmuidzinavičius, pusiau gulomis – Juozas Gruodis, visai gulomis – Dis. XX a. 3–4 deš. Kauno miesto muziejus
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
