Nedidelė knygelė tarp daugybės Juozo Gruodžio knygų ir gaidų. Viršelyje į akis krinta susimąstęs kanklininkas – dailininkės Domicelės Tarabildienės (1912–1985) piešinys. Pavadinimas – „Antikes und Modernes im Litauischen Volkslied“ (Antika ir modernumas lietuvių liaudies dainose) – intriguoja: knyga skirta sutartinių fenomenui. Vokiška, bet išleista Kaune, leidykloje „Pribačis“, 1940-aisiais. Dedikuota žmonai. Su įžanginiu kompozitoriaus, muzikologo ir pianisto Vlado Jakubėno tekstu.
Vokiečių ir žydų kilmės kompozitorius ir muzikologas Edwinas Geistas (1902–1942) gimė Berlyne. Duomenų apie jo gyvenimą ir muzikinį išsilavinimą nedaug: dirbo Ščecine, Ciūriche, Berlyne. Grojo, kūrė muziką, rašė straipsnius, mylėjo – vieno iš daugybės žydų kilmės muzikų gyvenimas…
1937 m. nacių valdžia jam raštu uždraudė kurti muziką – Vokietijos Reicho muzikos rūmai sprendė, kas tinka vokiečių tautai, o kas ne. Net tarptautiniu mastu pripažinti žydų kilmės kompozitoriai, jų manymu, kūrė kičą, o dvylikatonė sistema tapo „antinacionaline“. Nuo 1938 m. balandžio 1 d. Vokietijoje uždrausti žydų kompozitorių ir atlikėjų įrašai. Kartu su kitais Geistas pateko į 1940 m. Berlyne išleistą „Lexikon der Juden in der Musik“ – į koncertuose, teatre, renginiuose ir radijo transliacijose draudžiamų autorių sąrašą.
Tačiau tuo metu Geistas jau porą metų gyveno Lietuvoje – čia jis atvyko 1938 m. pavasarį. Gal jį paskatino 1928–1932 m. Berlyne studijavęs V. Jakubėnas, Lietuvoje įtraukęs į kultūrinį gyvenimą, o gal iš Prienų kilusi būsimoji žmona, pianistė Lyda Bagrianskytė, su kuria jis susipažino Vokietijoje, o 1939 m. susituokė. Kaune jis kūrė muziką, rašė straipsnius, tarp jų – ir alternatyvų požiūrį į lietuviškas sutartines pristatantį straipsnį, į kurį tuojau pat atsakė etnologas Zenonas Slaviūnas-Slavinskas, taip pat parašė šią knygą. Geistas sutartinėse rado sąsajų su Afrikos, Azijos ir Balkanų muzika, įžvelgė jose kultinių ir maginių prasmių. Knygą išleido užsienio kalbų literatūros knygynas „Pribačis“.
1940 m. Geistas sukūrė Mažąjį vokiškąjį rekviem motinos atminimui – jis negavo vizos dalyvauti jos laidotuvėse. Jo kūriniai buvo transliuojami per radiją, jis dirigavo vieno savo kūrinio atlikimui koncerte Vilniuje. O 1941 m. su žmona turėjo persikelti į Kauno getą. Tais metais sušaudytas jo knygos leidėjas, „Pribačio“ savininkas M. Holcmanas. Paleistas Geistas ieškojo būdų išlaisvinti ir kalinčią žmoną. Kūrė muziką ir rašė dienoraštį-laiškus jai. „Užmeskime ant šio paveikslo uždangą, atrodo, kad daugiau rašyti nebereikės. Ir kai Tu skaitysi savo dienoraščio eilutes, atsimink, kad mūsų išsiskyrimo ir išbandymų metu vienintelės malonios valandos buvo tos, kurias aš vieną ar kitą bemiegę naktį praleidau prie šių puslapių.“[1] Išbandęs visas žmonos išlaisvinimo galimybes, bet nesutikęs su reikalaujama jos sterilizacija, Geistas buvo sušaudytas. Sužinojusi tai, ji nusinuodijo.
Dienoraštį ir kūrybinį paveldą išgelbėjo į nacių užantspauduotą butą įsmukęs smuikininkas Vladas Varčikas. Didelė Geisto kūrybos rankraščių dalis dingo istorijos bėgyje ir Lietuvoje vėl atsirado tik 1973 m. Išliko dienoraštis, kurį, nežinant poros likimo, būtų galima skaityti kaip meilės, ilgesio, ištikimybės laiškus – kaip pasakojimą apie kovą dėl jos išlaisvinimo, teisių, glaudžiantis tai vienur, tai kitur, trūkstant visko – stogo virš galvos, maisto, žmogiškumo.
[1] Edwin Geist, Lydai. Dienoraštis 1942. Vilnius, 2003 m.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
