Jus mama tikriausiai mokė, kad šiukštu negalima skaityti svetimų laiškų ir dienoraščių? Bet toks darbas, – tikriausiai pasakytų beveik kolegos kriminalistai, o mes jiems pritartume. Reikia tai reikia. Ypač jeigu tiems laiškams daugiau nei šimtas metų.
Šiandien akies krašteliu žvelgiame per jauno Kipro Petrausko petį. Reikia prisipažinti, kad jam adresuotus Peterburgo gerbėjų laiškus (kurių muziejaus fonduose turime daugiau kaip tris šimtus!) mes skaitėme ne kartą ir ne du, apie tai kalbėjome ir rašėme. Tad jaunystę Sankt Peterburge, Marijos teatrą, Marusias, Veras ir Lenas šį kartą paliksime ramybėje.
Ir žvilgtelėsime į lenkiškai rašytus panelės Lelos iš Radviliškio laiškus.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų rinkinyje saugomi trys jos laiškai, rašyti 1911–1912 metais. Deja, negalėjome nustatyti, kas ši panelė, tačiau iš laiškų galima spręsti, kad ji buvo artima K. Petrausko bičiulė. Ne veltui laiškuose į jį meiliai kreipėsi „Cyprusiu“.
Akivaizdu, jog tai – tik dalis jų susirašinėjimo. Ankstyviausiame 1911 metų vasario 16 dienos laiške panelė (?) Lela dėkoja už laišką ir fotografiją, „kuri suteikė daug malonumo“. Savo ilgą nerašymą (tad laiškų buvo ir daugiau!) ji teisina buvimu užsienyje, iš kur tik vakar grįžo ir rado jos laukianti laišką. Iš laiško ji sprendžia, jog gyvenimas Peterburge ir teatras jo nesugadino (įdomu, kodėl gi turėjo?). Antroji laiško dalis liūdnesnė – panelė Lela neplanuoja atvažiuoti į Peterburgą, skundžiasi vienatve ir kelionės nuovargiu bei galvos skausmu.
Antrasis laiškas, parašytas 1912 metų sausio 31 dieną, linksmesnis, jau pirmu sakiniu pareiškiama: „Koks tu negeras!“ Kodėl? Nes, pasirodo, jo nenudžiugino jos ankstesnis laiškas, perduotas per poną Stanislovą, ir jame aprašyti jųdviejų vaikystės prisiminimai.
Tikriausiai jis įsižeidė, jog ji leidžia sau vadinti vardu jį, su kuriuo nekalbėjo jau dešimt metų. Tačiau panelė Lela žada, kad pamačiusi jį ne tik vardu pavadins, o ir ant kaklo šoks!
Perduoda linkėjimus nuo Veronikos (tikėtina, Kipro sesers) vestuvių „asistentės“, kuri irgi labai norėtų jį pamatyti. Toliau panelė Lela praneša, jog su mama važiuos į užsienį (vėl!), bet labai norėtų sulaukti iš jo bent kelių eilučių „kažkada mylėtai mažajai Elžunei“. Panelė pasirašo „Leli“, o laiškus prašo rašyti į Radviliškį Elžbietai Tutinai.
Trečiasis 1912 metų kovo 16 dienos laiškas vėl adresuotas „mylimam Kipreliui“. Jis vėl užsipuolamas nuo pirmojo sakinio: „Ką gi reiškia jo toks ilgas tylėjimas?“ Tada ilgai atsiprašinėjama, jeigu kuo įžeidė, nes ankstesnis jo laiškas (taigi ne „į vienus vartus“ šie laiškai) buvo toks malonus, o dabar – „mokai mane kantrybės“. O tuomet panelė Lela išdrąsėja! „O dabar duok man ausytę, kai ką Tau pasakysiu: per Velykas būsiu Piteryje visą savaitę.“ Ji tikisi pasimatyti, nes juk „13 metų nežinojome nieko vienas apie kitą“, apgailestauja, jog nebėra ta „graži, miela, simpatiška“, kokią jis tikriausiai atsimena. „Visai nesu graži“, tvirtina panelė Lela ir atvažiavusi žada iš karto parašyti. Post scriptum primena, jog prašė jos nevadinti Elžune, nes nemėgsta šio vardo, o Lela arba Ela!
O kas buvo toliau, nežinome. Tiesiog žvilgtelėjome per petį.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
