Toks jau „sunkus“ tas muziejininkų darbas, kad, be kita ko, tenka skaityti visai asmeninius laiškus. Bet juk ne mes vieni kalti! – skubame teisintis, – o ir tie, kurie nusprendė, jog tokie laiškai privalo būti išsaugoti muziejuje. Tad norom nenorom (vis dėlto labiau norom) skaitome.
Šį kartą akies krašteliu žvilgtelėjome į muziejuje saugomus du kompozitoriaus Kazimiero Viktoro Banaičio laiškus buvusiai studentei Aldonai Lietuvninkaitei. Jau ką nors įtariate? O be reikalo, nes šiuos gražius ir rimtus laiškus muziejui po daugybės metų perdavė pati ponia Aldona.
Pirmame laiške, rašytame 1933 metais, K. V. Banaitis pradeda tarsi iš tolo: tikisi, jog ji gerai atostogauja ir tikriausiai pamiršo Kauną, mokslus ir muziką. O „vienas tipas“ (taip jis įvardija save) ją nuolat su malonumu prisimena ir apie ją svajoja, tad ir nusprendė parašyti laišką. Nemaža dalis laiško skirta tarsi pasiteisinimui, nes juk „nuostabu gal, kad kompozitorius pedagogas rašo savo buvusiai mokinei tokio keisto turinio „gromatą“?! K. V. Banaitis argumentuoja jautresnėmis menininkų širdimis ir lakesne vaizduote, ir, nors gali būti „amžiaus skirtumas, auklėjimo ir lavinimo sąlygų įvairumai“, visa tai, jo manymu, yra tik „išorinio pobūdžio skirtumai“, nes svarbiausia – „sielų giminingumas“ (šiuos žodžius jis pabraukė), dvasios artimumas, aukštesniųjų siekimų, idealų bei svajonių bendrumas!“ O panelė Aldona jam atrodo artimesnė ir malonesnė už visas jo pažįstamas moteris.
Tada, nutaręs nebefilosofuoti, nes gal pasirodys nuobodus, kompozitorius teiraujasi mūsų akims keisto dalyko – „ar daug kilogramų priaugote?“ Nes gi panelė Aldona pavasarį buvo išbalusi. O dabar, per šienapjūtę, „šienelį begrėbiant“ ir saulėje gražiai įdegs. Ir pats sau svarsto, „kaip įdomiai atrodytų p-lė Aldona su skarele apsigobus ir su grėbliu rankose…“ O va Kaune, guodžiasi jis, lietingas oras. O ir ūkyje Vaitiekupiuose, Sintautų parapijoje, „gana žemi laukai ir po lietaus darosi purvynas“. Tenka pripažinti, kad laišką jis baigia visai paprastai – teiraujasi, ar ji visą vasarą praleis Kataučiznoje, linki likti sveikai ir linksmai. Pasirašo „nuolat prisimenąs savo mieląją kaiminkėlę Kazys B-n-tis“.
Antrasis laiškas ilgesnis ir tiesesnis, išlikęs be datos. Pasveikinęs ją ir jos tėvelius su šventomis Velykomis, kompozitorius rašo turįs pasiūlymą, kuris „Tavo ir mano gyvenimą pakreiptų visiškai nauja vaga“. Jis rašo, kad jau nuo pirmos jų pažinties ji atrodė jam ypatingesnė už kitas mokines: „drovi ir kiek naivi suvalkietė su malonia švelniai raminančia šypsena“. O susirgus ir besigydydant Pietų Vokietijoje: „atsiminimų ir svajonių vaizduose nuolat iškildavo mano mokinės (ir kaiminkos) Aldutės siluetas!“ Laiške į ją kompozitorius kreipiasi „brangioji“, nes ji jau nebe jo mokinė, o ir bendrauja jie jau kelerius metus. „Karštai noriu, kad liktuva neperskiriamais draugais visuomet – per visą gyvenimą! – rašo K. V. Banaitis. – Noriu, kad būtum nuolatinė mano žadintoja įkvėpėja kilniems mūsų tautinio meno žygiams, kad taptum mieląja mano gyvenimo drauge tiek džiaugsmo, triumfo valandose, tiek skausmo, nelaimės dienose!“
Nors, jo manymu, dažnu atveju kūrybai trukdo šeiminis gyvenimas, jis rašo, kad „čia daugiausia nusveria moters asmenybės kilnumas, jos dorovė, estetinė ir bendrai intelektualinė žmonos kultūra“, <…> „žmonos palengvina menininkams siekti kūrybos viršūnių, paskatina, sužadina įgyvendinti ir sunkiausius užmanymus, siekimus“, o ji būtent tokia moteris.
K. V. Banaitis prašo šį jo pasiūlymą apsvarstyti su tėvais, niekam daugiau nesakyti, ir tikisi jos atsakymo iki birželio pabaigos. Laišką baigia rimtu teiginiu: „Aš esu šalininkas tik tokio šeimyninio gyvenimo, kurį lydi abipusė pagarba, gili meilė, prielankumas ir ištikimybė. Niekuomet nesijausčiau laimingas, jei sužinočiau vėliau, kad mano gyvenimo draugė ėjo už manęs tik prisiversdama ar auką darydama“, nes „šeimos sukūrimas yra gal pats reikšmingiausias etapas“.
Tačiau čia ir baigiasi istorija. Dukterėčia Salomėja Valiukienė, matyt, nežinodama apie šiuos laiškus, vėliau rašė: „K. V. Banaitis buvo elegantiškas, aristokratiškai atrodęs džentelmenas, patikęs ne vienai moteriai. <…> Praktiškų, gerų šeimininkių, kurias nuolat jam piršdavo mano motina, norėdama matyti brolį globojamą geros žmonos, jis iš tolo purtydavosi. Jam moteris turėjo būti mūza, įkvėpėja, nepasiekiama svajonė. Pasiliko jis viengungis, bijodamas, kad sukūręs šeimą neteks kūrybai laisvės.“ (O. Narbutienė, Kazimieras Viktoras Banaitis, 1996, p. 39)
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
