Įrašas

Akies krašteliu per petį. „Malonioji p-le Aldona!“

Toks jau „sunkus“ tas muziejininkų darbas, kad, be kita ko, tenka skaityti visai asmeninius laiškus. Bet juk ne mes vieni kalti! – skubame teisintis, – o ir tie, kurie nusprendė, jog tokie laiškai privalo būti išsaugoti muziejuje. Tad norom nenorom (vis dėlto labiau norom) skaitome.

Šį kartą akies krašteliu žvilgtelėjome į muziejuje saugomus du kompozitoriaus Kazimiero Viktoro Banaičio laiškus buvusiai studentei Aldonai Lietuvninkaitei. Jau ką nors įtariate? O be reikalo, nes šiuos gražius ir rimtus laiškus muziejui po daugybės metų perdavė pati ponia Aldona.

Pirmame laiške, rašytame 1933 metais, K. V. Banaitis pradeda tarsi iš tolo: tikisi, jog ji gerai atostogauja ir tikriausiai pamiršo Kauną, mokslus ir muziką. O „vienas tipas“ (taip jis įvardija save) ją nuolat su malonumu prisimena ir apie ją svajoja, tad ir nusprendė parašyti laišką. Nemaža dalis laiško skirta tarsi pasiteisinimui, nes juk „nuostabu gal, kad kompozitorius pedagogas rašo savo buvusiai mokinei tokio keisto turinio „gromatą“?! K. V. Banaitis argumentuoja jautresnėmis menininkų širdimis ir lakesne vaizduote, ir, nors gali būti „amžiaus skirtumas, auklėjimo ir lavinimo sąlygų įvairumai“, visa tai, jo manymu, yra tik „išorinio pobūdžio skirtumai“, nes svarbiausia – „sielų giminingumas“ (šiuos žodžius jis pabraukė), dvasios artimumas, aukštesniųjų siekimų, idealų bei svajonių bendrumas!“ O panelė Aldona jam atrodo artimesnė ir malonesnė už visas jo pažįstamas moteris.

Tada, nutaręs nebefilosofuoti, nes gal pasirodys nuobodus, kompozitorius teiraujasi mūsų akims keisto dalyko – „ar daug kilogramų priaugote?“ Nes gi panelė Aldona pavasarį buvo išbalusi. O dabar, per šienapjūtę, „šienelį begrėbiant“ ir saulėje gražiai įdegs. Ir pats sau svarsto, „kaip įdomiai atrodytų p-lė Aldona su skarele apsigobus ir su grėbliu rankose…“ O va Kaune, guodžiasi jis, lietingas oras. O ir ūkyje Vaitiekupiuose, Sintautų parapijoje, „gana žemi laukai ir po lietaus darosi purvynas“. Tenka pripažinti, kad laišką jis baigia visai paprastai – teiraujasi, ar ji visą vasarą praleis Kataučiznoje, linki likti sveikai ir linksmai. Pasirašo „nuolat prisimenąs savo mieląją kaiminkėlę Kazys B-n-tis“.

FacebookFacebook MessengerEmailTwitterCopy Link