Su reikalais keliaujančiajam Kauno centru gali susidaryti įspūdis, kad visi čia freelanceriai arba biurų darbuotojai, dirbantys „iš namų“! Laisvės alėja žydi, žmonės sėdi kavinių terasose, šnekučiuojasi ant suolelių, šėlsta vaikai, pro šalį prarieda ratuoti kauniečiai, vedžiojami šunys. O dar kai pagalvojame apie vis pasigirstančias kalbas tai vienoje, tai kitoje šalyje norimą trumpinti darbo laiką… Tai labai erzina būtent dabar, kai taip karšta, o galvoje sukasi mintys apie atostogas prie jūros. Ir gaivinančius gėrimus.
O kaip buvo dirbama anuomet, kai einančios į teatrą ar koncertą ponios skubėdavo prieš renginį persirengti, o spaudoje buvo rašoma apie iki ketvirtos ryto trunkančius šokius?
Labai tikslios (ir mus, deja, nuliūdinusios) informacijos randame 1939 metų žurnale „Moteris“ (Nr. 4), žinutėje „Prailginamas darbo laikas valdinėse įstaigose“. Joje rašoma, kad „Rudens, žiemos ir pavasario laiku valdinėse įstaigose vieton 6 darbo valandų įvedamos 7 darbo valandos, o nuo geg. 15 d. iki spalių mėn. 1 d. darbo valandų laikas paliekamas tas pats, bet darbas pradedamas 7 val. ryto ir baigiamas 13 val., vadinasi, viena valanda anksčiau.“
Perskaitę šią žinutę stengiamės „užjausti“ moteris, kurios, baigusios darbą pirmą dienos, galėjo kuo ramiausiai pailsėti ir persirengti, pavyzdžiui, prieš teatrą ar kiną! Bet, kita vertus, nutylime kilusias mintis apie darbo pradžią septintą ryto! (O tai kada šokiai?)
O žurnalistas komentuoja: „Reikia manyti, kad iš provincijos atvykusiems toks pertvarkymas bus patogesnis.“
Tad gal teisios buvo mūsų močiutės, sakiusios „anksčiau buvo geriau“? Nekomentuojame ir grįžtame prie darbų. Ir siūlome pasidairyti, kokius drabužius to meto ponioms siūlė Prancūzijos ir Vokietijos madų žurnalai.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
