Žurnalas „7 meno dienos“, nors ir pateikdavo plačią Lietuvos kultūrinių įvykių panoramą, daugiausia rašė apie teatrą ir teatralus, jų gastroles, įspūdžius iš kitų šalių teatrų. Itin daug dėmesio buvo skiriama Kiprui Petrauskui (ir bandymams paimti iš jo interviu!). Siūlome susipažinti net su dviem tokiais bandymais – 1929 m. 37-ame numeryje po gastrolių Paryžiuje publikuotu straipsniu ir 1931 m. 68-ame numeryje pateiktu interviu.
Kaip pavyko pirmasis interviu, galima spręsti jau iš pavadinimo: „Ką man pasakė Kipras Petrauskas (pasikalbėjimo vietoje)“. Žurnalistas aprašo, kaip prasmunka į užkulisius, nepaisydamas užrašo, draudžiančio įeiti pašaliniams („mažu užu pakarpos ir neišmes“), ten, tikėtina, užtinka baleto artistus („kažkoks Arlekinas, nesulaukdamas premjeros, reiškia jausmus Kolombinai“), o K. Petrauską randa fojė „iš peties“ repetuojantį Dubrovskį, „aišku, L. Hofmekleriui pritariant pianu“.
Iš pirmo karto interviu nepavyksta. „Šiandien nieko neišeis“, – atsako dainininkas, nes yra ką tik po kelionės, užimtas ir „tiesiog atidėkim“. Antras bandymas – sekmadienį, per „Lohengriną“. „Nieko neišeis, manęs jau gulbė laukia“, – išsisuka į Gralio riterį persimainęs K. Petrauskas. Trečias bandymas – pirmadienį, bet ir vėl nesėkmingas – dainininkas užimtas, skauda gerklę ir iš viso „viso labo ir geriausio pasisekimo jūsų darbe!“ Bet juk iš tiesų užsiėmęs tas Kipras Petrauskas!
Antrasis interviu „Bilijardas, „forai“ ir gastrolės…“ su paantrašte „Penkios minutės pašnekesio su p. Kipru Petrausku apie „forus“, biles, meną ir gastroles“ – kur kas smagesnis. Žurnalistas beveik skundžiasi, kad žymųjį dainininką pavyko rasti tik „po atkaklaus sekiojimo“ ir, beje, ne teatre, o Lietuvių klubo biliardinėje su poetu Kaziu Binkiu.
K. Petrauskas dėl interviu nenutraukia partijos ir, kaip visuomet meta „aš užimtas!“ O paklaustas apie būsimas gastroles Londone bei Stokholme ir trumpą interviu aiškina, jog žurnalistai jam įkyrūs ir verčiau eitų biliardo palošti.
Tačiau pasigailėjęs paprašo: „Truputį lukterėkite, iki tam biržiečiui tuziną forų įkrėsiu.“ O ką daryti žurnalistui? „Iki p. Kipras „forus“ krėtė, paaštrinau paišiuką.“ O baigęs partiją K. Petrauskas buvo lakoniškas: gastroliuoti kvietimą turi, o noro – ne, Lietuvoje repetuoja „Samsoną ir Dalilą“, svarsto apie „Perikolą“, „Verterį“ ir greitai peršoka prie atostogų planų: „Karštos dienos, žūklavimas, o kai prasideda medžioklė, užsienis manęs nė su virve neištemptų! Tokių malonumų, kaip medžioklė, užsienyje tikrai nerasi.“
Ir baigta! Petrauskas ir Binkis vėl imasi biliardo, o Telesforu Murma pasirašinėjęs Alfonsas Braziulis apmaudžiai baigia: „Jeigu jūs kas nors nepatenkintas – <…>, prašau kreiptis į p. Kiprą asmeniškai, mažu jis „plačiau papasakos…“
Reikia pripažinti, kad po kelis mėnesius trukusių K. Petrausko gastrolių Pietų Amerikoje „7 meno dienos“ net per kelis numerius publikavo jo įspūdžius – susigulėjusius ir redaguotus. O ką gi galima papasakoti, kai laukia darbai arba biliardo partija?
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
