Šiandien smagu skaityti, kaip teatro, muzikos, sporto, dailės, kino, knygos ir radijo žurnalas „7 meno dienos“ skaitytojams pranešdavo ne tik apie įvykius Lietuvoje, bet ir užsienyje gastroliuojančius artistus. Artistai užginčys (ir bus teisūs!), kad gastrolės – toli gražu ne atostogos, o sunkus darbas, tačiau mums, kelionių išsiilgusiesiems, vis vien pavydu. Ko gero, daugiausia gastroliavo Kipras Petrauskas, tad pažiūrėkime, kaip jo kelionės atsispindėjo šiame žurnale. Štai 1928 metais jis dainavo Barselonoje, tačiau, kaip rašo žurnalistas tų metų 28-ame numeryje, „apie K. Petrausko buvimą Ispanijoje mes kol kas mažai žinome. Rašyti jis nemėgsta (pamedžioti tai kas kita!).“ Vis dėlto „iš nekurių šaltinių vis tik sužinojome, kad Ispanijoje jam sekasi ne per blogiausiai“ – žurnalistas vardija Ispanijos laikraščius, rašančius apie dainininko pasirodymus, žada daugiau informacijos pateikti jam grįžus ir praneša, kad, anot dainininko, ispanų teatruose „žmonės tylos nedaboja, spektaklių metu vaikšto, kalba“, o jam sunku priprasti prie tokios auditorijos.
O jau kitame, 29-ame numeryje, pranešama: „Kipras Petrauskas grįžęs iš Barselonos netrukus vyksta Prancūzijon.“ Pasirodo, žymusis dainininkas, „vos spėjęs padainuoti keletą operų“, vėl išvažiuoja – iš pradžių į Rygą, o tada – į Paryžių. „Aš taip pastaruoju laiku įsitraukiau važinėti po pasaulį, – teigia K. Petrauskas, – kad šis užsiėmimas man beveik patiko.“ Barselona jam paliko puikų įspūdį – miestas gražus, gyventojai muzikalūs, „antreprenieriai be valdžios pagalbos išlaiko tris operas: rusų, italų ir vokiečių.“ O kaipgi sąlygos?
Gyvenimas brangus, bet užtai patogus. Ne pigūs ir teatrai – už pirmą eilę reikia mokėti 50 litų mūsų pinigais.
Toliau žurnalistas domisi, kaip kelionė, įspūdžiai, ar nevargina. „Priešingai, kelionė ramina nervus, o įspūdžiai gaivina sielą“, – atsako K. Petrauskas.
„K. Petrauskas Rygoje“ – skelbia 1929 m. 31-as žurnalo numeris. Rygos nacionalinėje operoje jis dainavo Lohengriną ir „apmestas konvalijomis (kaip jos jam tinka!) svajingai pamąsto: „Kaip tokioje dienoje gera būti nežymiu choristu, priverstu valandą antrą ramiai stovėti, o dar geriau – stovėti galiorkoje, šypsotis ir ploti katutes nekreipiant dėmesio į užgesintas ugnis.“
Kitame, 32-ame numeryje, K. Petrauskas jau gastroliuoja Paryžiuje. „Džiūgaujantis kniazius Gvidonas. Vaikštinėja scenoje, laipioja po sienas, pripildo teatrą savo stipriu, tyriu balsu. Kad būtų lengviau, nusiėmė kaklaryšį, atsisegiojo liemenė“, – rašo žurnalistas iš laikraščio „Segodnia“ ir perduoda K. Petrausko linkėjimus visiems rygiečiams ir kauniečiams.
34-ame numeryje skelbiamas „K. Petrausko triumfas Paryžiuje“, kur jis dainavo Berendėjų:
Petrauskas visiškai pavergė klausytojus savo tyru, minkštu, gražiu dainavimu.
Ar manote, kad K. Petrauskas ilgam nusėdo Lietuvoje? Žinoma, ne! „7 meno dienos“ 1929 m. 41-ame numeryje praneša: „Kipro Petrausko triumfas Brazilijoje ir Argentinoje. Kipras Lietuvon grįžta apie spalių mėn. pabaigoje.“ „Mūsų garsusis dainininkas Kipras Petrauskas tokio poilsio šią vasarą nepažino“, – apgailestauja žurnalistas, pradžioje konstatavęs, jog visas operos ansamblis ramiai praleido vasaros atostogas. Petrausko dainavimą kuo puikiausiai vertina žiūrovai ir kritikai, laikraščiai mirga nuo jo atvaizdų ir recenzijų: „Kipras Petrauskas yra pasaulinio masto dainininkas ir talentingas menininkas – artistas.“ Žurnalistas pabrėžia, kad spaudoje minint Petrauską, rašoma ir apie Lietuvą, ir „kaip Kipras savo tėvynės, taip mes jo dainavimo esame labai ir labai išsiilgę!“
Savo ruožtu galime pasakyti, jog į Lietuvą žmonai Elenai keliavo meilės kupini K. Petrausko laiškai. Bet apie tai kitą kartą. Kai tik galėsime žvilgtelėti akies krašteliu per petį.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
